Aktorius, režisierius, poetas ir rašytojas Alvydas Šlepikas atvirai sako, kad skaitydamas kai kurias knygas „spjaudosi“, bet vis tiek toliau jas skaito. Tiems, kurie dar nežino, ką nori veikti gyvenime, kūrėjas rimuodamas siūlo tapti rašytojais. LRT PLIUS laidos „Pasivaikščiojimai“ pašnekovas dalijasi prisiminimais ne tik apie tai, kaip jo tėtis vakare mamai skaitydavo meilės romaną, bet ir kaip pats plušo gamykloje.
Gamykloje dirbo šaltkalviu, tekintoju
A. Šlepikas gimė 1966-aisiais Videniškiuose. Tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje jis studijavo aktorystę ir teatro režisūrą. A. Šlepikas sukūrė ne vieną vaidmenį teatre, režisavo keletą spektaklių bei šiek tiek vaidino kine. Vėliau pašnekovas karjerą tęsė televizijoje, kur režisavo ir rašė scenarijus televizijos serialams, taip pat vadovavo savaitraščiui „Literatūra ir menas“.
Galiausiai rašytojas išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje su savo romanu „Mano vardas – Marytė“. Už savo darbus televizijoje, už serialo „Nekviesta meilė“ scenarijų ir režisūrą jis buvo apdovanotas „Sidabrinėmis gervėmis“. Jo eilėraščių rinkiniai taip pat sulaukė puikaus įvertinimo ir apdovanojimų. Jam buvo įteikta Jotvingių premija, neseniai jis buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Tiesa, iki aktorinio ir režisūros studijų A. Šlepikas kurį laiką gyvenime „paklaidžiojo“ – gamykloje dirbo šaltkalviu, tekintoju.
„Grįžau iš sovietų armijos ir paėmiau Sezemano (filosofas Vosylius Sezemanas – LRT.lt) „Estetiką“. Atsiverčiau, pradėjau skaityti, ir nesupratau nė vieno žodžio. Negebu abstrakčiai mąstyt. Ta armija kažkaip atmušė man kuriam laikui tą gebėjimą“, – prisimena A. Šlepikas.
Jis sako tuo metu išsigandęs, kad dėl nusilpusių gebėjimų mąstyti neįstos į universitetą, todėl įsidarbino fabrike, kuris gamino rusų kateriams skirtus variklius, reikalingus katerių langams valyti. Rašytojas prisimena, kad bemaž po kiekvieno darbo užduoties reikėjo padėti savo parašą.
„Kelias dienas išvis neturėdavom darbo todėl, kad kitas cechas korpusą neteisingai išpjovė ir ten dviejų milimetrų skirtumas. Nu ir viskas – sugadino visą partiją, nėra to korpuso (...). Nu ir sėdi tada“, – prisiminimais dalijasi menininkas.
Darbuojantis uždarame ceche minčių užsiimti kūryba jam nekilo. Tuo metu A. Šlepikas sako pajutęs, kad virš jo susiskliaudė „maurai“ – dirbdamas gamykloje šis jautėsi tarsi skęstų.
„Paimi skaityti knygą ir atrodo, kad ta knyga, kad ji ne tau parašyta. Atrodo, kad yra kiti kažkokie žmonės, kurie rašo knygas, jas skaito. Kitas kažkoks, nežinau net kaip pasakyti. Jeigu būčiau neįstojęs, tai būčiau prasigėręs, ir labai greitai, kaip nors liūdnai baigtųsi“, – atvirai kalba pašnekovas.
Meilė literatūrai užsimezgė dar vaikystėje
A. Šlepikas sako, kad jo ankstyviausi su skaitymu susiję prisiminimai kyla iš laiko šeimoje. Jis prisimena, kaip vakare, gulint lovoje, tėvas mamai skaitė Thomo Mayne Reido romaną „Baltoji pirštinė“, o kiti šeimyniškiai sugulę klausydavosi. Priėjus prie „pikantiškos“ vietos tėvai tarsi susimirksėdavo ir dalį teksto skaitovas praleisdavo.
Taip pat menininkas prisimena, kad jo mokyklos direktorius Antanas Marcinkevičius liepė mokiniams parašyti eilėraštį. Rašytojas sako, kad direktoriui patiko jo eilėraštis, todėl šis, nieko nesakęs autoriui, nuvežė jį į Molėtų laikraštį „Pirmyn“. A. Šlepiko eilėraščiai buvo išspausdinti literatų puslapyje, bet juos perskaitęs autorius itin susijaudino, mat kūriniai buvo redaguoti be jo žinios.
„Verkiau į pagalvę“, – vaizdžiai sako rašytojas.
A. Šlepikas įprastai perskaito knygą nuo pradžių iki pat pabaigos – pradėjęs skaityti kūrinį, nebegali numesti jo į šoną.
„Aš turiu perskaityti [knygą] iki pabaigos, todėl dabar jau stengiuosi labai atidžiai atsirinkti, (...) nes, jeigu pradėjau skaityti, aš ją baigiu. Man ta knyga atrodo, kad ir nelabai, kas ten yra, bet toliau gal bus įdomiau. [Skaitydamas] kai kurias knygas spjaudausi, bet skaitau“, – kalba jis.
Rašytojas sako skaitantis lietuvių prozininkų knygas, mat jam įdomu, kaip sekasi kolegoms. Nors jis sako esantis griežtas literatūros vertintojas, tačiau nėra linkęs garsiai reikšti kritiką viešai.
„Pats sau parėkauju, žmonai parėkauju, sakau: „Čia nesąmonė“, – teigia pašnekovas.
Siūlo tapti rašytojais
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas neslepia, kad aktorystė ir darbas televizijoje pakeitė jo rašymo braižą.
„Tu pradedi jausti, kad gali montuoti truputį, kaip kine. Ir dažnai sako: „Perskaičiau jūsų knygą ir atrodo, kad pasižiūrėjau kiną.“ Man atrodo, kad tai yra labai neblogas variantas“, – svarsto rašytojas.
Ką nori, tą ir užrašai, o nori ir neužrašai.
Lietuvoje ir Europoje A. Šlepiką išgarsino romanas „Mano vardas – Marytė“. Paklaustas, kaip autorius romane sugebėjo jautriai atskleisti moters perspektyvą, A. Šlepikas atsako, kad tai yra „paprasčiausia apgavystė“. Jis atkreipia dėmesį, kad kūrinyje praktiškai nėra personažų minčių, o tik jų poelgiai. Tad tiksliai aprašydamas personažų veiksmus autorius sukūrė įspūdį, kad tarsi žino jų mintis.
„Tas mintis žinau aš, bet tas mintis žino ir skaitytojas. Skaitytojas pats susikuria tas mintis“, – komentuoja A. Šlepikas.
Jis neslepia abejojantis, ar norėtų, kad jo romanas „Mano vardas – Marytė“ būtų ekranizuotas.
„Pernelyg daug žmonių susikūrė savo filmus pagal tą knygą“, – kalba jis.
Rašytojas sako, kad buvo pradėjęs rašyti didesnės apimties tekstą apie kareivio pabėgimą, tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje pakeitė bendrą kontekstą, todėl nėra aišku, ar galop užbaigs kūrinį.
O tiems, kurie dar neapsisprendė, ką nori gyvenime veikti, A. Šlepikas siūlo tapti rašytojais.
„Labai geras darbas. Nepurvinas. Sėdi, žiūri pro langą ir užrašai. Atskrenda varna, pažiūri į tave pro langą, tu ir ją užrašai. Ką nori, tą ir užrašai, o nori ir neužrašai. Kas nors sako: „Parašyk apie mane apsakymą“, o tu neparašai, nes tau tas žmogus nepatinka. Ką nori, tą ir užrašai“, – rimuodamas kalba pašnekovas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
