Oskaro Koršunovo režisuoto Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Išvarymas“ šlovė neblėsta. Ainis Storpirštis tuoj pasakys ką kita, bet tęsiu: šlovė neblėsta, spektaklis rodomas, laukiamas, sunku į jį patekti. Dar Kęstutis Cicėnas intriguoja pasakojimu, kaip buvo „įvestas“ į Beno vaidmenį ir kaip Ainis iš to vaidmens išėjo. Siūlo Ainį pakalbinti, jam pačiam įdomu, ką tas pasakys.
Taip pat skaitykite
Tą ir padariau. Pagaliau, metas sužinoti, kuo Ainis Storpirštis gyvena šiuo metu. Susitinkame jo studijoje Lukiškių kalėjime 2.0. Čia viskas liudija vykstant kūrybinį procesą: prisilietimo laukia muzikos instrumentai, juodai dažomos sienos, palubėje kybo apšvietimo įranga – bus scena. Čia juodu su žmona aktore Gabija Urniežiūte netrukus sulauks vaidybos elementorių pradedančių moksleivių.
– „Mano gyvenime atsirado šeima, santykiai, kiti poreikiai, kitos vizijos ir tiesiog keliauju toliau“, – taip sakei atsisveikindamas su Beno vaidmeniu. Daugelis suprato, kad išeini dėl naujų darbų. Kaip buvo iš tiesų?
– Išėjimo priežastis buvo alkoholis. Jo buvo apstu per repeticijas ir pačiame spektaklyje. Ne pradiniame etape, kai visi dar juo tikėjo, kai spektaklis „važiavo“ taip, kaip ir turėjo važiuoti. Bet paskiau atsirado visos svaiginančios medžiagos visomis formomis. Iš tikrųjų buvo daug geriama ir daug sau leidžiama.
Juokinga, bet „Išvarymas“ nesąmoningai pats sau pakišo koją. Dabar sakoma, kaip gerai Oskaras sumanė. Tai netiesa. To „ketvirtosios sienos“ laužymo, tų dialogų su žiūrovais iš pradžių tiek nebuvo. Spektaklis išgarsėjo dėl betarpiško teatro vyksmo, neignoruojant žiūrovų buvimo, staiga šokant į esamąjį laiką ir vėl grįžtant prie pasakojimo, Mariaus Ivaškevičiaus parašytos istorijos.
Blaškymasis sustiprėjo, kai pamatėme, kaip žiūrovai reaguoja į tai, ką darome per pokalbius su jais. Tai nebuvo režisieriaus sumanymas, neva jis iš anksto numatęs tokį efektą. Ne.
Iš pradžių su publika bendravome tik mes su Mariumi (Repšys – Vandalas), dar įsitraukdavo Monika (Vaičiulytė – Eglė). Ir tai veikė puikiai! Tačiau atsirado vis daugiau laisvės, galiausiai su žiūrovais ėmė bendrauti kone kiekvienas. Linksminimas pamažu nustelbė pačią istoriją, spektaklio esmę. Norėjau išeiti iš „Išvarymo“ todėl, kad jis degradavo. Pavyzdžiui, jau ne aktoriai stabdydavo spektaklį padainuoti „Ilgiausių metų“. Labai ne laiku, pavyzdžiui, kai atnešama Vandalo urna. Iš jautraus epizodo buvo daroma chochma. Be skonio, be saiko. Be ryšio. Galvojau, kas čia vyksta?
Norėjau išeiti iš „Išvarymo“ todėl, kad jis degradavo.
Beje, pats Oskarui pasakiau, kad „Išvarymas“ yra epas, tautos atsiradimo ar galbūt sugriuvimo istorija. Per Beno identiteto krizę, kurią jis patiria kitoje šalyje, visi su juo truputį susitapatiname, nes dar visai neseniai tapome laisvi. Kas mes, lietuviai, esame, kai pusė praeities išvežta, ištrinta – į ką atsiremti, į ką lygiuotis? Tad jei spektaklis jau ne apie tai, kas jį turėtų pataisyti? Režisierius. Tačiau tuo metu man atrodė, kad jis nelabai gali, nes nelabai būna per repeticijas. Tada – kas?..
Pasidarė gėda būti scenoje. Tada dingtelėjo, kad manęs juk niekas nelaiko, esu įsipareigojęs kaip nepriklausomas aktorius. Beje, mano išėjimo nepavadintum amoraliu, nes juos įspėjau, kad išeisiu po vienuolikos suplanuotų spektaklių. Per tą laiką jie galės pasiruošti, „įvesti“ naują žmogų...
– Regis, taip nebuvo padaryta.
– Ne, nebuvo. Ant manęs labai supyko, teatre tapau tarsi persona non grata. Tokia persona ir likau.
Žiūrovams gal nėra akivaizdu, bet aktoriaus nebuvimas scenoje yra susijęs su tuo, kad jis negavo darbo, o ne kad pasirinko nedirbti. Tokių atvejų labai reta. Kaip aktoriui susiorganizuoti sau vaidmenų valstybiniuose teatruose? Tik sulaukus skambučio ir gavus kvietimą. Tau nustoja skambinti – tavęs ir nebėra, istorijos pabaiga. Manęs nebeliko jokiuose teatruose, nors buvo laikas, kai buvau visuose.
Jaunas žmogus ieškai teisybės. Neslėpsiu, su teatro vadovais kalbėjau griežtai, ne pačiais švelniausiais žodžiais. Tad normalu – parodžiau nepagarbą ir manęs neliko. Noriu tai būtinai paminėti, kad nemanytų, jog mėginu suvesti sąskaitas. Kaip dabar yra, taip ir gerai – jie toliau gyvena, aš irgi gyvenu ir visi mes taip gyvensim. Draugaudami ar nedraugaudami. Pykčio nelaikau.
Tačiau grįžtant prie paties spektaklio – jo idėja buvo subyrėjusi. Išėjau ir nesigailiu. Nes mano galvoje „Išvarymas“ vis dar yra nesugriuvęs. Kaip nesugriuvę spektakliai „Kaligula“, „Mr. Fluxus“, „Telefonų knyga“, daugelis kitų. Jie mano atmintyje liko geri. Galiausiai draminis teatras man yra nuostabus atsiminimas... Ir jo mano gyvenime nebeliko. (Juokiasi.)
– Gal niekada nesakyk „niekada“?
– Nežinau. Tas ir yra, kad jei kas nors paskambintų, galbūt pasvarstytum.
– O pastaraisiais metais „Išvarymą“ teko matyti? Vis dar sugriuvęs?
– Mačiau senokai. Mano laikais jis buvo visiškai sugriuvęs. Matai, sudėtingas reikalas: kas jį gali pataisyti, jeigu niekas nežino, koks jis buvo? (Juokiasi.)
– Režisierius juk žino, jo rankose „partitūra“.
– Nooo! Nemažą dalį repeticijų jis praleido dėl ligos. Repetuodavome patys. Ką sukurdavome, atrodė gerai. Bet taip atrodė dėl to, kad aiškiai žinojome, kas po ko vyksta. Įsivaizduok, išmeti žmogų, įmeti naują, kuriam niekas nieko nepaaiškina. Jis mėgina susigaudyti, bet gana sudėtinga suvesti viską taip, kaip buvo originale. Nes tai ne tekstas, tai prasmių telkinys.
– Patikslink tada, kokią įtaką pasitraukimui iš spektaklio darė tavo minimas girtavimas?
– Didžiulę. Tiesiog žmonės nepasirodydavo repeticijose. Ateini repetuoti pats su savimi. Čia ne mano kolegos – čia Oskaras siausdavo. O per spektaklį Oskaras gal ir siausdavo, bet tai jau neturėjo reikšmės, nes jis padarė savo darbą. Padarė kabutėse.
Labiau kalbu apie vaidinusius žmones, kurie per daug sau leido. Pats esu gėręs, ir man suprantama, kad kai 6,5 valandų spektaklyje neturi pagrindinių vaidmenų ir 4 valandas lauki išėjimo į sceną, tai sėdi grimo kambaryje ir gurkšnoji. Chebra atsinešdavo kompiuterius, dirbdavo kitus darbus. Viskas normalu. Ir labai sunku nubrėžti, kur riba. Nes jei grimerinėje jau pasidaro linksma, tai jie sau ir linksminasi. Ateina į sceną, jiems vis dar linksma nuo to, kad jie darė užkulisiuose. Ilgainiui nebesusišnekėdavome su kolegomis.
Tada prasidėjo tas griovimas dėl smaginimo. Ir iš esmės ten, kur smagu, ten visi stengėsi. O ten, kur nėra smagu, kur turėtų būti pats istorijos pasakojimas – ai, dzin, greičiau, greičiau, čia gi teatras.
Esu tikintis žmogus, žinau, kad tai, kas įvyko, buvo geriausia visiems.
Pasakysiu taip: išsiskyrė interesai. Pats nesiekiau, kad „Išvarymas“ būtų smagus spektaklis. Nei repetavau, nei vaidinau kaip smagų. Man jis buvo epas ir gana tragiškas. Bet labai mylėjau Marių, kuris suteikdavo spektakliui daug humoro, remdamasis į temą, Vandalo griūtį: nublokštas į dugną, praradęs ambicijas, bet gyvena. Tikrai buvo juokinga, nuoširdžiai.
Vis dėlto kai smagieji epizodai tapo pagrindiniais ir ėmė ilgėti, o rimtos vietos – trauktis, pradėjau savęs klausti: ką aš čia veikiu? Ką atsakysiu sutiktam žmogui, kuris pasakys, kad spektaklis kažkada buvo geras, o dabar š...?
– O kokie buvo Monikos Vaičiulytės (Eglės) išėjimo motyvai?
– Jų iki galo negaliu žinoti. Bet žinau, kad Monika ilgai kentė tą patį, ką ir aš. Kai kolegoms svarbios, jautrios spektaklio vietos pasidarė dzin. Tarkime, prasideda Eglės šokio epizodas ir kolegos neateina šokti ant stulpų scenos gilumoje. Suprantu, kad menkniekis, bet suprantu ir Moniką – jai tai buvo svarbu, tai jos dramatinė scena, o kolegų nėra.
Kai pasakiau, kad išeinu, ji ragino likti, kitaip irgi išeis. Sakiau, Monika, neik, nes nežinau tavo motyvacijos, bijau, kad bus emocinis sprendimas. Moniką labai myliu ir gerbiu. Ir ji išėjo. Taip pat, kaip aš – garsiai. Jei kas nors mano, kad ji išėjo dėl to, jog išėjau aš, – klysta. Ji taip pat keldavo klausimus režisieriui per pertraukas. Kai Oskaras kartą paklausė, tai kuris čia nedirba, ji kaip ir aš pirštu parodė į jį. Jai nebuvo dzin. Bet koks buvo tikrasis jos motyvas, aš nežinau. Turėjo savų priežasčių.
O galiausiai noriu pasakyti, kad Oskaras yra genijus, nieko prieš jį neturiu, kaip ir Saulius Prūsaitis yra labai talentingas žmogus. Martynas Budraitis, Audronis Liuga yra puikūs vadovai, padovanoję Lietuvos žiūrovams pačius geriausius teatro sezonus. Tiesiog iškilo atvejis, kai atsitiko, kaip atsitiko. (Šypteli.) Esu tikintis žmogus, žinau, kad tai, kas įvyko, buvo geriausia visiems.
– Patiko tavo alegorija apie bulių, karvę ir uraganą. Bulius pamanė, kad uraganas ant jo raunasi, supyko ir pasileido tiesiai į jį. Ar vis dar bėgi kaip bulius, veiklos nestinga?
– Mano pagrindinė veikla – sūnus Elis ir žmona Gabija, juos labai myliu. Labai džiaugiuosi tuo, kas supa mane. O visi sunkumai iškyla tam, kad taptum geresnis. Turime teatro studiją „Elementorius“, į kurią bus renkama nauja grupė. Propaguojame prieraišiąją tėvystę, todėl, kai vienas dirba su auklėtiniais, kitas visada būna su vaiku.
Gastroliuojame, su „Elementoriumi“ važinėjame vaidinti į Lietuvos miestelius. Spalio pabaigoje rengsime ir savo festivalį „Karaliauk“.
– Pavadintas studijos įkūrėjos Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės garbei?
– Taip. Šiemet „Elementoriui“ sukanka 60 metų. Jubiliejų minėsime spalio 27 dieną Jaunimo teatre. Tikiuosi, bus atviras renginys. Mėginsime prisiminti visus, kurie „Elementoriuje“ dalyvavo. Tarp jų – keturi Nacionalinės premijos laureatai, per dvidešimt „Auksinio scenos kryžiaus“ savininkų. Vis dėlto močiutė Valerija gerai įvardijo – tiesiog būrelis ant Tauro kalno. Viskas tuo pasakyta. Kvietė pažaisti teatrą, o iš tiesų išmokti būti su kitais ir kitų žmonių idėjomis.
– Tai „Elementoriumi“ esate pasidalinę su tėvais Gediminu ir Egle Storpirščiais?
– Labai daug vaikų, vienos grupės neužtenka. Dar su Gabija turime muzikos grupę „Joyboy“. Vaidinu komerciniuose spektakliuose ir filmuose arba serialuose. Labai nepastovus dalykas. Tad studija, teatras ir muzika. Ir renginių vedimas – vestuvės, festivaliai, krikštynos. Kodėl gi ne?! Aš pro!
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
