Prancūzų filosofė Gabrielle Halpern jau 16 metų tyrinėja hibridizacijos sąvoką, kitaip tariant – gebėjimą sieti iš pažiūros nederančius dalykus ir tuo skatinti disciplinų, kultūrų, kartų ir profesinių sričių dialogą. Hibridizacijos koncepciją filosofė kildina iš senovės graikų mitologijos pasitelkusi kentauro įvaizdį.
Gabrielle Halpern tiki, kad skirtumų susidūrimo taške generuojama nauja kūrybinė energija. Tarkime, kas atsitinka, kai amatininkas bendradarbiauja su inžinieriumi, filosofas dirba su startuoliu arba menininkas įsitraukia į įmonės veiklą? Anot filosofės, bendradarbiavimas teikia peno naujoms idėjoms, skatina kitaip mąstyti ir veikti.
Filosofijos daktarė ir 1794 metais įkurtos prestižinės Aukštosios normalinės mokyklos absolventė G. Halpern dirbo Prancūzijos ministerijose (Ekonomikos ir finansų, Mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo, Teisingumo) kaip prognozavimo ir kalbų rašymo patarėja. Vėliau prisidėjo kuriant startuolius, konsultavo verslo įmones, asociacijas, savivaldos institucijas, viešąsias įstaigas. Greta mokslinės veiklos ji skaito paskaitas visame pasaulyje ir reguliariai bendradarbiauja su žiniasklaida.
Atsiribojusi nuo prancūziško požiūrio
– Koks jūsų lietuviškojo vizito tikslas? Kaip tyrėja, ko gero, ne tik dalyvaujate diskusijose, skaitote paskaitas, bet ir fiksuojate, ko esate klausiama, ir iš to susidarote vaizdą apie mūsų šalį ar apskritai – Baltijos šalis?
– Viešėdama Vilniuje noriu pristatyti savo tyrimą apie dirbtinį intelektą (DI), taip pat pasidalyti sava filosofijos samprata. Esu sukūrusi hibridizacijos koncepciją, ją netrukus atskleisiu.
Intuicija man kužda, kad Lietuvoje tiesiog klesti inovatyvumas, kūrybiškumas, startuoliai. Noriu suprasti, kokiomis aplinkybėmis. Tai svarbus filosofinis klausimas: kaip sukuriama vieta (place), kaip mąstomas miestas ar valstybė, kad gali šitaip prasiveržti kūrybingumas.
Lietuvoje jau lankiausi keturis kartus. Pirmiau kaip turistė, dabar – kaip tyrėja. Taip, labai domiuosi Baltijos šalimis, 2024-aisiais viešėjau Rygoje, bendravau su žmonėmis iš startuolių, aukštųjų mokyklų. Deja, apie Baltijos šalis Prancūzijoje išgirstame retai. Manau, jos nusipelno ypatingo dėmesio, nes būtent čia atsiranda reikšmingų naujovių.
Intuicija man kužda, kad Lietuvoje tiesiog klesti inovatyvumas, kūrybiškumas, startuoliai. Noriu suprasti, kokiomis aplinkybėmis.
Dabar atlieku vieną tyrimą, kur norėčiau išlikti nesaistoma „prancūziško požiūrio“. Kaip filosofei, man labiau įdomios ne nacionalinės, o universalios tiesos. Todėl Vilniuje noriu pabendrauti su kuo daugiau skirtingų žmonių. Tuo viskas nesibaigs, jau artimiausiu metu pratęsime bendradarbiavimą.
Pažinti nežinoma
– Kas, jūsų požiūriu, yra hibridizacija?
– Hibridizacija – keistokas žodis, bet juo remdamasi noriu kalbėti apie skirtybių sąjungą, kai vienoje vietoje teikiamos iš pažiūros nesusijusios paslaugos, veiklos. Ir iš to atsiranda kas nors nauja – miestas, įmonė ar mokykla. Tarkime, hibridinės įstaigos pavyzdžiu galėtų būti startuolių inkubatorius, menininkų rezidencija ir socialinės globos namai.
– Po vienu stogu?
– Taip. Tokio derinio niekur nerasite, bet, sutelktas viename pastate, jis duotų naudos: menininkai ir startuolio specialistai skatintų kitokį požiūrį į senjorų namus, jaunimas ir senoliai veiktų kartu, įdomių inovacijų teiktų startuolių ir menininkų bendradarbiavimas. Tai ir yra hibridizacija.
– Kaip tik norėjau paklausti, kodėl savo internetinėje svetainėje kviečiate mus tapti kentaurais („Tous centaures!“)?
– Ši būtybė yra hibridas, pusiau žmogus, pusiau arklys. Mitologijoje kentaurai vaizduojami kaip neigiami padarai. Savo filosofiniuose darbuose svarsčiau, kodėl hibridiniai reiškiniai pristatomi negatyviai, kodėl jų bijome. Todėl, kad žmogus yra racionali būtybė ir hibridiniai fenomenai neatitinka mūsų mąstymo šablonų: teatras mums yra teatras, katė yra katė, mokykla yra mokykla – viskas savo vietoje, visur tvarka.
Iš esmės visi esame kentaurai. Nes kiekvienas vaikas turi du tėvus, iš jų paveldi skirtingą patirtį, pasaulėjautą.
– Norma. Normalumo diktatūra?
– Taip. Vis dėlto tokiu griežtu racionalumu dirbtinai statome sienas – tarp kartų, profesijų. Tarkime, politikai savo programose žada, ką kiekvienu atveju nuveiks startuolių, pagyvenusių žmonių, ūkininkų ir t. t. labui. Tokiu būdu skaidoma visuomenė, dirbtinai brėžiamos ribos tarp piliečių. O mano idėja yra kurti jungtis, tiesti tiltus tarp žmonių, kartų, grupių, profesijų.
Hibridizacijos koncepcija yra milžiniška, ji aprėpia viešąją politiką, švietimą, senyvo žmogaus vertinimą senstančioje visuomenėje, visoms amžiaus grupėms patogesnį miestą. DI akivaizdoje turime iš naujo apgalvoti, kokiais būdais dabartiniams moksleiviams perteiksime mokymo turinį.
Iš esmės visi esame kentaurai. Nes kiekvienas vaikas turi du tėvus, iš jų paveldi skirtingą patirtį, pasaulėjautą. Antra, labai svarbi smalsumo sąvoka. Esame įkalinti savyje ir mus išgelbės tik noras pažinti kitoniškumą (alterity). Jei esi įkalintas savame pasaulyje, jei nesidomėsi, kas vyksta aplink, tavo gyvenimas taps siauresnis.
Manau, jos [Baltijos šalys] nusipelno ypatingo dėmesio, nes būtent čia atsiranda reikšmingų naujovių.
Tad hibridizacija kviečia domėtis nežinomu. Mes, prancūzai, sakome: „Tai, ko nežinai, pravers labiau nei tai, ką žinai.“ Dar yra kitas posakis: „Kiekvienas turėtų būti patenkintas tuo, ką turi.“ Taip, sutinku su juo, tačiau niekada neturėtume būti patenkinti tuo, kas esame. T. y. visada yra ko išmokti, turėtume plėsti pažinčių ratą, neišsigąsti mums neįprastos informacijos, išeiti iš socialinio tinklo „burbulo“ – pažinti nežinoma.
Didelis klausimas
– Kaip hibridizacijos koncepcijoje atsiskleidžia jūsų požiūris į tapatybę?
– Žodis „identitetas“ kildinamas iš lotyniškojo „identitas“, reiškiančio tai, kas išlieka vienoda. Vis dėlto niekas neišlieka tas pats. Vaikas auga, mokosi, sužino naujų dalykų, sutinka skirtingų žmonių, sukaupia gerų ar liūdnų patirčių. Gyvenimas yra nuolatinė metamorfozė, pakeičianti tave radikaliai. Ir tai geras dalykas, vadinasi, esame laisvi. Suprantama, reikia išsaugoti ištikimybę tradicijoms, vertybėms.
– Kokios patirties įgijote dirbdama valstybės aparate? Ar ten būdama jau taikėte hibridizacijos koncepciją?
– Vyriausybėje dirbau ne visai kaip filosofė. Buvau kalbų rašytoja, taip pat skaičiau dalykinę literatūrą ir kūriau įžvalgas, kurios būtų naudingos ministrui, jo patarėjams. Paraleliai kūriau savąją filosofijos teoriją. Kaip tik tada ir atkreipiau dėmesį į hibridizacijos stygių. Nes tai, ar politikai semiasi įkvėpimo iš tyrėjų, yra didžiulis klausimas. Šiuodu pasaulius skirianti riba – milžiniška, skiriasi temperamentas, vaizduotė. Tad kaip juos hibridizuoti, sutelkti? Nelaimei, mačiau, kaip subliūško idėja Prancūzijos vyriausybėje sukurti mokslinę tarybą. Susitikdavome, bet tik veltui gaišome laiką: posėdžiams pasibaigus mokslininkai likdavo mokslininkais, o politikai – politikais. Nes hibridizacija yra abipusė metamorfozė, keitimasis idėjomis turi būti pastovus, kasdienis, tyrėjai ir politikai turi dirbti kartu, tame pačiame kabinete.
Opera kempinge
– Kokiu pavyzdžiu galėtumėte iliustruoti hibridizaciją kultūros lauke?
– Prieš dvejus metus parašiau knygą „Jei pasaulis būtų opera?“ („Et si le monde était un opéra?“) su bendraautore – pasaulyje gerai žinoma operos soliste, „Grammy“ laimėtoja prancūzų-šveicarų mecosopranu Marina Viotti. Ji dainavo per Paryžiaus vasaros žaidynių atidarymą. Smagiausia, kad buvome artimos draugės filosofijos mokykloje.
Knygos esmė tokia. Prancūzijoje opera yra elitinis menas, turintis gana uždarą auditoriją, velniškai brangus. Keisčiausia, kad prieš šimtmetį ar du operą galėjo lankyti kiekvienas norintis. Kiekvienas taksistas žinojo operos teatro repertuarą.
Tad kaip ją hibridizuoti, kad vėl taptų visiems prieinama? Marina papasakojo, kaip surengė arijų vakarą po kelionės apsistojusi kempinge. Operoje laikomasi griežtų taisyklių, kada ploti, kada šaukti „bravo“. Juokingiausia, kad kempinge keliautojai tų taisyklių nežinojo ir nepaisė – juokėsi, plojo kada panorėję. Taip buvo sukurta visiškai nauja patirtis. Marina dainavo kitaip, nei buvo pratusi. Jai buvo labai įdomu patirti, kad kai stovi prieš publiką, nežinančią operos „kodų“, pasikeičia scena ir solisto dainavimo maniera. Sakyčiau, puikus abipusės metamorfozės pavyzdys. Juk iš pažiūros opera ir kempingas neturi nieko bendra, tačiau tas vakaras sukūrė kažką visiškai nauja.
Daugelyje šalių kultūros įstaigos patiria finansavimo stygių. Tad ką daryti su pastatais, kuriose jos veikia? Pavyzdžiui, operos ar dramos teatras atidaromas keturis vakarus per savaitę. Gaila, nes pastatas, užuot stovėjęs tuščiai, galėtų būti naudingas daugeliui kitų dalykų – veikti kaip startuolių inkubatorius, savaitgaliais – kaip meno draugijų susitikimų vieta. Tad jei nori, kad uždirbtų pinigų, reikėtų ieškoti kitokio ekonominio modelio, panaudoti teatrą kitoms reikmėms.
Tiesti tiltus
– O ką pasakytumėte apie tikrą pavyzdį, kai bažnyčia paverčiama restoranu?
– Žinau tą atvejį. Tokių pavyzdžių Prancūzijoje yra ne vienas. Tai šokiruoja. Tačiau tai ne hibridizacija, tai – pakeitimas... (Padaro reikšmingą pauzę.)
– Sutinku, tai ne abipusiai mainai.
– Žinau bažnyčią Niujorke, kuri buvo paversta naktiniu klubu. Tai šventvagystė. Tačiau jei neveikiančiame pastate sumanoma tai, kas dera su tikėjimo, svetingumo, solidarumo vertybėmis, tokia paskirtis gali būti visai įdomi.
Tarkime, viename Prancūzijos mieste buvo įkurta maitinimo įstaiga neturtingiems studentams. Ir jie ten, suprantama, nenorėjo lankytis, nes jautėsi nepatogiai. Tada merui kilo puiki mintis pakeisti pastato paskirtį, įkuriant meno galeriją, užmegzti partnerystę su dailės mokykla. Moksleivių darbai buvo rodomi galerijoje, čia pat įrengtas arbatos kambarys, valgykla. Ir „gėdinga vargšų prieglauda“ tapo populiaria visų lankoma vieta. Tai – hibridizacija.
– Tad hibridizacija pirmiausia turi remtis moraliniais pagrindais?
– Taip, sutinku. Tačiau supraskite mane teisingai: nereikia nieko hibridizuoti savaime. Būtų absurdas. Tikslas – tiesti tiltus tarp žmonių, kartų, pasaulių.
Gabrielle Halpern yra populiarios esė „Tous centaures! Éloge de l'hybridation“ (2020) autorė, komikso, iliustruoto Didier Petetino, „La Fable du centaure“ (2022) autorė, esė, parašyto kartu su Guillaume`u Gomezu, „Philosopher et cuisiner: un mélange exquis – Le Chef et la Philosophe“ ir „Penser l'hospitalité – L'artisan-hôtelier et la Philosophe“, parašyto kartu su Cyrilu Aouizerate (l'Aube, 2022), autorė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
