„Prieš 120 metų gimęs kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius dešimtmečius buvo vienintelis, pasiekęs tarptautinį pripažinimą instrumentalistas. Daug koncertavo Vakarų Europoje. Jis buvo tarsi lietuviškos muzikos veidas Europoje“, – LRT KLASIKOS laidoje „Garso ekspedicija“ sako Niujorke gyvenantis pianistas G. Alekna.
Bacevičius – prancūzišką muziką kūręs inovatorius
Niujorke gyvenantis pianistas G. Alekna sako, kad pagal visų lietuvių kompozitorių svarbą prieš 120 metų gimęs V. Bacevičius nusileidžia tik kompozitoriui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Vertinant kūrinių kokybę ir jų gausą, anot jo, šiedu kompozitoriai itin išsiskiria savo tautiečių amžininkų ir net vėlyvesnių kompozitorių kontekste.
G. Alekna teigia, kad V. Bacevičius kartu su Jeronimu Kačinsku buvo ryškiausias lietuviškojo modernizmo atstovas. Jiedu koja kojon žengė su tuometinėmis Vakarų Europos tendencijomis, tikėjo neišvengiama ir reikalinga meno pažanga.
„Jis sukūrė pirmuosius lietuviškus koncertus fortepijonui su orkestru. Taip pat vieną pirmųjų lietuviškų baletų, operų. Kaip Kipras Petrauskas vokalo srityje, V. Bacevičius dešimtmečius buvo vienintelis, pasiekęs tarptautinį pripažinimą instrumentalistas. Daug koncertavo Vakarų Europoje. Jis buvo tarsi lietuviškos muzikos veidas Europoje“, – žiniomis dalijasi pianistas.
Vėlyvoji V. Bacevičiaus kūryba, kaip pasakoja G. Alekna, itin įdomi, originali ir vertinga. Menininko akimis, pats geriausias būdas pažinti kompozitoriaus asmenybę yra įsigilinti į menininko sukurtus darbus. „Mano nuomone, turime tikrai daug šedevrų, būtent toje vėlyvojoje 6–7-ojo dešimtmečio kūryboje. Tiek orkestrinių, tiek fortepijoninių kūrinių“, – komentuoja G. Alekna.
Anot jo, V. Bacevičiaus kūrybinį braižą itin formavo Paryžius, kur kompozitorius praleido nemažai laiko. Prancūzijos sostinėje formavosi lietuvių menininko muzikos pajauta.
Pianistas atkreipia dėmesį, kad kompozitoriaus kūriniuose nemažai kur yra palikti metronomo pažymėjimai prie tempų. Metronomo pažymėjimai, kaip komentuoja G. Alekna, visur yra stebėtinai greiti.
„Tai man siejasi ir su jo nepriekaištinga pianistine mokykla, stipria technika, kurią pabrėždavo recenzentai. Ir taip pat tai yra raktas į jo stilių. Tokį veržlų, lakų, labai virtuozišką ir karštligiškai kontrastingą, o tai savo ruožtu siejasi su jo nenurimstančia ir neurotiška asmenybe, kurią mes kažkiek pažįstame iš jo laiškų ir atsiminimų“, – komentuoja LRT KLASIKOS laidos „Garso ekspedicija“ pašnekovas.
Į Niujorką emigravusiam kompozitoriui sunkiai sekėsi pritapti
V. Bacevičius gimė Lenkijoje, Lodzėje, lietuvio ir lenkės šeimoje. Būsimasis kompozitorius tėvų buvo auklėjamas lietuviškai ir lenkiškai, o vaikystės vasaras praleisdavo Lietuvoje. 1926-aisiais V. Bacevičius atvyko į Kauną ir tada apsisprendė esantis lietuvis ir norintis savo kūryba reprezentuoti Lietuvą.
„Tuo tarpu jo sesuo – žymioji lenkų kompozitorė Gražina Bacevič – visą gyvenimą gyveno Lenkijoje ir yra laikoma lenkų kompozitore. Tai apskritai yra unikali brolio ir sesers pora, kurie ne tik yra žymūs kompozitoriai, bet ir atstovauja dviem skirtingoms tautoms. Tiek Bacevičiaus lietuvybę, tiek ir tą tokį unikalų ryšį tarp brolio ir sesers man atrodo labai svarbu minėti ir tuo džiaugtis, ir tą žinią skleisti, nes tai yra tikrai puikus kultūrinės diplomatijos potencialas, nes tai mums padeda įvertinti turtingus ir glaudžius ryšius, kurie visada jungė Lietuvą ir aplinkines kaimynines šalis“, – komentuoja G. Alekna.
Menininkui dėl Antrojo pasaulinio karo emigravus į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), Niujorke jam buvo sunku pritapti. Dar iki karo lietuvių kompozitorius buvo užsitarnavęs puikią reputaciją Europoje, bet, atvykus gyventi už Atlanto, jam savo talentą reikėjo įrodinėti iš naujo. Nors menininkas stengėsi rengti daug koncertų, jam nepavyko sulaukti tokio žiūrovų dėmesio, kokio pats siekė, tad jis vertėsi iš fortepijono pamokų.
„Imigracijos statusas jį visą laiką slėgė. Nuo pat pradžių jis neturėjo tinkamų dokumentų ir naiviai priėmė siūlomą sovietų pasą, kuris jam leido atvykti į šalį. Vėliau jis jo atsisakė ir atsižadėjo bet kokių ryšių su sovietais ar juos palaikančiais lietuviais, bet vis tiek tai apnuodijo santykius su lietuviais. Iš lietuvių taip pat jis tarsi neturėjo labai daug paramos“, – pasakoja laidos pašnekovas.
V. Bacevičius JAV piliečiu tapo tik savo gyvenimo pabaigoje. Gyvendamas už Atlanto, kaip pasakoja laidos pašnekovas, V. Bacevičius net ir negalėjo išvykti iš šalies, visą laiką bijojo deportacijos.
„Jo visa egzistencija apkarto – jis labai ilgėjosi Europos, ypač Paryžiaus. Rašė, kad jis iki kaulų smegenų jaučiasi paryžiečiu, kad jam labai sunku, visos kultūrinės normos Niujorke jam buvo svetimos. Tačiau svarbu pasakyti, kad, nepaisant šių nesėkmių, jo kūryba evoliucionavo į ypač originalų vėlyvą stilių. Praradęs viltį užkariauti populiariais kūriniais didžiąsias sales, tarsi grįžo į labiau asmenišką išraišką. Jis tikrai pasiekė tikrų aukštumų savo mene“, – komentuoja laidos pašnekovas.
Plačiau – laidos įraše
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
