Literatūrologas Vytautas Bikulčius LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria dvi knygas: Claire Kilroy „Vaikų žaidimą“ ir Kimo He-Yeono „Mažų stebuklų krautuvėlę“.
Claire Kilroy romanas „Vaikų žaidimas“
Savo tematika naujus akiračius atveria airių rašytojos C. Kilroy romanas „Vaikų žaidimas“ (iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė, išleido leidybos namai „Balto“), pasakojantis apie pirmuosius motinystės žingsnius, kurie lemia tiek motinos ir kūdikio, tiek žmonos ir vyro santykius.
Bevardė pasakotoja aprašo savo nelengvą patirtį, kurią ji išgyvena augindama pirmagimį sūnų. Savo mintis ji skiria sūnui, kurį meiliai vadina Jūreivėliu. Šį romaną galima suvokti kaip savotišką laišką sūnui ir kaip motinos monologą, kuris apima vienerius metus, nes sūnus iš pradžių yra dvejų, o po to – trejų metų.
Susidūrusi su nauja patirtimi, motina jaučiasi prislėgta, nusivylusi, tiesiog paklaikusi. Netgi eilinės, kasdienės situacijos ją trikdo, kadangi ji jaučiasi nuolat pavargusi, kartais ima abejoti ir santuokos tikslingumu, nes yra įsitikinusi, kad toje visuomenėje, kurioje ji gyvena, vyras yra labiau vertinamas negu moteris.
Nors tokia moters būsena ir persmelkia pasakojimą, tačiau jis nėra susijęs vien su nevilties kupinais epizodais, nes už jų galima pajusti ir tam tikrą norą nuklysti į svajones ar gilesnius apmąstymus.
Susidūrusi su naujais išbandymais, pasakotoja net ryžtasi retoriniam klausimui, ar kas nors imtų lauktis kūdikio, jei žinotų visas šias aplinkybes. Žinoma, autorė nesiekia parašyti šios knygos taip, kad atbaidytų jaunus žmones rinktis kilnią misiją – atvesti į pasaulį naują gyvybę.
Ji tik nori atskleisti jaunos moters požiūrį ir nė kiek negalvoja, kad tie, kurie planuoja tapti tėvais, paskaitę šią knygą staiga atsisakys savo ketinimo. Aišku, ne vienas jaunas tėvas ar motina knygoje ras tokių situacijų, su kuriomis jie ir patys bus susidūrę gyvenime ir galbūt paskaitę šią knygą įgis ir tam tikros patirties.
Susidūrusi su nauja patirtimi, motina jaučiasi prislėgta, nusivylusi, tiesiog paklaikusi.
Be abejo, šis romanas nėra pirmasis, kuris kalba apie moters savijautą po to, kai jos gyvenimą pakeitė naujagimis. Tačiau net ir iš daugelio kitų jis išsiskiria tuo, kad jame girdime motinos nevilties šauksmą, kurį, kaip ji tikisi, išgirs kiti ir neliks visiškai abejingi jos problemoms.
Ir tuomet išaiškėja, kad moterį ištinka pats skaudžiausias dalykas, nes ji to visai nesitiki, t. y. ją pribloškia jos vyro abejingumas. Pasakotoja suvokia, kad svetimiems žmonėms ji yra tarsi penkta koja šuniui, tad jei ir nesulaukia iš jų supratimo, ji tik turi susitaikyti su esama padėtimi, nes jos norai mažai ką reiškia.
Tuo tarpu vyras didžiąją dienos dalį praleidžia darbe ir pasakotojai tenka visas krūvis, susijęs su sūnaus auginimu. Kur kas labiau pasakotoją skaudina tas faktas, kad net tuomet, kai vyras yra namie, visi rūpesčiai, susiję su vaiku, su elementariausia priežiūra, vis dėlto tenka žmonai. Keista, kad vyras, užuot skyręs laisvą minutę savo sūnui, mieliau maigo telefoną arba žiūri televizorių ir dar sugeba priekaištauti žmonai, kad jo laukia sunkus darbas. Užtat ji negali pati dirbti, užsiimti kokia nors savo mėgstama veikla.
Kai ji sutinka vyriškį, kurį ji pažįsta nuo vaikystės ir kuris dabar augina tris vaikus, jį pavadina savo draugu. Šis vyriškis kaip tik ir rūpinasi vaikais, nes jo žmona dirba atsakingą darbą. Šiuo atveju turime tarsi paralelinę, bet išvirkščią istoriją, nes pasakotojos draugas puikiausiai supranta jos situaciją. Šitai juos netgi savotiškai suartina, kadangi jiems tenka spręsti panašias problemas.
Kita vertus, jos draugo pavyzdys parodo, kokia ji yra vieniša ir tarsi atskirta nuo pasaulio. Aišku, pasakotojos draugo elgesys gali sukelti minčių, kad galbūt jis galėtų būti tikrasis jos vyras. Tačiau pasakotoja puikiausiai supranta šią situaciją ir prisipažįsta, kad nenorėtų, jog jos draugas taptų jos vyru, ji greičiau pageidautų, kad jos vyras taptų jos draugu.
Kupinas įtampos pasakotojos gyvenimas neretai jai leidžia pripažinti, jog ji dažnai visiškai pasimeta ir jai netgi atrodo, kad ji praranda sąsajas su pačiais brangiausiais savo žmonėmis – sūnumi ir vyru. Užtat ir gimsta šis pasakojimas kaip galimybė sutvirtinti tuos ryšius ir užtikrinti tarpusavio supratimą.
Pasakotoja taip pat susimąsto, kiek ji gali būti atvira, nes jei šis pasakojimas kaip savotiškas laiškas pateks jos suaugusiam sūnui į rankas, ar jis gali žinoti, kas dėjosi tarp jo motinos ir tėvo, kai buvo auginamas. Ar neims sąžinė graužti sūnaus, kad jis tiek daug rūpesčių kėlė motinai? O gal geriau būti visiškai atviram, kad sūnus žinotų, kaip viskas buvo iš tikrųjų?
Būtent atsakymų ieškojimas į daugelį klausimų, kuriuos kelia pasakotoja, ir sudaro visą romano intrigą, nes skaitytojas niekaip negali likti abejingas tam, kas dedasi romane. Dar daugiau – jis negali akivaizdžiai stoti į kurio nors personažo pusę, suprasdamas, kad taip tik sumenkins romano užmojį.
Ironiškai suskamba ir romano pavadinimo vertimas, nes tai, kas dedasi jame, tikrai nepavadinsi vaikų žaidimu. Priešingai, gali tik stebėtis, kad pasakotoja, susidūrusi su tiek iššūkių, dar neišprotėjo, nes kartais atrodo, kad ji tuoj žengs lemtingą žingsnį. Tikrai puikus kūrinys, kuris sudomins ne tik jaunus tėvus...
Kimo He-Yeono romanas „Mažų stebuklų krautuvėlė“
Korėjiečių rašytojo Kimo He-Yeono romanas „Mažų stebuklų krautuvėlė“ (iš korėjiečių kalbos vertė Eglė Petrauskaitė, išleido leidybos namai „Balto“) mus nukelia į visai kitą pasaulį, ir ne tik geografiškai.
Romano pradžioje jautiesi patekęs į jausmingą melodramą, nes tiesiog sunku patikėti, jog septyniasdešimties metų našlė, buvusi istorijos mokytoja Jom Jongsukė, susizgribusi traukinyje, kad prarado dėklą su pinigine, banko knygute ir kitais menkniekiais, netrukus sulauks telefono skambučio, kuriuo neaiškiai kalbantis vyriškis jai praneš radęs dėklą Seulo stotyje ir jos palauksiąs, kol ji atvažiuos į stotį.
Tuo labiau kad netrukus išaiškėja, kad tas vyriškis – benamis, dėl polinkio į alkoholį praradęs namus, ir netgi pats neatsimena, kaip atsidūrė stotyje. Autorius dar labiau nori jį pristatyti kaip teigiamą herojų, nes Dokas siekia, kad dėklas atitektų jo savininkei, nors kiti benamiai nori atimti iš jo dėklą.
Tikriausiai jau galite suprasti, kad ponia Jom norės atsilyginti Dokui, tačiau šis atsisako imti pinigus ir tuomet jinai nusiveda jį į savo krautuvėlę ir pamaitina. Matydama, kaip jis įnikęs į maistą, ponia Jom jį pakviečia ateiti į krautuvėlę kasdien, kur jis gaus pavalgyti. Tačiau našlės krautuvėlė irgi sunkiai verčiasi, tad jos sprendimas maitinti benamį kiekvieną dieną rodo, jog ji yra ir geros širdies žmogus. Ko dar galėtų trūkti melodramai?
Tačiau ponia Jom pasiūlo Dokui ir darbą. Netrukus ji pamalonina ir kitus krautuvėlės lankytojus, kurie jaučiasi gyvenimo nuskriausti ir nori lyg ir pradėti gyvenimą iš naujo. Ji jiems tarsi suteikia antrąjį šansą. Bet svarbiausia, kad autorius šitaip išvengia melodramos atspalvio, nes jis nori pasakyti, kad net ir tie, kuriuos gyvenime užgožia neoninės šviesos, vis dėlto yra pasiryžę atsilaikyti ir atsilaiko.
Be to, rašytojas akcentuoja tas kasdienybės detales, kurios mažai asocijuojasi su melodrama: čia ir doširako šiluma, ir etato dalimi dirbančio darbuotojo disciplina, ir žmogaus, išsviesto už visuomenės borto, orumas.
Autorius nesidomi vien visuomenės gerovės problema. Jam rūpi ir pavėluota sąskaita už amžėjimą, ir žmogaus orumas, nematoma miestų socialinė sudėtis. Dokas tikrai nėra nei kankinys, nei šventasis, o ponia Jom nėra pamišėlė, nes nors jos užuojauta ir yra nuožmi, vis dėlto, ji nėra naivi.
Būtent tikras dėmesys žmogui ir lėmė, kad šis romanas buvo išrinktas Korėjoje 2022 metų knyga, o jos leidybos teises jau nusipirko 27 šalys. Įdomu, kaip šį romaną sutiks mūsų skaitytojai? Ar patikės, kad gali egzistuoti mažų stebuklų krautuvėlė, nors originalus pavadinimas pabrėžia antrojo šanso vertę.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę, užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
