„Kas nors žino Karolinos naują čiuvą?“ – į gerbėjus kreipėsi nuomonės formuotojos Karolinos Meschino buvęs sužadėtinis. Lietuvos kultūros pasaulis puikiai žino, kad tai – aktorius Kęstutis Cicėnas. Ir, beje, nuo bendrapavardžio Ramūno jį lengvai atskiria.
Tiesa, Kęstutis ir Karolina jau ne kartu. Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės narys LRT.lt pasakoja apie judviejų draugystę, savo vaidmenis, žmogų, atvedusį jį į teatrą, santykius su mokytoju Oskaru Koršunovu ir malonumą būti tarp teatro kūrėjų.
K. Cicėnas ne vienerius metus keliauja po Lietuvą ir Europą su spektakliu „Vestuvės“. 2017 metais kultiniame O. Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ pakeitęs Ainį Storpirštį, kuria savąją pagrindinio personažo Beno versiją.
Taip pat jis – ir Dominykas iš Sandanso festivalyje apdovanoto Marijos Kavtaradzės filmo „Tu man nieko neprimeni“, ir Kantigirdas iš latvių „Leičio“, ir Jaunikis iš Ramūno Cicėno „Šeimos“.
Barzda tinka „Ronjai“
– Kęstuti, kuo gyveni šiomis dienomis, kai pagaliau (ne)prasideda vasara, kai agurkų sezonas? Ar esi pakankamai „užimtas“, kaip sakoma teatre, nepasitaiko prastovų?
– Tikrai ne. Labai laukiau vasaros, atostogų, nes žinojau, kad artėjantis sezonas atneš daug darbų. Jau dirbu nuo rugpjūčio pradžios, su režisiere Egle Švedkauskaite ruošiame „Ronjos plėšiko duktės“ adaptaciją. Džiaugiuosi, kad Nacionalinis dramos teatras Didžiojoje scenoje pagaliau stato spektaklį vaikams. Žvelgiu į tai labai rimtai – juk taip auginame kultūros vartotojus.
Paskiau lįsiu į man mažiau žinomą sferą – komercinį teatrą. Su kino filmų sklaidos kompanija „Baltas ekranas“ statysime situacijų komediją.
O rudenį filmuosiuosi bendrame prancūzų ir lietuvių projekte „Vesna“. Tai vaidybinis filmas apie karą Ukrainoje. Režisierius – Rostislavas Kirpičenka, ukrainietis, gimęs Visagine, augęs Dnipre ir Vakaruose. Tad šiuo metu vaikštau pas korepetitorius, mokausi ukrainiečių ir rusų kalbos.
Man nuo vaikystės reikėjo dėmesio. Reikėjo tėvų patvirtinimo, kad esu mylimas. Iš to išaugo publikos dėmesio, žmonių meilės troškimas.
– Tad barzdą ir ilgesnius plaukus augini „Ronjai“ ar filmui?
– (Juokiasi.) Grimo dailininkai liepė nekeisti išvaizdos iki spalio pabaigos, kai prasidės filmavimai. Vaidinsiu stačiatikių kunigą. Veiksmas vyksta rusų okupuotame Ukrainos miestelyje, jo gyventojai mėgina išlikti šalia įsibrovėlių.
O „Ronjai“ barzda tinka (juokiasi), nes vaidinu vieną iš plėšikų, tokį girių „panką“.
Viso pasaulio negana
– „Išvarymo“ legenda neblėsta, nepaisant laiko, aktorių kaitos. 2017 m. su kurso kolege Gaile Butvilaite pakeitėte pagrindinių vaidmenų atlikėjus Ainį Storpirštį ir Moniką Vaičiulytę. Įdomu, ar nejaučiate kartėlio vaidindami ne jums ir ne su jumis kurtą spektaklyje, eidami pramintais takais?
– Sau jau pasakiau, kad įvedimų daugiau nenorėčiau. Esu patyręs tai gal trijuose spektakliuose.
Taip, pirminis įspūdis, kad ateini į jau padarytą darbą: žmonės jį kūrė nuo nulio, sudėjo savo mintis, net tarpusavio santykius. O tu ateini tik tam, kad nugriebtum paviršių ir parodytum rezultatą. Dažniausiai yra taip, kaip sakai – įvedimas yra „prieš plauką“.
Tačiau „Išvarymo“ atveju – kiek kitaip: tokios apimties spektakliui, tokiems giliems vaidmenims reikia viso tavęs. Net mėgindamas nepakartosi Ainio, vaidmuo bus kitoks, tavasis. Nes Beno vaidmuo reikalauja viso tavo vidinio pasaulio.
Į „Išvarymą“ manęs nelabai kas įvedinėjo: teatro dailės dirbtuvėse repetuodavau vienas su vaizdo įrašu, pjese. Nebuvo nei Ainio, nei Oskaro, jis pasirodė tik per paskutines repeticijas. Tokios medžiagos, 6 valandų spektaklio, kelis kartus per dieną nepereisi.
Šitas įvedimas kainavo daug kraujo, prakaito ir ašarų, užtat galiausiai jaučiu, kad vaidmuo jau truputį yra mano.
Jau tada spektaklis buvo visiškai kultinis. Dar būdami studentai eidavome jo žiūrėti nuo laiptukų, tirtėdami, kaip kokį roko koncertą. Mintis, kad kas nors galėtų pakeisti Ainį, Moniką ar Repšį, – be šansų!
– Ir kaip jauteisi pirmąkart išėjęs į sceną?
– Buvo žiauriai baisu. Jau tada spektaklis buvo visiškai kultinis. Dar būdami studentai eidavome jo žiūrėti nuo laiptukų, tirtėdami, kaip kokį roko koncertą. Mintis, kad kas nors galėtų pakeisti Ainį, Moniką ar Repšį, – be šansų! Ir kad tokia galimybė nušvis tau...
Kai pasiūlė vaidinti „Išvaryme“, klausiau Ainio, kaip elgtis. Nežinojau tos virtuvės, nežinojau, kodėl išeina, gal pavargo, gal dar kas nors. Jis tepasakė, kad jei eisiu vaidinti, man bus gera mokykla.
Buvau ką tik baigęs akademiją ir man tos mokyklos reikėjo kaip deguonies. „Išvarymas“ – tokia mokykla, tokia užduotis, kad ne gėda ir neišspręsti. (Juokiasi.)
Labai bijojau, net buvau pasirengęs didžiam nusivylimui. Spektaklis įgijo fanų, jie labai nerimavo, kuo baigsis aktorių kaita. Tačiau galiausiai visi liko daugmaž patenkinti.
– Kokia „Išvarymo“ ilgaamžiškumo priežastis? Juk aplinkybės, kai Marius Ivaškevičius prieš 15 metų stažavo Londone ir rašė pjesę, labai pasikeitė. Matyt, jos netrukdo?
– Vienu metu pagalvojau, kad spektaklis tuoj bus muziejinis. T. y. taps pasakojimu apie tam tikrą laikotarpį, devyniasdešimtinius, didžiausią emigracijos bangą. Tačiau jis toks gilus, turi tokią vertikalę, kad iš esmės yra apie mūsų tautą, mentalitetą, likimą, Lietuvos įvaizdį Vakarų kontekste. Tu to neišsigydysi per 10 metų pastatęs Paupio rajoną. (Juokiasi.) Tad „Išvarymas“ tebėra aktualus. Sakyčiau, tautos epas, pasaka, tautosaka.
Du Cicėnai
– Ką įvardytum svarbiausiu žmogumi, atvedusiu tave į teatrą? Man savaip žavus tas teatro bendruomeniškumas, vieni apie kitus viską žinote, nors ir dirbate skirtingose trupėse.
– Teatro žmonės man labai patinka. Jie kažkuo panašūs. Galima teigti, kad į teatrą ateina žmonės, keliantys panašius klausimus, turintys panašių patirčių, žaizdų. Bendruomenėje ne visada būna lengva, pasitaiko kivirčų, konfliktų, tačiau iš esmės aktoriai yra labai mieli.
Man nuo vaikystės reikėjo dėmesio. Reikėjo tėvų patvirtinimo, kad esu mylimas. Iš to išaugo publikos dėmesio, žmonių meilės troškimas.
Tačiau iš esmės į teatrą mane atvedė mama. Prisimenu, žiūrėjau „Eglę žalčių karalienę“ Vilniaus teatre „Lėlė“. Matau lėlę ir girdžiu sodrų moters balsą. Kas čia kalba? Tada lėlė susilieja su tuo balsu ir atgyja... Patyręs tokį teatro stebuklą, esu jo lydimas iki šiol.
– Kaip Lietuvos kine ir teatre išsitenka du Cicėnai? Ar netrukdo vienodos pavardės?
– Su kolege Rimante [Valiukaite – LRT.lt] juokaujame, kad Ramūnas yra mano mažasis broliukas.
Būdamas studentas, mačiau Ramūną spektaklyje „Duburys“ LNDT Mažojoje scenoje. Labai gerai vaidino. Tada jį ir įsidėmėjau. Žodžiu, talentingas bičas.
– Ką, tavo manymu, filme „Tu man nieko neprimeni“ atrado Sandanso žiuri, kad Marija Kavtaradzė pelnė apdovanojimą už režisūrą?
– Chemiją. Amerikietiškai kalbant, atrado „chemiją“ tarp pagrindinių veikėjų. Premjera sukėlė tikrą ažiotažą, tą naktį pasirodė gal 20 recenzijų. Ir kone kiekvienoje, kaip didžiausia filmo vertė, buvo įvardijami personažų poros santykiai.
– Taip, ypač kai keliama tokia sudėtinga užduotis, kaip konstruoti artimus santykius su aseksualiu žmogumi?
– Ir kaip kine pavaizduoti tą jausmą, meilę, ypatingą ryšį. Manau, tai didžiausiais Marijos pasiekimas ir filmo stiprybė.
Paskiau atsitiko gyvenimas
– Ar jūsų kursas vis dar jaučiate vadovo Oskaro Koršunovo dėmesį, paramą, petį? Kaip būna teatre – vis sukatės vienas kito orbitose?
– Kaip kam pasiseka. Mūsų kursas išleido daug diplominių darbų, jie buvo rodomi ir OKT [Oskaro Koršunovo teatras – LRT.lt], ir kitur. Ir iš pradžių atrodė, kad dėmesys mūsų kursui buvo didelis. O paskui „atsitiko“ gyvenimas: Oskaras rūpinosi savo pastatymais Lietuvoje ir užsienyje, o mes rūpinomės savuoju repertuaru, pradėjome dirbti su kitais režisieriais. Iš 20 kurso draugų aktyviai vaidina galbūt pusė.
Su Oskaru dirbau nuo pat pradžių. Duodavo daug darbų, daug ir reikalavo. Niekada iki galo nesupratau, koks mūsų santykis: nes atrodė, kad dirbdami nuolat pykstamės, tačiau dirbome toliau.
Manau, jis man tikrai daug davė, bet ir aš jam daug atidaviau. Laiko, prakaito, kraujo. Lygiaverčiai mainai. (Juokiasi.)
Mūsų pažintis su Karolina įdomiai išsivystė, nė pats nesitikėjau, kad pradėsime draugauti.
– Į kurį personažą tau buvo sunkiausia įsikūnyti?
– Negalėčiau įvardyti. Žinau personažų, kurie taip ir nebuvo pilnai sukurti. Taip pasitaiko. Jie nuolat įkyriai apie save primena. Nėra nieko blogiau kaip neužvožtas molinis puodas. (Juokiasi.)
Gal labiausiai džiaugiuosi Dovydu iš „Tu man nieko neprimeni“. Jį kurdamas pirmą kartą pajutau, kad kažkas disocijavosi nuo manęs: galėjau įvardyti – čia jis, o čia aš. Su Marija Kavtaradze ilgainiui pavarėme taip, kad net ėmėme kurti Dovydo humoro jausmą. Taip juvelyriškai „pasėdėti“ prie vaidmens man buvo nauja patirtis.
Kažkas panašaus įvyko ir „Vestuvėse“ pagal Bertoltą Brechtą. Tame spektaklyje taip pat jaučiu šį tą sukūręs.
Vasarvidžio nakties sapnas?
– Kęstuti, noriu paklausti apie vasaros vidury daugeliui ramybės nedavusią istoriją: ar jūsų draugystė ir santykiai su Karolina Meschino buvo nuoširdūs, ar tiesiog sumanėte intriga paįvairinti vasarą?
– Klausimas tikrai suprantamas, nes taip galėjo atrodyti. Ne, viskas įvyko spontaniškai, labai natūraliai. Mūsų pažintis su Karolina įdomiai išsivystė, nė pats nesitikėjau, kad pradėsime draugauti.
Asmeninį gyvenimą labai vertinu, gerbiu savo privatumą, nors suprantu, kad mano profesija, gyvenimas iš dalies yra viešas, neišsisuksi. Ir pradėjęs draugauti su Karolina supratau, kad viešumo niekaip neišvengsim. Na, taip – jis mus ėmė ir pasivijo... Žinojome, kad taip bus, bet stengėmės kiek galėdami jo išvengti.
O susipažinimas, kartoju, buvo visiškai fainas ir natūralus.
Ir pradėjęs draugauti su Karolina supratau, kad viešumo niekaip neišvengsim. Na, taip – jis mus ėmė ir pasivijo... Žinojome, kad taip bus, bet stengėmės kiek galėdami jo išvengti.
– Žiniasklaidoje jūsų istoriją palydėjo, sakyčiau, gana taikli frazė: „Jei myli viešai, viešai tenka ir skirtis.“ Pradėjus draugauti su taip įdėmiai stebimu žmogumi turbūt naivu tikėtis, kad niekas nepastebės? Pasekmes turėjai suvokti.
– Be abejo, bet jei numatydamas pasekmes atsisakytum bendrauti su žmogumi, irgi būtų išskaičiavimas. Tad rizikuoji ir tikiesi geriausio. (Šypteli.)
– Kaip jaučiasi aktorė Greta Petrovskytė, judviejų dukrytės mama? Gal nebegyvenote kartu?
– Su Greta išsiskyrėme dar prieš Naujuosius, ganėtinai senai. Aišku, to garsiai neskelbėme. Na, o po to tiesiog susitikau su Karolina.
Su Greta mes toliau bendraujame, auginame vaiką, turime bendrų spektaklių, susitinkame.
Vis dėlto vasara tikrai buvo chaotiška, kupina įvairių emocijų. Visiems – man ir mano aplinkai.
Nesu pratęs viešai kalbėti apie savo intymius dalykus – būtent tas viešumas man pasirodė svetimas. O skandalo jokio nematau, niekas niekam nieko bloga nepadarė.
Iš esmės siekiu gyventi atvira širdimi, nesikliauti išankstinėmis nuostatomis. Gyventi pilna koja. Ir mano profesija su tokia gyvensena labai susijusi. Todėl stengiuosi labiau klausyti savęs ir mažiau kreipti dėmesio, kas ką kur parašė, pasakė.
Nutrūktgalvis mieste, auksarankis kaime
– Ar vaidyba – vienintelis tavo pomėgis? Nes mačiau, kaip kartais praktikuoji vaikščiojimą su ramentais.
– (Juokiasi.) Esu nutrūktgalvis nuo vaikystės. Mama sakydavo: „Kur eina, ten nukrenta, kur pasirodo, viskas griūva.“ Kelio traumą patyriau durniuodamas mieste, kaip Žmogus-voras šokau ant namo sienos ir nesėkmingai nusileidau, koja pakrypo – raištis plyšo.
Pomėgių turiu daug. Tik neturiu jiems laiko. Pavyzdžiui, kaime duok man metalo ir suvirinimo aparatą, duok medžio ir tekinimo stakles – viską padarysiu! Nuolat ką nors konstruoju, drožiu, darau. Tik, gaila, neturiu tam laiko.
Bet. Pasakiau sau, kad kaimas...
Beje, nuo Shakespeare`o laikų yra toks dalykas, kad visi teatro kūrėjai tik ir laukia, kada įsigis pinigų ir vardą, tas pradės jiems dirbti, o jie pagaliau galės ištrūkti į kaimą.
Net Šekspis, man regis, galiausiai įsigijo dvarą ir visiems pasakė „apsiš...“. Žinau, jei dabar po truputį į tai investuosiu, kada nors, kai ateis laikas apsigyventi kaime, kas nors ten jau bus sukurta.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
