„Jeigu aš nesusišneku su aktoriumi, kaltinu save, vadinasi, neįtikinau. Nes man scenoje yra svarbus kūrėjas. Negaliu dirbti, jeigu netikiu ir netiki manimi“, – yra sakiusi legendinė Lietuvos teatro pedagogė, Jaunimo dramos teatro vyriausioji režisierė Dalia Tamulevičiūtė.
Menininkė gimė 1940 metų rugsėjo 30 d. Varėnoje, šiemet jai būtų sukakę 85-eri. Tačiau jau beveik 20 metų, kai ji mirė po sunkios ligos.
1971 metais Dalia baigė teatro režisūros studijas Lunačarskio teatro meno institute Maskvoje ir tais pačiais metais pradėjo dėstyti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Per daugiau kaip du dešimtmečius profesorė išleido aštuonias dramos teatro aktorių laidas, garsiausias buvo jos pirmasis rinktas kursas, pavadintas Tamulevičiūtės dešimtuku. Vėliau jos kursą baigė Rolandas Kazlas, Saulius Mykolaitis, Vitalija Mockevičiūtė, Andrius Bialobžeskis, Viktorija Kuodytė, Dainius Gavenonis ir kiti.
Grįžusi iš studijų Maskvoje Dalia iš karto pradėjo dirbti Valstybiniame jaunimo teatre. Pasirodo daug publikos ir kritikų dėmesio sulaukę pirmieji jos režisuoti spektakliai „Mergaitė ir pavasaris“, „Trešnių skonis“. Po dvejų metų Kauno valstybinis dramos teatras pasiūlo tapti vyriausiąja režisiere, o 1974 metais Dalia grįžta į Jaunimo teatrą jau kaip vyriausioji režisierė ir vadovauja jam iki pat 1988 metų.
Atėjus naujajai vadovei prasideda ir naujas kūrybinis etapas. Vienas po kito scenoje pasirodo anšlaginiai spektakliai: improvizacijomis šėlstantis „Bebenčiukas“, Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac“ ir „Jasonas“. Ji stato pirmąjį lietuvišką miuziklą – G. Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“. Per aštuoniolika darbo metų Jaunimo teatre režisierė pastatė daugiau nei keturiasdešimt įvairių žanrų spektaklių. Režisavo ir Kauno, Šiaulių, Klaipėdos bei Rusų dramos teatruose.
Apie Dalią daugiausia kalbame kaip apie pedagogę ir režisierę, nors visus domino viena jos asmeninio gyvenimo detalė – ji buvo ištekėjusi už Josifo Stalino anūko, teatro režisieriaus Aleksandro Burdonskio, kuris pasiėmė motinos pavardę, o senelį matė du kartus gyvenime – iš tribūnos ir per laidotuves. Tačiau apie asmeninį gyvenimą režisierė beveik niekada nekalbėdavo.
LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“ skamba archyvinis 2004 metų įrašas, kuriame apie teatro mokyklą, apie kūrybą D. Tamulevičiūtę kalbino laidos „Kviečia teatras“ autorė teatrologė Alma Braškytė.
– Kokią teatro pedagogikos sampratą atsivežėte iš Maskvos, iš GITIS‘o?
– Maskvoje man labai pasisekė. Ištraukiau gerą kortą, nes papuoliau pas labai gerą pedagogę Mariją Osipovną Knebel, kuri dirbusi su Stanislavskiu, su Nemirovičiumi-Dančenko, su Michailu Čechovu. Ji buvo labai griežta, bet labai darbštus, sąžiningas žmogus ir iš senųjų Rusijos inteligentų (kas labai svarbu).
Kai išvažiuoji iš Lietuvos ir įvairių tautybių žmonės iš viso pasaulio stoja mokytis režisūros (iš Japonijos, iš Salvadoro, iš Vokietijos, Lenkijos), tu – visai kitoje terpėje. Vyksta tokia kova ir įrodymas, kad tu esi. Tuo laiku Maskvoje buvo labai daug gerų, skirtingų teatrų, labai daug muziejų. Tavo akiratis didmiestyje žymiai prasiplečia.
Daug ką, ką mums sakė profesorė, supratau tik po to, kai baigiau ir dirbau. Turėjo praeiti nemažai metų. Ji sakė: „Aš nenoriu, kad jūs užmirštumėte, kad tai yra inteligentiška profesija.“ Jos mokymas buvo savo pavyzdžiu. Atsimenu, mes visi labai pasipiktinome, kai ji pasakė: „Žinote, koks didžiausias jums, kaip režisieriams, bus komplimentas? Kai aktoriai pasakys: viską padariau pats.“ O mes: „Kaip tai, o kas mes? Režisūra turi būti.“ Labai daug laiko praėjo, kol supratau, kiek daug tiesos.
Tik vienas principas galėtų visus sujungti, kad velniškai daug reikia dirbti nesiskaitant su jokiomis valandomis.
Jos aktoriaus suvokimas, kad aktorius scenoje turi būti kūrėju, o ne tik kažkieno užduočių išpildytoju. Mūsų uždavinys – kad režisūra eitų per aktorių. Ji turi būti, turi būti sprendimas, bet kad aktorius nebūtų manekenu. Aš tuo ir šiandien tikiu.
– Pas ką mokėtės Vilniuje konservatorijoje ir kaip nusprendėte važiuoti į Maskvą?
– Mano dėstytojai buvo a. a. profesorė Vaišytė, a. a. aktorius Rolandas Butkevičius ir režisierius Čibiras. Tais laikais mums buvo pasakyta, kad Maskvoje režisūroje yra vieta respublikai. Kadangi dirbdama su kursu kartu bandžiau režisuoti Brechto „Motušė Kuraž“ ir kitus darbus, kursas pradėjo kalbinti: „Dalia, važiuok.“ Kai nuvažiavau į Maskvą, išaiškėjo, kad vietos respublikai nėra ir aš ėjau bendrame konkurse. Labai daug nervų kainavo.
– Kai grįžote į Vilnių, 1970 metais parodėte savo diplominį spektaklį ir jau 1971 metais surinkote kursą konservatorijoje.
– Jaunimo teatre stačiau priešdiplominį ir diplominį darbus, du spektaklius. Dirbti į teatrą mane pakvietė režisierius Čibiras. Pavasarį buvo kurso rinkimas. Aš tada kaip tik gyniausi diplomą – nebuvau per pavasario rinkimą. O rudenį buvo papildomas rinkimas, kur įstojo Dalia Storyk, Nekrošius. Buvau per stojamuosius ir pirmus metus dirbome kartu su režisieriumi Čibiru. Nuo antro kurso aš dirbau ir paskui prisijungė Irena Bučienė.
– Kuo jūsų teatro pedagogikos principai skiriasi nuo katedros vedėjos prof. I. Vaišytės?
– Ir šiandien skiriasi kiekvieno dėstytojo principai, kiekvienas turi savo tikėjimą, savo suvokimą. Tik vienas principas galėtų visus sujungti, kad velniškai daug reikia dirbti nesiskaitant su jokiomis valandomis. Drąsą jauni žmonės įgauna tada, kai pabando labai daug skirtingų personažų, skirtingos dramaturgijos ar darydami etiudus. Kai daug dirba, tada atsiranda drąsa, laisvė.
– Tačiau vis dėlto būta jūsų ir prof. I. Vaišytės darbo principų opozicijos, galbūt nesąmoningos, netiesioginės. Pavyzdžiui, aktorius Sigitas Račkys, kuris mokėsi pas Henriką Vancevičių ir Algę Savickaitę, su pavydu žiūrėjo į tą jaunesnį už save kursą, kur buvo leista daugiau improvizuoti, kur ne tokių griežtų reikalavimų saistoma scenos kalba. Aš manau, kad jūs kažkodėl norite išvengti tos opozicijos, bet vis dėlto ji buvo.
– Buvo konkurencija ir opozicija buvo. Aš kovojau ir dariau taip, kaip suprantu. Nepatikdavo – na, ir kas, aš tuo tikiu. Man buvo svarbi improvizacija, kad būtų gyvi žmonės, kad jie darytų parodijas, kad darant vaikišką dramaturgiją nebūtų kiškučiai, zuikučiai, kaip įprasta, o gyvi žmonės, įdomūs personažai. Pirmą kursą baigė dešimt žmonių, o diplominių spektaklių buvo šeši vakarai. Jie turėjo po „n“ vaidmenų.
Ir ne tokia aš čia ypatinga buvau, aš negalvoju taip. Pradžioje aš juos versdavau dirbti, o po to jie versdavo mane. Kaip gali atsakyti žmonėms? Naktį dirbdavome. Uždarydavo konservatoriją, mes būdavom slapta. Ne baliavojom, o dirbom iki keturių, penkių ryto. Nes jie sakydavo: „Dar mano darbą pažiūrėkit, dar padirbėkim kartu.“ Kaip galėjai nedirbti? Buvo toks geras azartas, noras įrodyti, kad jie – gabūs žmonės.
Šitas man visada yra stimulas, nes aš garantuota, kad yra labai daug jaunų gabių žmonių, tik reikia jiems duoti galimybę parodyti, ką jie gali. O ne baimę, neužgniaužiant, neįrodinėjant, kad tu – niekas. Kursas buvo gana didelis ir iškrito daug žmonių. Kurie turėjo išeiti, patys suvokė, kad taip dirbti negali. Ir kursas suprato, kad šitas turi išeiti, nes jam labai daug gyvenime rūpi: ar į kavines eiti, ar su draugais. O čia buvo neįmanoma, nes yra kolektyvinis darbas. Taip, buvo pozicija, bet aš dariau, ką norėjau.
– Tam, kad darytum tai, ką nori, turi žinoti, ko nori. Jūs teatre buvote tik ką pradėjusi profesionalų darbą. Iš kur buvo žinojimas, ko norite ugdant aktorių? Ar buvo konkretūs pedagoginiai pavyzdžiai iš Maskvos?
– Aš negalėjau žinoti, ko kiekvienas nori, nes skirtingos asmenybės. Bet galėjau pažadinti jų savarankiškumą, kad jie patys ieškotų medžiagos, ko jiems norisi. Labai gerai atsimenu, kai antrame kurse Latėnas man atneša Borcherto „Lauke, už durų“. Antrame kurse tokia sunki medžiaga. Aš sakau: „Ne, Algi, anksti, vėliau galėsi daryti.“ Jis sako: „Aš dabar labai noriu. Gerai, darysiu kitą darbą, bet leiskit man ir Borchertą.“ Kaip aš galiu neleisti?
Labai svarbu visais laikais jaunam žmogui padėti atsipalaiduoti, kad jis nebūtų įtampoje.
Ir kai jis dirbdamas naktimis parodė, mes visas kursas supratome, kad jam negalima drausti to daryti. Tokiu principu dirbome. Jie buvo labai skirtingi. Toks įspūdis, kad jie neprapuola gyvenime, nes išmoko savarankiškai dirbti.
Man atrodo, dar Stanislavskio pasakyta: „Išmokyti negalima, galima išmokti, jeigu tu pats nori.“ Kai visai man priešingi režisieriai, visai kitaip dirbantys, su jais suranda bendrą kalbą, aš labai džiaugiuosi. Nes, neduok dieve, dirbti tik mano tikėjimu ir niekaip kitaip. Tai šiais laikais yra pražūtis. Aš visą laiką dirbdama su studentais dirbau ir teatre. Kai tu pats dirbi ir žinai, kas tai yra teatras, tada požiūris į aktorinę profesiją jau yra kitoks, nei aš būčiau dirbusi su studentais ir nieko daugiau.
– Nuo to laiko, kai išleidote pirmąjį kursą, vadinamąjį dešimtuką, praėjo daug metų. Per tą laiką parengėte dar aštuonis kursus, neskaičiuojant magistrantų. Kaip keitėsi jūsų požiūris į tai, ko reikia ugdomam aktoriui?
– Vienas požiūris nesikeitė niekada. Aš galvoju, reikia duoti aktorinius pagrindus, amatą, kad jis neprapultų, kad nebūtų scenoje manekenu, kad jis žinotų. Labai svarbu visais laikais jaunam žmogui padėti atsipalaiduoti, kad jis nebūtų įtampoje.
O keitėsi daug kas, nes kartos keitėsi. Kiekvieną kartą perki katę maiše. Kas tai yra stojamieji egzaminai? Vienas gal labai drąsus būna per stojamuosius, labai gerai pasirodo, o kai reikia mokytis, išaiškėja, kad tik tiek jis ir turi. O kitas, užsidaręs žmogus, kai atsidaro tau būna atradimas. Kaip tik tokie būna labai gilūs ir įdomūs žmonės, individualybės.
Kokia grupė susirinks, koks klimatas bus kurse, man tai yra labai svarbu. Geranoriška, gera atmosfera padeda. Kai vienas kitu tiki, tada galima kalnus nuversti. O jeigu yra tik pykčiai (aš įsitikinau taip gyvenime), sudėtingi tarpusavio santykiai, jie visi eina į sceną. Žmonės bando paslėpti, bet yra įtampa ir nėra laisvės. Kada yra geras spektaklis? Kai kolegos, kurie scenose neužimti, yra užkulisyje ir džiaugiasi, kaip kolegos dirba scenoje, jiems įdomu.
– Užsiminėte, kad renkant kursus kartais įdomūs žmonės būna užsidarę, juos sunku atverti ir sunku pamatyti. Iš karto kyla mintis apie režisierių E. Nekrošių.
– Kai stojo Nekrošius, aš dalyvavau. Ir kaip gyvenimą nusprendžia atsitiktinumai – jis gi atsitiktinai stojo, sesuo pamatė, kad yra papildomas priėmimas. Jis buvo labai savitas, uždaras. Bet nuo pirmo kurso, kai pradėjo daryti savo darbus, vadinamuosius etiudus, aš pati sėdėdavau ir galvodavau, iš kur pas tą vaiką nuo Šiluvos, iš kur jis žino. Aš pasiūliau jam važiuoti į režisūrą, į Maskvą. Tada negalima buvo dirbti nebaigus režisūros, o ji buvo tik Maskvoje arba Peterburge. Kadangi tai matėsi. Jeigu būčiau jo nepasiuntus, būčiau padarius nusikaltimą.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
