Vilniaus senajame teatre ruošiamasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (ne)realizuotos operos „Jūratė“ premjerai, kuri įvyks spalio 24 ir 25 dienomis šiuolaikinės operos festivalio NOA programoje.
Kūrėjų komandai mėginant įsivaizduoti, susvajoti, kaip ji galėjo būti išpildyta ir įprasminta, Jūratės vaidmenį kurianti operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė teigia: „Tikiu gėriu, kurį neša kuriantis žmogus, tikiu M. K. Čiurlionio genu mūsų tautoje ir ta grožio sėkla kiekviename iš mūsų, tegul „Jūra“ nuplauna purvą, tegul banguoja plačiai, galingai. Kultūra yra valstybės pagrindas ir mes visi kuriame tą Gintaro rūmą.“
Šiuolaikinę operą publikai pristatys jungtinė skirtingų sričių menininkų komanda: libreto autorius Julius Keleras, muzikos kompozitoriai Mykolas Natalevičius, Mantautas Krukauskas ir Arvydas Malcys, dirigentas Karolis Variakojis, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, choreografijos autorė Sigita Mikalauskaitė, šviesų dizaino kūrėjas Eugenijus Sabaliauskas.
Pagrindinius vaidmenis operoje atliks sopranas L. Bendžiūnaitė (Jūratė), baritonas Romanas Kudriašovas (Kastytis) ir bosas Raimundas Juzuitis (Perkūnas); taip pat dalyvaus Vilniaus senojo teatro aktoriai, choras „Jauna muzika“, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir kviestiniai instrumentalistai.
Pasitinkant operą, (at)kuriamą iš M. K. Čiurlionio laiškuose išlikusių idėjų, scenografijos eskizų, priimant ją kaip autoriaus genijaus nerealizuotą svajonę, kurią sužlugdė per ankstyva mirtis, kalbinami L. Bendžiūnaitė – Jūratė ir R. Kudriašovas – Kastytis apie jų pajaustas ir asmeniškai išjaučiamas kūrybinių vizijų idėjas, įprasmintas personažų esatyse.
– Pokalbį pradėkime Jūsų asmeniniu santykiu su Lietuvos menininku genijumi – M. K. Čiurlioniu. Prašyčiau pasidalinti savąja pajauta jo muzikos ir dailės kūrinių, – ką ir kaip jie kalba Jums?
R. Kudriašovas: Man M. K. Čiurlionis – ne tiek žmogus, kiek reiškinys. Pirmoji mano pažintis buvo su jo dailės kūryba – tėvų namuose garbingoje vietoje gulėjo M. K. Čiurlionio tapybos albumas, kurį atsargiai galėdavau vartyti. Besimokydamas Stasio Šimkaus konservatorijoje atradau šį menininką kaip kompozitorių.
Bet turiu prisipažinti, kad šiemet, švenčiant 150-ąsias kūrėjo gimimo metines, iš naujo susipažinau ir visai kitaip išgirdau, pamačiau, įvertinau jo kūrybą. M. K. Čiurlionio muzika man skamba tarsi prisiminimas, o gal svajonė – kurianti nuotaikas, būsenas, giliai paliečianti tiek protą, tiek sielą.
L. Bendžiūnaitė: Aš jį buvau pražiopsojusi... Pirmiau įsimylėjau Richardą Straussą ir, aišku, Wolfgangą Amadeus Mozartą. Lietuvių kompozitorių išvis nežinojau tikriausiai iki mokymosi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, žinojau rašytojus, žinojau dailininkus, kurie kūrė Nidos pleneruose. Pirmas susitikimas su M. K. Čiurlioniu buvo jo „Pasaka“, tai, ką jis parašė, o ne nutapė... Ir taip nuo to tolimo 16-ojo gimtadienio vis dar lopau nežinojimo rūbą, o šiandien jau galiu prabilti ne, ne jo kalba, bet svajone, kaip tai galėtų būti.
– M. K. Čiurlionio norėtai sukurti operai „Jūratė“ libretą kūrė autoriaus mylimoji ir kūrybinė bendramintė – žmona Sofija Kymantaitė, tad iš draminio pamato turėjo iškilti Jūratės ir Kastyčio rūmai muzika įprasmintoje istorijoje. Jums asmeniškai kokia ir apie ką yra toji vandenų esaties ir žemėje gyvenančio žmogaus likiminio susitikimo vizija?
R. Kudriašovas: Tai dviejų pasaulių, dviejų priešybių susitikimas. Jūratė – deivė, amžina kaip gintaro lašas laike, o Kastytis – mirtingasis, žemiškas, vedamas smalsumo, ryžto, troškimo pažinti. Man ši istorija kalba apie begalinį troškimą peržengti ribas: savos prigimties, socialinio sluoksnio, netgi fizinės tikrovės. Tai meilė, kuri neturi nei logikos, nei garantijų, bet galbūt būtent tokia meilė yra pati tikriausia.
Norėčiau, kad mano Kastytis būtų daugiau nei romantiškas žvejys, kuris „ne ten užmetė tinklą“.
R. Kudriašovas
L. Bendžiūnaitė: Kokie laimingi jie buvo turėdami vienas kitą, kokia graži ir prasminga jų meilės istorija, kokia trapi ir trumpa laiko atkarpa buvo jiems lemtà, kaip saldu galvoti apie to aukščio jausmą, jungusį tuos mylimuosius. Čia apie Čiurlionius, bet taip pat ir apie mūsų operos herojus. Man nė vieno iš jų meilės istorija neturi taško, meilė neturi pabaigos ir mes dabar esame tie, kurie rašo ar aidu kartoja jų būtą nebūtą istoriją.
– Lauryna, operoje įkūnysite Perkūno dukters Jūratės personažą, tad papasakokite belaukiančiai auditorijai, apie ką ir kaip kalbėti norėtumėte savuoju vaidmeniu, galvodama apie moteriškosios esaties liniją kaip prigimties duotį, tiek santykių su tėvu ir kitai stichijai pavaldžiu mylimuoju peripetijas, taip pat mąstant abstrakčiau, turint omenyje asmeninio-individualaus išsipildymo būties perspektyvoje problematiką?
L. Bendžiūnaitė: Esu mama ir galiu kasdien ruoštis tam neišvengiamam momentui, kai vieną dieną vaikai priims savarankišką sprendimą, kuris man gali reikšti visatos, kurią aš taip kruopščiai sukūriau, pabaigą ir tai, kas man gali atrodyti kaip griuvėsiai, jiems bus naujo pasaulio pamatai.
Visas grožis ir esmė, susiduriant su menu, yra tai, kad turtas, kurį išsineši su savimi, yra tik tava, visiškai unikali patirtis ir interpretacija. Vienintelė žinutė žiūrovui, kurią aš siunčiu, – ateik ir kurkime kartu tą vakarą.
– Kas ir kokia Jūsų Jūratė muzikine prasme? Kiek Jums šis vaidmuo – iššūkis ir išbandymas, kiek galbūt proga patirti, išmėginti save naujai, kitaip?
L. Bendžiūnaitė: Mano judesių skalė yra labai ribota. Šiame pastatyme esu tik spalva ir garsas. Tai gera ego sutvardymo treniruotė ir koncentruotas dėmesys į garso gimimą. Vokalinė partija ne be iššūkių, tesitūra aukšta, kitaip sakant, levituojame ir medituojame ramybę orkestro gramzdinančioje ir burbuliuojančioje gelmėje.
– Romanai, operoje įkūnysite žveją Kastytį, pamilstantį vandenų karalystės būtybę, Gintaro rūmų Jūratę, tad papasakokite, apie ką ir kaip transliuoti tikitės, turėdamas omenyje personažo išpildomą vyrišką esatį savirealizacijos ir santykių su mylimąja bei jos skirtinga prigimtimi problematikos perspektyvą?
R. Kudriašovas: Norėčiau, kad mano Kastytis būtų daugiau nei romantiškas žvejys, kuris „ne ten užmetė tinklą“. Jis – ieškotojas. Ne žuvų, o prasmės, tikrumo, gyvo santykio su pasauliu. Bet viso to jis dar nesupranta. Kastytis veržiasi į pasaulį – nori plaukti į dar nepažintus vandenis, svajoja, ieško.
Ir kai jis išdrįsta pamilti būtybę, kuri iš esmės nepriklauso jo pasauliui – jis tą akimirką tampa laisvas, atranda, ko net nežinojo ieškąs. (Kaip žymiojoje Sitti Navarro dainoje „I didn‘t know I was looking for love until I found you“ (angl. „Nežinojau, kad ieškau meilės, kol tavęs neradau“). Su šiuo vaidmeniu man įdomu tyrinėti vyro tapatybę – kaip ją formuoja meilė, kaip ji griauna stereotipus, ir kaip kartais išdrįsti būti pažeidžiamam – reiškia būti stipriam.
– Kas ir koks Jūsų Kastytis muzikine prasme? Kiek Jums šis vaidmuo – iššūkis ir išbandymas, kiek galbūt proga patirti, išmėginti save naujai, kitaip?
R. Kudriašovas: Visada didelis džiaugsmas ir garbė būti pirmajam vaidmens atlikėjui. O šįkart ypač pasisekė, nes turėjau progos prisiliesti prie kūrybinio proceso ir kartu su kompozitoriais pritaikyti vokalinę partiją prie savo balso, kad kuo ryškiau atsiskleistų Kastyčio charakteristika. Tad muzikine prasme šis vaidmuo ypač tinka man ir mano balsui, o iššūkis vienas – būti drąsiam (kaip Kastytis) ir scenoje atskleisti visą amplitudę jausmų ir muzikinių spalvų.
– Pažvelkite vienas į kitą kaip Jūratę ir Kastytį savo įkūnijamų personažų bei savo pačių akimis – kas ir kokie jie vienas kitam tiek pačios operos, tiek savųjų esačių raiškos išpildymo atžvilgiu?
R. Kudriašovas: Kastyčiui Jūratė – daugiau nei moteris. Ji – gamtos jėga, vizija, idealas. Ji traukia, bet kartu ir gąsdina. Šioje operoje Jūratė žengia pirmąjį žingsnį jųdviejų meilės istorijoje, Kastytis, matyt, per daug apžavėtas ir negali nė žodžio ištarti.
Romano akimis – L. Bendžiūnaitė šią figūrą kuria su ypatinga trapumo ir galios pusiausvyra. Tai ne viena dimensija – Jūratė gali būti švelni, gali būti griežta, gali būti visiškai nutolusi ir staiga – be galo artima. Toks personažas įkvepia būti sąžiningam scenoje, o darbas su Lauryna – tikras malonumas.
L. Bendžiūnaitė: Mirtingasis pamilęs tą, kuri – beribė, amžina, ir išdrįsęs svajoti apie ateitį, kurioje jie yra viena. Jo misija yra šventa ir didesnė už gyvenimą, tai kiekvieno iš mūsų kelionė į olimpą, vidinė evoliucija, susidūrus su kažkuo gražesniu ir šventesniu nei kasdienos žingsniai. Taip, tai – meilės kelionė, bet man ši legenda turi dar vieną labai svarbų sluoksnį – vidinio augimo, virsmo drugeliu kelias, kurio pagrindinis katalizatorius yra meilės įkvėptas šviesos siekis.
– Pasidalinkite kūrybinių repeticijų procesu, santykiu su visa kūrybine komanda – kokiais žodžiais apibūdintumėte šią patirtį?
R. Kudriašovas: Kūrybinis, repeticijų procesas itin sklandus. Nors su visa kūrybine komanda dirbu pirmą kartą, jaučiu stiprų bendrumą, visus vienijantį tikslą – sukurti ką naujo, nematyto, negirdėto ir padaryti tai kuo geriausiai, įdedant visą širdį. Jaučiame ir atsakomybę, ir pasididžiavimą šiuo projektu.
L. Bendžiūnaitė: Darna, aiškumas, draugystė. Nuo pirmo susitikimo buvo akivaizdu, kad kalbame viena menine kalba ir labai gerai jaučiame vienas kitą. Pirmą kartą dirbau moterų režisierės ir choreografės jungties kuriamame spektaklyje. Tai labai pozityvi patirtis. Jos abi savyje turi švelnumo ir išminties be galo subtiliai liestis prie nacionalinio paveldo ir drąsos ypač švaria scenos kalba pasakoti legendą.
– Žinia, minime M. K. Čiurlionio jubiliejų, jo akivaizdoje ką ištartumėte šiam lietuvių, nors, ko gero, tikslingiau sakyti, pasaulio menininkui kūrėjui – genijui, padovanojusiam mums ir ateities kartoms tiek idėjinės šviesos, prasmių gelmės, galimybių vėl ir vėl naujai įsikvėpti, kad, galima sakyti, esame paveldėję neišsemiamą raiškos lobyną?
R. Kudriašovas: Ačiū, kad palikote mums ne tik kūrinius, bet ir kryptį – drąsiai mąstyti, jautriai kurti ir matyti daugiau, nei akys leidžia.
L. Bendžiūnaitė: Ačiū už tavo šviesą, tu visada gyvas ir aktualus, mes norime semtis ir mokytis iš tavęs. Pažadame saugoti tavo palikimą, branginti tai, ką sukūrei, ir apginti tai ateities Lietuvai.
– Kaip manote, ką ištartų, kaip reaguotų, kaip priimtų M. K. Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė, išvydę jų vizijose gimusią, Jūsų kūrybinės komandos pristatysimą operą „Jūratė“?
R. Kudriašovas: Kompozicijos prasme ši opera nėra M. K. Čiurlionio kūrybos imitacija ar kopija, bet tąsa, tiksliau – galima tąsa. Po M. K. Čiurlionio mirties praėjo daugiau nei šimtas metų. Tad skirtingai nuo M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės, mūsų klausą, mūsų muzikos girdėjimą bei suvokimą, ir, žinoma, atlikimą neišvengiamai veikia kūriniai, stiliai, judėjimai, kompozicinės technikos, kurių jie nėra patyrę ar girdėję.
Kultūra yra valstybės pagrindas ir mes visi kuriame tą Gintaro rūmą.
L. Bendžiūnaitė
Tad sunku nuspėti jųdviejų reakciją. Bet esu įsitikinęs, kad jie įvertintų mūsų profesionalumą, atsidavimą ir meninę raišką, ir, be abejo, dedikaciją jiems ir jų neįgyvendintai svajonei.
L. Bendžiūnaitė: Jie buvo drąsūs žmonės, plačių užmojų ir sparnuotos vaizduotės. Kalbėti patinka–nepatinka ribose nereiktų, nesinori spekuliuoti ar spėlioti... Man atrodo, jie sveikintų norą veikti, stebėtųsi naujojo DI pasaulio gimimu ir, be jokios abejonės, norėtų būti aktualūs, girdimi visomis formomis.
Menininkas turi vieną vienintelę užduotį – atkreipti mūsų visų dėmesį į dalykus, kuriuos šiaip pražiūrėtume, į dalykus, kurie yra paslėpti visiems gerai matomoje vietoje, ir į dalykus, kuriuos yra patogiau palikti nepastebėtus... Tai yra menininko šventa pareiga ir, jei išraiškos būdas gali būti skirtingas: garsas, judesys, spalva ar žodis, tikslas yra nekintantis ir tas pats. Man atrodo, Čiurlioniai labiausiai sveikintų būtent tai – drąsą būti akylam ir kurti.
– Pokalbio pabaigoje, Lauryna, Romanai, Jūsų, kaip Jūratės ir Kastyčio žodžiai visiems, kurie NOA festivalio akivaizdoje susirinks drauge nerti į jūros gelmes ir įžengti į Gintaro rūmus.
R. Kudriašovas: Jei kada jautėtės gyvenime tarp dviejų pasaulių – sausumos ir vandens, proto ir jausmo, pareigos ir svajonės, ši opera skirta Jums. Įženkite į Gintaro rūmus be baimės, su atvira širdimi. Gal (at)rasite ten ne tik Jūratę ar Kastytį, bet ir save.
L. Bendžiūnaitė: Tikiu gėriu, kurį neša kuriantis žmogus, tikiu M. K. Čiurlionio genu mūsų tautoje ir ta grožio sėkla kiekviename iš mūsų, tegul „Jūra“ nuplauna purvą, tegul banguoja plačiai, galingai. Kultūra yra valstybės pagrindas ir mes visi kuriame tą Gintaro rūmą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
