Architektas, muzikantas, visuomenės veikėjas Algirdas Kaušpėdas skaitytojams pristato savo pirmąjį romaną „Koplyčia“. Tai atviras ir skaudus, bet kartu vilties kupinas kūrinys, gimęs iš asmeninės patirties, iš egzistencinių ieškojimų ir iš kūrybinio ryžto.
LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ autorių kalbino žurnalistė Justė Luščinskytė.
– Koks jausmas rankose laikyti savo naująją knygą?
– Nustebau, kad ji tokia kompaktiška, nedidelė. Nors teksto daug (penki šimtai puslapių), bet ji kaip maldaknygė. Labai labai gražaus dizaino, tikrai tokia nedidelė koplyčia. Žiūriu, koks šriftas, kaip skaitoma, kaip vartoma – viskas puiku, nepaprastai gražiai padaryta. Dailininkas Zigmantas Butautis padarė konceptualų viršelį. Pats sugalvojo, nors ir nežinojo, kad mano žuvusi dukra vadindavo save rože. Šitą romaną dedikuoju savo dukroms, ypač, žinoma, prisimindamas Algę.
– Knygoje stipriai jaučiamas jūsų žuvusios dukros Algės atminimas. Ar rašymas padėjo su ja palaikyti dialogą?
– Kai žūva tavo vaikas, tai yra didelė tragedija. Ir aš nesu vienišas, tokių šeimų Lietuvoje yra tikrai nemažai. Nusprendžiau, kad turiu tai išrašyti, išgyventi meniniu būdu. Šitas romanas skirtas visų pirma man pačiam kaip savipagalba, savotiška išpažintis ir pasidalinimas, galbūt mano įspėjimas kitiems, mano vyresnei dukrai Monikai. Tos nelaimės, tragedijos visos panašios, jos yra visiškai šalia mūsų. Mes turėtume būti labai dėmesingi savo artimiesiems, pastebėti jų problemas, atliepti, neužsidaryti savo kiaute. Aš kviečiu tai empatijai, kviečiu žmones susimąstyti apie dvasines vertybes ir eiti savęs pažinimo keliu. Viskas yra mumyse, tereikia tos taikos paieškoti savyje.
– Knygos „Koplyčia“ pavadinimas – simboliškas. Kiek jums svarbus yra tikėjimas?
– Aš esu tikintis žmogus ir man tai labai padeda. Knygos herojus, kaip daugelis architektų, yra agnostikas, kuris į gyvenimą žiūri pragmatiškai, viską konstruoja, projektuoja ir į religinę mitologiją žiūri labai skeptiškai. Tačiau kartais gyvenimas mus tiesiog pamoko. Atveda į tokias situacijas, kad esame priversti susimąstyti, pervertinti viską, ką turime, kuo tikime. Šitas romanas ir yra tokia kelionė. Labai daug dialogų, daug susitikimų, įvairiausių situacijų. Atrodytų, kad kalbame apie architektūrinį kūrinį, bet iš tiesų tai yra vidinės koplyčios statyba, kas mano herojui vis dėlto pasiseka. Jis pajunta, kad ta koplyčia yra didžiausias atradimas ir didžiausia laimė.
– Viename interviu esate paminėjęs, kad pagrindinis knygos herojus Leonardas Gražys yra „neįmanomas aš“. O kas yra tas įmanomas Algirdas Kaušpėdas, kurio mes nepažįstame nei iš dainų, nei iš romanų?
– Telieka tai paslaptis. Aš manau, kad žmogaus pažinimas arba žmogaus patyrimas tiek vertingas, kiek jis pritaikomas kitiems, kiek jis duoda kitiems tam tikrų įžvalgų ir pavyzdžių. O ši knyga yra ne biografinė, o autofikcija. Yra labai daug dalykų, kuriuos aš žinau, kuriuos išgyvenau, bet sąmoningai juos transformavau, kad sustiprinčiau įspūdį. Tam tikra meninė, kūrybinė įtampa yra būtina. Iš tos įtampos turi išaugti smalsumas ir įžvalgos. Man pačiam rašyti buvo nepaprastai įdomu. Aš nežinojau, kuo viskas baigsis, nes herojai pradėjo veikti savarankiškai, reikalauti vienos ar kitos pozicijos. Kartais sustodavau ir galvodavau, kaip čia toliau. Būdavo, kad išeinu į mišką, vaikštau, vaikštau, kol galų gale randu vertingą sprendimą. Man net sunku su ja išsiskirti, nes penkeri metai gyvenimo kartu yra daug.
– Paminėjote, kad ši knyga buvo savotiška savipagalba.
– Tai iš tiesų atvira ir drąsi knyga. Aš toks esu. Nebijau pasidalinti gana intymiais dalykais, jausmais, išgyvenimais, galbūt netgi saviironija, tam tikru grotesku. Kartais tai nėra lengva knyga, ji verčia sustoti, pagalvoti. Tai knyga, kuri turėtų kažką duoti, kažką joje galima rasti.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
