„Jau jaunystėje labai aiškiai pajutau – folkloras yra modernu. Dėl to dalis mūsų jautėmės lyg undergroundininkai. Buvo tas jausmas – kad tai, ką darom, yra netradiciška ir net moderniai stipru, tikra ir pasipriešinančiai prasminga“, – „Skamba skamba kankliai“ parengtoje publikacijoje sako muzikologė, muzikos pedagogė Dalia Vaicenavičienė. Pokalbis su ja – apie folklorą sovietmečiu, gausią ir muzikalią šeimą bei vaikų folklorinį ugdymą.
– Kaip jūsų vaikystėje buvo vertinama muzika, folkloras?
– Man muzika atrodė labai natūralus dalykas – toks, kuris tiesiog turi būti šalia. Mama labai mėgo dainuoti ir viena, ir kartu su tėčiu. Jie dainuodavo savo krašto, savo laiko dainas – tokias bendruomeniškas. Man, vaikui, ji taip pat dainuodavo įvairiausių dainelių – tai namuose, tai daržuose, tai keliaujant. Manau, daug kas manyje – iš jos.
Močiutė, jos mama, buvo labai gera giedotoja. Giedojo šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, o jauna būdama – Tauragnuose. Jos balsas buvo tikrai toks... operinis. Ji dalyvavo pavasarininkių chore ir su juo dainavo 1930 m. Dainų šventėje.
Mama man daug pasakodavo apie jaunystę, gegužines ir visur buvo dėmesys muzikai – kas grojo, kas gražiai dainavo, kaip skambėjo laukuose vyrų balsai. Stipriai pajutau, kad tai – apie buvimą kartu, apie bendrystę, kad muzika laisvai ir natūraliai skambėjo, tiesiog gyvavo bendruomenėje, pačių atliekama.
Mama Genovaitė Babrauskienė buvo pradinių klasių mokytoja, mokytojavusi kaimuose, Utenoje ir Vilniuje. Anksčiau pradinukų mokytojas pats mokė muzikos: skambėjo liaudies dainelės, žaidimai, šokeliai – visko, o ypač dainavimo, kiek pamenu, buvo daugiau nei kartais šiandien per muzikos pamokas. Ji buvo tokia mokytoja – kuri pati dainavo, per pertraukas su vaikais suko ratelius, žaidė judrius žaidimus su padainavimais, ir tikrai ne tik iš vadovėlio ar programos.
Pati išsiprašiau į Balio Dvariono muzikos mokyklą. Nuo septynerių ją lankiau. Ir ten jau atsivėrė platesnis pasaulis – muzikos ribos išsiplėtė.
– O kaip paskui atsidūrėte Kelpšoje?
– Muzikos mokykloje iš pradžių choras, vėliau chorinis dirigavimas. Buvo labai geri mokytojai, ypatingu autoritetu buvo Žyginta Barauskienė, atrodė, kad chore smagu – visada esi muzikuojančioje bendruomenėje. Bet vėliau man pradėjo rūpėti daug įvairesnė muzika. Supratau, kad mane traukia muzikologija.
Pradėjo patikti rokas, džiazas, o iš rimtosios – labiau modernioji. Didelę įtaką padarė muzikos istorijos mokytoja Kristina Kuzmaitė. Jos dėka atsirado požiūris, kad muzika – daug įvairesnė nei tai, ką mums siūlė to meto vadovėliai, ir muziką lydi daug įdomių jos sukūrimo, atlikimo istorijų.
Išties daug laiko skyriau muzikai, tad supratau, kad tiksliųjų mokslų nepavysiu, tai geriau jau nesiblaškyti. Įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, į muzikologiją. Ir tada, dar pirmo kurso rudenį, pasiekė gandas, kad yra kažkokių įdomių, liaudies dainas dainuojančių, keliaujančių studentų. Netoli J. Tallat-Kelpšos mokyklos tuo metu buvo vienas iš VISI (Vilniaus inžinierinio statybos instituto) fakultetų – ten vėliau buvo įsikūręs ISM universitetas, dabar „Taškiaus“ mokykla. Sužinojusi repeticijų laiką – nuėjau.
Tuomečiam „visiukų“ ansambliui vadovavo labai geras muzikantas, altistas Evaldas Vyčinas. Jis, manau, apsidžiaugė, kad atkeliavo keletas muzikuojančių merginų iš Kelpšos, nors ir labai jaunų, vos 15–16 metų. Ne tik daug dainavom, bet ir noriai ėmėm į rankas instrumentus – kankles, lumzdelius – ir pradėjom groti. Greitai įsitraukėm.
Šalia ansamblio koncertinės veiklos, žemaičių dainų rinkimo ekspedicijų buvo organizuojami ir nuolatiniai žygiai po Lietuvą. Eidavom, kur dar nebuvę, dainavom ant piliakalnių kuo senesnes dainas, degėm atminimo žvakeles – „teskamba daina ant piliakalnių, težiba ugnelės ant jų – mums tai rūpi, tai mus šildo ir jungia“ – toks buvo santykis su daina, aplinka.
Ne tik daug dainavom, bet ir noriai ėmėm į rankas instrumentus – kankles, lumzdelius – ir pradėjom groti.
Tarp mūsų buvo studentų istorikų – Vytautas Musteikis, Audrius Astraukas – jie mums pasakojo apie istorines vietas. Aišku, visur lydėjo jaunatviška kikenimo, krizenimo žygeiviška nuotaika. Man šis nuostabusis laikas prasidėjo nuo 1981–1982 metų.
– Gūdūs laikai?
– Taip, gūdūs laikai, bet mes jautėmės labai gerai, jautėmės tokiais kultūriniais pogrindininkais. Darė įspūdį, kad ir iš pačių „visiukų“ ansamblio įkūrimo ištakose buvo daug veiklių žmonių – Algirdas Svidinskas, Rimantas Braziulis, Valdas Rutkūnas, Aidas Bernatonis.
– Kas darė įtaką jūsų muzikiniam skoniui?
– Tuo metu atsivėrė labai daug autentiško folkloro – nuolat dainavome, ieškojome mums negirdėtų melodijų, gilinomės, lakstėm į koncertus, paskaitas, visur, kur tik galima buvo plėsti žinias. Ir kartu su tuo atėjo suvokimas, kad muzika tokia plati ir įvairi. Pradėjo labiau rūpėti ir pasaulio muzikos spalvos, ir kaip save išreiškia 20 a. pabaigos žmogus – tai dainuojamoji poezija, autorinė daina, moderni muzika, postfolkloro stiliai, džiazas ir t. t. Jau tada klausėme Ravi Shankaro – turėjome plokšteles, dalijomės įdomybėmis.
Greta tokio aktyvaus domėjimosi norėjosi pažinti ir kuo natūralesnę muzikos raišką: dainuoju – buriuosi į grupę – niekas manęs nešukuoja iki muzikinio tobulumo – tai mūsų daina, tai mūsų laikas ir formatas – noriu dainuoju troleibuse, noriu – aikštėje ar vakare prie Vilnelės. Buvo didelis noras plėsti muzikos skambėjimo ribas ir mieste. Tai savotiškas folklorinis „pankavimas“. Ir rengiausi su folkpankiškom detalėm – languotos kelnės, drobiniai marškiniai, odinė ar lininė terba, „inkariukai“, sandalai, turistiniai „vibramai“ ar veltiniai batai „proščaij molodost – sudie jaunyste“.
Ir folkloras tada atrodė kaip pats gaiviausias kultūros gurkšnis mūsų pačių gyvavimui, augimui. Kažkas, kas tikra, gyva, neuždrausta.
– Ir atėjo Atgimimo laikai?
– Dar ne visiškai atėjo, bet Atgimimo nuotaika jau sklandė. Gal dar neįvardyta kaip tvirtas nepriklausomybės siekis, bet nuotaika mums jautėsi jau nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios. Nedaug kas himną mokėjo, nors aš jį mokėjau ir tada – bet liaudies dainą dainuodavom kaip himnišką gyvastį ir savastį, kurios nieks negali atimti. Toks buvo stiprus noras turėti kuo bendresnį vidinį tvirtumą.
– O ar buvo kokių įvykių, primenančių disidentinę veiklą? Esu girdėjusi, kad buvote suimti Rasų kapinėse per Vėlines.
– Taip, taip. Ir vėl – daina. Mes vis eidavom per Vėlines, per lapkričio pirmąsias į Rasų kapines. Atrodė visiškai natūralu – juk čia palaidoti Čiurlionis, Basanavičius...
Prisimenu, prie Čiurlionio kapo padainavom dzūkišką dainą. Prie Basanavičiaus irgi suskambo daina – ir našlaičių, ir su priedainiu: „O mes čia stovėsim ir nedrebėsim, mes visus pergalėsim.“
Tuo metu buvau Muzikos ir teatro akademijos muzikologijos pirmakursė. Apėjom kapus, jautėmės, kad darome kažką labai gražaus, prasmingo, jungiančio. Ir tada – prie mūsų prisistato vyrai su lietpalčiais: „Kodėl jaunimėlis trinasi kapuose? Ką čia darote?“
Mus visus susodino į furgoną ir nuvežė į milicijos komisariatą prie buvusio „Aušros“ kino teatro. Surašė protokolus, išsiaiškino, kas kur mokosi. Pora žmonių nukentėjo – išmetė iš Vilniaus universiteto.
Mane Akademijoje irgi išsikvietė ant kilimėlio, pabarė – „dainavot, suprask, ne vietoj.“ Keista – kai mokaisi muzikos, o tau sako nedainuoti… Sako: „Geriau dainuokit koncertų salėse.“ Bet aš turėjau argumentą: „Mes gi Čiurlioniui dainavom! Dzūkiškai!“
– Kokia buvo jūsų disertacijos tema Muzikos ir teatro akademijoje? Ar ji susijusi su vaikų folkloru?
– Disertacijos tema – „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais. Jų funkcijos ir melodika.“ Prieš tai buvau rašiusi diplominį darbą, ir tai buvo toks pirmas didelis žingsnis į šią sritį – į tarpžanrinį pasaulį. Nes juk tai nei daina, nei grynas pasakojimas. Dainuoja ir seka – archajiška, sinkretiška forma.
O daug kas ir mūsų tradicijoje, ir kitų tautų iš tiesų yra sinkretiška – čia šoku, čia dainuoju, čia pavaidinu. Kaip ir gyvenime.
Mus pasiekusiose senosiose pasakose išlikę dainuojamieji intarpai būtini. Yra situacijų, kai veikėjas negali tiesiog pasakyti – jis turi dainuoti. Pavyzdžiui, gegutė – ji juk neperspėja paprastai, ji iškukuoja su perspėjančiais žodžiais. Eglė, kai šaukia brolius – ji negali rėkti nuo kranto, ji turi išdainuoti. Tai yra unikalus žodžio ir dainavimo dermės, prasmių pasaulis, kalbinių frazių virtimo melodijomis funkciškai pagrįsta erdvė. Man labai patiko tai tyrinėti.
Vaikai, klausydamiesi tokių pasakojimų, iš tikrųjų gaudavo veiksmingą muzikinę edukaciją. Kaip? Per kartojimus. Per pasakos sekėjo išdainuojamą motyvą, kuris vis pasikartoja, talpina veiksmui svarbų tekstą. Koks nors herojai rečituoja, eilučių pradžiose ar pabaigose nuolat skamba svarbūs formuliški refrenai, o vaikas klausosi ir po truputį pats kartoja. Tos pačios pasakos vaikams juk būdavo sekamos daug kartų. Tos dainuojamųjų intarpų melodijos dažnai yra lyg melodizuotos kalbinės intonacijos. Tai tarsi susipynęs mūsų kalbos ir dainavimo senasis melosas, talpus tekstui, emocijai ir funkciniams pasakos veiksmų poveikiams.
O temų ratas šiose pasakose – didžiulis, pasakose ypatingas pasaulis. Aš visaip apžvelgiau lietuviškąsias pasakas su dainuojamaisiais intarpais, nes jos labai menkai tyrinėtos. Ir štai – dainuoja tik senosiose – būtent gyvulinėse ir stebuklinėse. Jokiose buitinėse pasakose apie ponus ar šeimyninius reikalus niekas nedainuoja.
Dainuoja tada, kai vyksta rimti reikalai. Kai susiduriama su toteminiais gyvūnais. Kai reikia perspėti, kad herojai, ypač dažnai tai našlaičiai, nepražūtų ar gautų pagalbą iš mirusių artimųjų. Būtent tada dainavimas tampa tiltu.
– Kaip jūs darėte tokį tyrimą?
– Labiausiai rėmiausi užrašytomis archyvuose, spausdintomis pasakomis. Kaip muzikologė tyrinėjau daugiau melodijas. Man rūpėjo, kokios jos, jų įvairovė, kada dainuoja, kaip dainuoja.
– Literatūros tautosakos institutas jau turėjo tokius archyvus, ir dabar labai vertingus?
– Mūsų tautosakos fondai labai turtingi, turime nemažai užrašytų ir publikuotų tokių pasakų. Verta paminėti atkaklaus šių pasakų rinkėjo Jurgio Dovydaičio rinkinius. Jų yra ir „Lietuvių tautosakos“ penkiatomyje, pasakų rinkinyje „Stebuklingas žodis“. Kiek domėjausi, mūsų kaimynai neturi tiek daug užrašytų ir išspausdintų su melodijomis.
Turi ukrainiečiai, rusai, estai, o latvių ir lenkų palikime – tai retenybė. Tai jau lyginamieji dalykai. Bet labiausiai norisi pasidžiaugti ir priminti, kad mes šias pasakas turime supratingų tautosakos rinkėjų dėka, kurie dėmesį skyrė ir melodijų užrašymui.
– Aš dar nepaklausiau, kokio regiono dainos jums artimiausios. Ar nėra taip, kad kažką galit išskirti? Jūs, visų pirma, aukštaitė.
– Man patinka visų regionų dainos, jos skirtingos, jas dainuodama nuklystu į tą Lietuvos dalį, kur jos užgimė, skambėjo. Esame dabar jau vilniečiai, šeimose susipynęs skirtingų regionų paveldas, bet man norisi, kad žmonės matytų viso krašto grožį ir įvairovę, kad neišeitų su tokia nuostata: na, kas tos mūsų dainelės? Oj lylia lia arba minorinės – labai liūdnos...
Paletė yra begalinė – saviti Mažosios Lietuvos ir dzūkų vienbalsumai, dzūkiška heterofonija ir pobalsinis daugiabalsumas, skambi žemaitiška homofonija, ir savitos suvalkietiškos dainos, Panemunės krašto brolių Juškų užrašytos dainos, skaidrus aukštaičių daugiabalsumas, unikalios polifoninės sutartinės. Kosmosas. Kai mokydavau studentus, o dabar vaikus, kai renku repertuarą, nenoriu apsiriboti vienu regionu, noriu, kad lietuviškos dainos išliktų kaip nuostabi įvairovė, kur kiekvienas ras artimiausių, įsimintiniausių. Tik tada jos gyvuos.
– Turbūt dažnas klausimas, kaip viską suderinote su motinyste.
– Man tie darbai ir domėjimaisi visada derinosi natūraliai, nes pirmųjų vaikų susilaukiau dar būdama studentė. Jau diplominį darbą rašiau su dviem vaikais, o disertaciją – su keturiais. Tikrai būta ir nuovargio, ir nespėjimų, bet viskas išsisprendžia, jei neužstringi... Vertinga buvo ir tėvų pagalba.
– Turite šešis vaikus ir šešis anūkus. Gražu.
– Ačiū. Bet žinot – jeigu darai tai, kas tau patinka, tai vis tiek kažkaip padarai. Jei mokaisi – turi parašyti tą darbą. Kartais ir naktimis, ir visaip... Kai buvo maži vaikai, įstojau į doktorantūrą. Atrodė, kad tai bus erdvė, kurioje galėsiu domėtis tuo, kas įdomu, gauti stipendiją... Nelengva buvo, nes jaučiausi nuolat kalta, kad kažko neskaitau, nerašau, nedarau, o užsiimu buitimi. Šis ratas turi ir kitą savigraužos kryptį, kad reikia laiką skirti vaikams, ramesnei buičiai. Tačiau svarbiausia kuo daugiau būti kartu, dalytis tuo, kas ir iš profesinių veiklų yra įdomu, pritaikoma būnant su šeima. Ypač svarbu pastebėti kitų iniciatyvas, poreikius, juos palaikyti.
– O kas paskatino imtis solinės karjeros? Viešumo?
– Aš vis padainuodavau liaudies dainas ir viena, „Visi“ ansamblyje užvesdavau įvairių regionų dainas. Ypač išdrąsėji, kai dainuoti mokai kitus, daug metų liaudies dainų dainavimui atverdavau studentus. Tada randi ir savo spalvų. Nes mokydamas tu tiesiog turi rodyti – aiškiai, švariai, užtikrintai, įdomiai. O kai dirbi, kai „ausis valai“ – pats nuolat dainuoji, tvirtėji ir pats.
Kai renku repertuarą, nenoriu apsiriboti vienu regionu, noriu, kad lietuviškos dainos išliktų kaip nuostabi įvairovė, kur kiekvienas ras artimiausių, įsimintiniausių.
Man visada rūpėjo kažkaip meniškiau išsireikšti apie savo kartą – apie tai, kas mes esame, koks ir mūsų gyvenimas. Rašiau ir eiles, paišiau, bet tuo metu pajutau – aš to modernizmo traukinio turbūt nepavysiu. Įtraukė folkloro minimalizmas, talpios dainų formos, pasakų pasaulis.
– Bet aš nelabai suprantu. Gal galite paaiškinti – kas yra folkloro minimalizmas?
– Folkloro minimalizmas, aš taip mėgstu išsireikšti, tai dabar labai moderniai skambanti mus pasiekusi senoji muzika. Dabar visi „svaigsta“ nuo sutartinių – klauso jų vos ne kaip šiuolaikinės muzikos. Tas pats ir su folkloro tekstais – dažnai jais mėgaujuosi lyg minimalistiniais poetiškais mūsų haiku – trumpais, lakoniškais, bet labai talpiais. Galim žvelgt į tai kaip į archajiškas formas, bet jos šiuolaikiniam žmogui suskamba visiškai naujai, bet egzistenciškai labai esmingai ir stipriai.
Jau jaunystėje labai aiškiai pajutau – folkloras yra modernu. Dėl to dalis mūsų jautėmės lyg undergroundininkai. Buvo tas jausmas – kad tai, ką darom, yra netradiciška ir net moderniai stipru, tikra ir pasipriešinančiai prasminga.
– Grįžkime prie jūsų solinės karjeros.
– Per pandemiją išmokau groti gitara – apie tai gal, tiesą sakant, svajojau jau seniau. Pradėjau groti, pritarti romansams, partizanų dainoms, ir staiga ėmė plaukti mano pačios tekstai. Bet tokie gan ironiški. Apie uždarumą, kurį atnešė kovidas, apie gyvenimo trapumą, mūsų nesusikalbėjimus... Ir paskui pradėjo gimti poetiški tekstai apie mus – apie šių dienų mano kartos žmogų, o ne apie pokario ar prieškario kartą.
Ir tada pagalvojau, kad posminis dainos žanras vis dar gali gyvuoti, jei turi ką poetiškai ir savitai pasakyti. Tai yra natūrali dainos tradicijos tąsa. Pajutau, kad atradau žanrą, kur plaukia, telpa mintys ir melodijos, mane tai pradėjo „vežti“. Vienas kūrinys išeina labiau į dainuojamąją poeziją panašus, kitas – į autorinį romansą. O kai randi tai, kuo tiki ir kuo nori dalytis, atrodo, net baimę įveikiu, vis labiau gludinu instrumentinį pritarimą.
Bet jei nebūtų buvę tų pirmų žingsnių dalytis kūryba pandemijos uždarumo metu, gal nebūtų ir kitų, atvedusių prie albumo „Kranto dainos“ pasirodymo 2024 metais. Pajutau, kad šiuo kūrybos ir atlikimo keliu einu entuziastingai kaip vaikas, turiu stiprų norą išdainuoti tai, kas užslėptai „sprogdina“ ar tiesiog jau išmintingiau ramina. Daug dainų gimė su stipriomis emocijomis, kad vis paverkdavau jas gludindama.
Man svarbu, kad būtų originali, bet pagavi melodija, poetiškas tekstas, bet išvengti saldumo, primityvumo. Labai branginu, kad bene jautriausia albumo daina „Ilgo lauko gale“, užgimusi vos tik iškeliavus anapilin mano mamai, buvo sukurta su dukra Liucija. Liucė – kūrybinga ir įdomiai muzikuojanti dainų autorė ir atlikėja. Klausytojams pagavios, paliečiančios dainos kalba spalvina jų pačių jausmus.
– Papasakokite savo santykį su romansais. Tam tikrais laikotarpiais folkloro bendruomenėje turbūt tai nebuvo laikoma geru skoniu?
– Tai tam tikro laiko žmonių muzika – jų ašaros, viltys, džiaugsmai. Ekspedicijose, žinoma, romansų nerinkome, prašė neužpildyti jais juostų. Turėjom tikslą surinkti senąsias dainas. Pateikėjai partizanų dainų nedrįsdavo dainuoti, dažniausiai pradėdavo nuo romansų, nuo dainų, girdimų per radiją. Taip prisiirdavom prie senųjų 19–20 amžių pradžios dainų. Gal toks rinkėjų požiūris buvo teisingas, nes pateikėjai būtų užvertę dar gerai žinomomis, romantiškomis savo laiko dainomis. Tekdavo sakyt močiutėms – šitą dainą žinom, jau turim, o norim surinkt tai, ką dainuodavo jūsų mama ar močiutė... ir atsiverdavo klodai.
Štai Žemaitijoje užrašyta nemažai dainų, dar nepatekusių į archyvus. E. Vyčinas su mūsų ansambliečių pagalba labai kryptingai siekė surinkti visą senųjų žemaitiškų dainų sluoksnį. Ir mes dirbome kaip kokie archeologai. Romansus kartais užsirašydavom dėl juoko, grįžę pasilinksmindavom – apie vienuolę ir chuliganą arba kaip efektingai nuduria iš meilės, nes labai jau netikėti tekstai būdavo.
Pokario dainomis labiau pradėjau domėtis, kai supratau, kad tie jų tekstai yra paminklai partizanams, paskutinis liaudies dainos proveržis, užgimęs akistatoje su mirtimi ir prievarta. Negalėjai ant kapo, kurio dažniausiai net nebuvo, nė lentelės prikabinti. Tada buvo kuriama daina. Per dainą net sužinodavo, kad tas partizanas mirė, nes tekste jo slapyvardis – „Tu guli vidury miestelio ant grindinio, tavo balso jau negirdės miškai...“ Tai ir žinia, ir paminklas. Aišku, buvo ir kiek viltingesnių dainų – „Tada, motule, mes dainuosim, kai vėl bus laisva Lietuva.“ Tačiau visur nežinios, nerimo ir neteisybės nuotaika.
Dauguma jų buvo kuriamos ant tuo metu skambėjusių dainų pamato – romansiškų melodijų ir su to laikmečio tekstų poetika. Pokario dainos labai autentiškos, nors neretai turėjo savo autorius. Tie žodžiai iš sudrebinto jų gyvenimo, tai jų emocijų melodijos, ne mums teisti jų vingius ar spontaniškai užgimusius tekstus. Gražu ir prasminga, kad norime jas perdainuoti. O atkurtos Nepriklausomybės pradžioje norėjosi ypač tai daryti, pagerbiant tuos, kurie nesulaukė Atgimimo.
– O dabar papasakokite, kaip atsidūrėte televizijoje, projekte „Lietuvos balsas 2024. Kartos“.
– Tai buvo savotiška avantiūra. Su sūnumi Juliumi tuo metu įrašinėjome mano dainas, kartu kūrybingai leidom laiką įrašų studijoje. „Juliau, turi laiko?“ – „Turiu.“ – „Einam įrašyt.“ Ir taip vyko kūrybiniai įrašinėjimo procesai, labai natūraliai susigrojom – susidainavom. Jis pritaria gitara, prideda antrą balsą, ieško įvairių garsinių spalvų.
Per dainą net sužinodavo, kad tas partizanas mirė, nes tekste jo slapyvardis – „Tu guli vidury miestelio ant grindinio, tavo balso jau negirdės miškai...“
Tuo metu kažkas jam paskambino iš „Lietuvos balso“ organizatorių. Ne mes patys ten registravomės. Jie jį kalbino, kalbino, net seseriai į užsienį rašė. Galiausiai jis sako man: „O kaip tu?“ Nuoširdžiai – iš pradžių ne itin norėjau. Bet paskui – o kodėl gi ne, niekam nieko blogo juk nepadarysim. Nusprendėm pabandyti.
Tik niekaip nežinojom, ką dainuoti. Sakom – popso tikrai neimsim, norisi ir savimi būti, ir gerai jaustis muzikuojant. Ir štai važiuojam į perklausą, svarstom, kokią dainą rinktis. Ir man staiga nušvito: „Jau aušta aušružė“. Organizatoriai labai apsidžiaugė, kad bus kažkas kitokio, suskambės kūrybingai atlikta liaudies daina. Ir kai žinai, ką nori dainuoti, tampa aišku, kokio skambesio siekti. Su šia daina – tiek jaunystės prisiminimų. Ir Julius pajuto, kaip ją galima apipinti balsais, akustiniais tradiciniais instrumentais – kanklėmis, smuiku, lamzdeliu. Pradėjo viskas mums darniai ir jautriai skambėti.
Ir tada galvojom, net jeigu niekur toliau projekte nenueisim, tai bent jau šimtatūkstantinei auditorijai nuskambės jų pačių lietuviška, 19 a. pradžioj užrašyta daina. Lietuviai išgirs, kad ši daina – jų pačių perlas. Tai bus net ne apie mus. Mus galit kritikuot, kad nusidainavom, neįtikinom – viskas gerai. Bet jeigu žmogui neįdomi jo paties kultūra, tai jau ne mes kalti. Taip nusiteikus lengviau atkeliavo argumentai, kodėl tai daryti verta ir gerai jaustis. Nes jei nesijauti tikras tuo, ką darai – labai sunku ką nors išvis kurti ir dalytis su kitais.
O kai pradedi jaustis gerai – nori dar ir dar. Repetavome, ieškojome, džiaugėmės. Taip toli nukeliavom, net iki finalo – buvo smagu ir tikrai netikėta. Aš tikrai daug išmokau, ypač kad su baime „galva nepabėgtų“, o kiek sutikom daug puikių žmonių... Nuotykiai kartais tęsiasi, o bendradarbiavimas su Julium – irgi.
– Priskyrė jums mokytoją – Gabrielę Vilkickytę. Kokia buvo patirtis dirbant su ja?
– Labai puiku, kad tai buvo Gabrielė. Iš tikrųjų – ji drąsiai kurianti, aiškiai žinanti, ką daro, bet kartu ir labai jautri, atvira. Man tai labai patiko. Jos balsas – šarmingas, tekstai – apie jos kartą. Taigi artima. Ir su ja buvo labai gražus bendradarbiavimas, ji mumis pasitikėjo, palaikė. Kai kituose etapuose gaudavome vis kitokių užduočių, buvom tikri, kad norim atlikti, interpretuoti lietuvių autorių dainas.
Kol nežinai, kaip viską išspręsti, kaip suderinti balsus, yra įtampos ir nerimo. Bet kai aiškiai ir patogiai susidėlioja pagrindiniai dalykai, prasideda muzikalioji kūryba. Tada labai „veža“. Pradedam gludinti: čia pobalsiai, čia instrumentai, čia dinamika. Tai toks kūrybinis etapas, kuris tiesiog nuostabus ir nepakartojamas. Pats kelias iki išpildymo yra pats maloniausias. O kai jau ateina laikas pasirodyti televizijoje – gali pasisekti, gali nepasisekti. Bet jeigu netiki tuo, ką darai, tada lieka tik slogulys. O jei tikėjai, jei pats kelias buvo malonus – tada ir visa patirtis išlieka kaip tikra, nevienadienė.
Vaikų folklorinis ugdymas
– Ar buvo kokia nors daina ar lopšinė, kurią dainuodavote savo vaikams prieš miegą? Ar keitėsi šeimos repertuaras su kiekvienu vaiku?
– Manau, šiek tiek keitėsi, bet lopšinės ar dainelės visada buvo. Aš pati labai mėgdavau dainuoti. Gal net kaip iš pasakų – paimi kažkokią intonaciją ir dainuoji, kas tuo metu „plaukia“. Tiesiog dainuoji asmeniškai vaikui, kas jam tuo metu skirta.
– Kartais net kurdavote?
– Taip, kurdavau. Bet vis tiek toje natūralioje tradicijoje. Po to uždainuodavau ir kitų dainų – dažnai dzūkiškų, jos švelnios, raminančios. Bedainuojant ir vaikai užmiega. Stengdavausi, ypač prieš pietų miegą, pamokyti juos kokių nors vaikiškų dainelių, nes vakare visi jau pavargę, kartais net pasakos nėra jėgų nei sekti, nei klausyti. O tas laikas prieš pietų miegą – idealus. Sakyčiau, pagrindinė muzikinė edukacija su mažais vaikais vykdavo būtent prieš pietų miegą. Miegoti vaikai juk ne visada nori, bet padainuoti ar paklausyti – kodėl gi ne!
– Vadinasi, jūsų vaikų ugdymas buvo labai sąmoningas?
– Manau, visi sąmoningi tėvai to siekia. Man rūpėjo kuo natūralesnis, betarpiškas muzikinis lavinimas – su turiniu, su smagumu, su tradicijų tąsa. O tai irgi reikia apgalvoti, stebėti, kas tinka ir patinka, kas veikia, kas mums labai natūralu, neerzina. Man taip būna, kad jei kažką darau, tai įsijaučiu. Bet kartu turi būti vidinis cenzorius, kad neperlenktume. Manau, tai tinka ir kalbant apie įvairias ugdomąsias veiklas – kad neperspaustume, kad išliktų gyvas smalsumas, tikrumas ir net betarpiškumas.
– O ką darydavote, jei vaikas nenorėdavo priimti jūsų auklėjimo ar gyvenimo būdo?
– Na, tai atsitrauki. Eini kažkur kitur, ieškai kitos formos. Niekada neversdavom – tiesiog duodavom progą. Žiūrėk, nenori dainuoti? Tai imk būgną. Pradėjome dalyvauti įvairiuose Vilniaus etninės kultūros centro rengiamuose koncertuose, patys pirmieji „Graži mūsų šeimynėlė“, kuriuos organizuodavo Marija Liugienė, garsi šiaudinių sodų rišėja.
Stengdavomės, kad kiekvienas vaikas gautų pasireikšti. Vienas ima būgną, kitas vienastygę manikarką ar smuikelį, ar padainuoja. Ir viskas vyksta visai natūraliai. Jeigu brolis dainuoja, o tu ne, kitą kartą jau ir pats nori prisijungti. Nesi nustumtas, bet ir nenori būti vienintelis atsiskyręs.
– Atrodo, kad jums svarbu ne tik mokytis, bet ir pasirodyti. Dalyvavimas – kaip variklis?
– Taip, tikrai. Dalyvavimas, muzikavimas parodant kitiems mums savotiškas variklis. Nenorėjau, kad vaikai „zulintų“ kūrinėlius lyg muzikos mokyklos egzaminui, kai nebeaišku, kiek jame lieka muzikavimo džiaugsmo. Tą nerimo atlikti jausmą pati gerai pamenu iš vaikystės. Tad rūpėjo kitaip žiūrėti į pasirodymus, jei kažką išmokom, juk galim smagiai parodyt, tinkamam folkloro ar betarpiškesniam renginy.
Ir tada sakai: „Einam padainuot. O kas mums? Per galvą juk neduos, o ir klausytojai tikriausiai to nemoka, bus smagu.“ Tada visa diena tampa smagesnė. Jauti, kad kažką padarei gero, tarsi būtume nusipelnę ledų. Aišku, tada pasilepinam ir tuo. Man atrodo, visos vaikų pastangos turi būti kažkaip džiaugsmingai pagerbtos, o formų tikrai prisigalvodavom.
– Atrodo, net tam tikra tradicija susiformavo – po koncerto visus nusivesti švęsti?
– Taip taip, būtent. Kažką malonaus visada stengiamės sugalvoti. Derini prie to, kas vaikams įdomu. Kartais tai kelionėlė, kartais – koncertas, po kurio einame kur nors, kur jiems smagu. Gal čia netoliese kokį atrakcionų parką surandam, gal ką kita... Bet viskas labai natūraliai. Sąmoningai, bet natūraliai. Man atrodo, daugelis tėvų taip daro – tiesiog ieškai, kaip džiaugsmą paversti ir bendru patyrimu.
– Jūsų ir jūsų vyro įdirbio dėka vaikai – tikri multiinstrumentalistai: smuikas, klavišiniai instrumentai, būgnai, kanklės, gitara, dambrelis...
– Ir armonika, kontrabosas... Smuiku muzikos mokykloje groti mokėsi vyresni broliai ir Liucija. Aš vaikystėje labai pavydėjau smuikininkams. Pati mokiausi chorinio dainavimo. Einu į pamokas su paprastu maišeliu – niekas net nežino, kad važiuoju į muzikos mokyklą, kad man patinka muzika. O kai vežiesi smuiką – visi mato, kad eini toks išdidus, nes mokaisi groti smuiku ir visi tai mato. Ryškus vaikystės prisiminimas, net jausmas, važiuojant 2 troleibusu į muzikos mokyklą.
Smuikas iš tiesų sunkus instrumentas. Bet jis padeda pagrindą drąsiai muzikuoti ir kitais styginiais. Dėl to mūsų vaikai nebijojo į rankas imti nei gitaros, nei kontraboso, nei kanklių. Jeigu reiktų ar užsinorėtų, manau, drąsiai kabintų ir arfos stygas.
Ūgtelėjus vyresniems broliams, viena didžiausių dovanų buvo pažinti muzikantą, kompozitorių Algį Klovą. Jis išmokė ne tik laisviau smuikuoti, bet ir groti kuo įvairesnę, su senomis laisvesnio smuikavimo tradicijomis persipynusią bluegrass`o, westernswing`o muziką, būrė vaikus muzikuoti ansamblyje. Tai buvo gaivus gurkšnis šalia pilnų streso muzikos mokyklos pamokų, kai tobulumo siekiantys pedagogai nuolat kartodavo – „ne taip stovi, ne taip laikai, ne taip groji, vėl natų neatsimeni“.
Mūsų vaikai nebijojo į rankas imti nei gitaros, nei kontraboso, nei kanklių.
O Algis išlaisvino muzikavimą smuiku. Vaikai jau turėjo kažkiek įgūdžių, ir tada jis sako: „Grojame, kas patinka. Kabink stygą laisvai. Prigrok. Tau išeina – grok. Neišeina – nieko tokio, rasim tau tinkamą pritarimo partiją.“ Jo vadovaujama B. Dvariono muzikos mokyklos „Country“ studija – tai buvo tikras džiaugsmas. Iš karto kvietė vaikus groti koncertėliuose. O neretai būna kitaip – kai labai akademiškai nusiteikę mokytojai net slepia savo mokinius, jei šie kažko dar neišmokę „tobulai“, net neleidžia groti egzamine lyg gėda parodyti mokinį. Tokiais atvejais, jei nebūtų palaikymo namuose, tai vaikas labai lengvai gali būti pažeistas, o santykis su muzikavimu skausmingas – dirbi, dirbi, ir vis tiek jautiesi amžinai netikęs.
O A. Klova sakė – kiek moki, tiek panaudoji. Ir tas požiūris, kad viskas įmanoma, labai auginantis. Algis buvo tikrai nepaprastas žmogus. Ir mums, ir muzikinei kultūrai jo labai trūksta. Jam viskas, kas buvo susiję su muzika, buvo įdomu, ir stengėsi tai parodyt kitiems, net ir nedideliems mokinukams.
– Ar augdami jūsų vaikai kada nors norėjo barbių, naujų telefonų?
– Na, kaip gali užaugti mergaitė be barbių? Negali – tai būtų trauma! (juokiasi) Bet, žinot, kuo labai džiaugiuosi – nė vienas mūsų vaikas nežaidė ir nežaidžia kompiuterinių žaidimų. Nė vienas, absoliučiai. Jiems tiesiog neįdomu. Gal yra kažkada kokį futboliuką ekrane paspardę, bet paskui – „ai, geriau einam tikrą žaisti.“
Jie daug kuo domisi, naudojasi internetu, bet nuo žaidimų – jokios priklausomybės. Apie tai dažnai galvoju. Matyt, kai muzikavimai, sportavimai užimdavo nemažą laiko dalį, tai jie pajuto, kad tikros veiklos daug įdomiau, negu būti įrankiu prie ekrano, nuolat bandančiu įminti, kas kitų užkoduota ar sumodeliuota, kad kuo ilgiau, azartiškiau prikaustytų dėmesį.
– Tam tikra prasme jūs vis tiek ėjote prieš įprasto ugdymo sistemą. Kaip atsispirti būti ne kaip visi? Juk mokyklos – ypač vidurinės – aplinka tikrai daro įtaką. Ar tai kėlė iššūkių?
– Tiesą sakant, labai didelio konflikto nebuvo. Gal todėl, kad iš mokyklų beveik negaudavau jokių žinių apie tai, kas vyksta per muzikos pamokas. Ir tada supratau – matyt, ten daug kas nevyksta, sunku suvaldyti skirtingų pomėgių moksleivių grupę. Veikliam mokytojui tikrai reik daug jėgų ir kūrybingumo. Džiaugiuosi, kad Elzė lanko Mykolo Biržiškos gimnaziją, kur muzikos mokytoja Daiva Merkienė užkūrusi chorų karus, bet tai ne sustyguoti chorai, o kūrybingas klasių muzikavimo procesas, kai užsivedę mokiniai patys groja, repetuoja, kuria kompozicijas, jas rodo mokyklos bendruomenei ir tėvams – tai jau kažkas tikro, vienijančio, išlaisvinančio.
Aišku, yra ir kitokia muzikos pristatymo forma, pavyzdžiui, Vilniaus licėjuje dirbantis Ričardas Jankauskas įdomiai filosofuoja apie muziką, kitus menus. Tai vertinga. Anksčiau būdavo, kad užklausus vaikų „Ar nors vieną liaudies dainą esat išmokę, kuri jums labai patinka? Ar šiaip – kokią dainą dainuojat prie laužo, tokią, kurią mokytojas tiesiog pamokoje išmokė?“ Ir – nieko. Tyla. Džiaugiuosi, kad mes pildėm ir pildom šias spragas šeimoje – patys grojam, patys dainuojam, einam į miesto renginius, norim, kad muzika būtų arti, kuo gyvybingesnė. Kad galėtume ne tik nuolat jos mokytis, bet ir ją džiaugsmingai patirti.
– Kita vertus, folkloras dažnai asocijuojasi su gyvenimu kaime, gamtoje. O jūs visus šešis vaikus išauginote bute, daugiabutyje. Ar kada nors buvo minčių išsikraustyti į kaimą ar provinciją?
– Man – ne. Dabar, kai artėju prie pensijos, gal jau ir norėčiau kokio nedidelio sodelio ar darželio. Ir kad nereikėtų tiek daug laiptais laipioti! Bet vis tiek – mieste. Arti žmonių. Kad galėčiau tiesiog sėsti į autobusą ir nuvažiuoti, kur vyksta kultūrinis gyvenimas.
Aš be proto myliu Vilnių. Man mokymasis Kelpšoj, vėliau akademijoje – tie metai senamiestyje, centre buvo ypatingas laikas ir erdvė. Koncertai, grojimai, Mažvydo biblioteka, penki puodeliai kavos, pokalbiai su draugais... Ir tas Vilnius toks savas ir kartu nepažįstamas, vis kintantis ir traukiantis. Aš be Vilniaus džiūstu. Ir nebūtina gyventi pačiame centre – rajonai juk irgi labai žali. Kažkur yra stadionas, kažkur – miškelis. Iš visur galima nulėkti susitikti, nueiti į teatrą. Mėgau ir vaikus vesti į teatrą, į kiną.
Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie gali ramiai gyventi kaime. Tikrai džiaugiuosi. Bet man atrodo, kad kaime dabai daug buities. Iš pradžių dažnas daug ką idealizuoja: „Sėdėsiu ir žiūrėsiu į tekančią ar besileidžiančią saulę.“ O po to pamatai tuos žmones – gan pavargę nuo buities, atstumų, net uždaresni ar piktesni tapę. Gal ne visada savęs ir gamtos užtenka, kad ir pasidžiaugtum, ir vaikai nebūtų kiek atskirti. Aiškiai supratau, man reikia miesto, kuriame labai mėgstu klaidžiot ir viena, ir su kitais, ir daug galimybių vaikams.
– O dabar apie jūsų pedagoginį darbą. Kada jį pradėjote?
– Pedagoge pradėjau dirbti seniai – dar penktame Muzikos ir teatro akademijos kurse. Pakvietė dėstyti lietuvių muzikos istoriją, dėsčiau J. Tallat-Kelpšos konservatorijos moksleiviams – jau sąmoningiems, besidomintiems žmonėms. Man tai buvo tikras džiaugsmas. Nuo J. Naujalio, M. K. Čiurlionio iki modernios lietuvių muzikos – O. Balakausko, B. Kutavičiaus, F. Bajoro ir kitų labai įdomių savitų autorių. Man pačiai buvo gera viską iš naujo susirinkti į lietuviškos muzikos paveikslą. Kai dėstai, turi ne tik viską struktūrizuoti, bet ir pasipildyti nauja įdomia informacija, atskleisti savų įžvalgų, sudominti. Man tai, kaip muzikologei, labai patiko.
Po kelerių metų pradėjau dėstyti folklorą Vilniaus kultūros mokykloje, vėliau Vilniaus kolegijos menų fakultete. Ten praleidau daug metų. Ten buvo ne tik teorinės, bet ir praktinės folkloro disciplinos – rengdavome su studentais folkloro programas, kuriose jie patys dainavo, grojo, rinko joms medžiagą.
Ateidavo labai gražus jaunimėlis – jau baigę vidurinę, svajojantys tapti muzikos mokytojais. Ir svarbiausia man atrodė jų neužgesinti. Dažniausiai jaunas žmogus ateina pilnas noro, bet jeigu studijos jį nuvilia kaip neįdomios, o dėstytojai pasyvūs, formalūs, jie nelieka šiam kely.
Daug mūsų studentų net po ketverių, vėliau trejų metų dar stodavo mokytis toliau etnomuzikologijos – į Muzikos, teatro ir kino akademiją. Kartais net ištisi kursai. Dabar pagalvoju, kad gerai dirbom, jei po ketverių metų žmogus dar nori tęsti studijas, gilintis. Vadinasi, neužmušėm to noro, o tik padėjom rimtus muzikinius ir folkloro pažinimo pagrindus. Džiaugiuosi juos sutikusi, gražiai besidarbuojančius Lietuvos kultūros centuose, mokyklose, buriančius folkloro kolektyvus.
– Folkloro scena atrodo labai pagyvėjusi. Ar ir jums taip atrodo?
– Mano požiūriu, dabar gal gyvybingiausi yra tradicinių šokių klubai. O va dainuoti... Dainuoti daug mažiau kas nori. Seniau susibūrę ansambliai tikrai gražiai gyvuoja. O jaunimo folkloro ansamblių – labai mažai. Anksčiau jų buvo daugiau. Aš pati Vilniaus kolegijoje dešimt metų vadovavau studentų ansambliui „Želmuo“. Keičiasi studentų gyvenimo būdas, dažnas nori dirbti, o ne muzikuoti, studentišką aktyvumą dar labiau sukaustė pandemija ir atsiradę „patogūs nuotoliniai“ mokymosi būdai.
Dabar daug mažiau kas nori įsipareigoti lankyti kolektyvus. Viskas turi būti lankstu, viskas – kaip kam kada patogu. O folkloras visgi reikalauja atsidavimo, nuolatinio susirinkimo. Dažnam, kad uždainuotų skambiai ir švariai, reikia padirbėti, ne viskas ateina greit ir savaime.
Aišku, etaloninis Vilniaus universiteto folkloro kolektyvas „Ratilio“ tikrai įspūdingas. Bet tai jau labai sustyguotas, elitinis kolektyvas, kur po atrankos renkasi žmonės iš visos Lietuvos – „Tramtatulio“ konkursų laureatai, įvaldę tarmes, instrumentus.
Nemaža dalis muzikalių jaunuolių dažnai eina kitais muzikavimo keliais – renkasi chorą, dainuoja popso ar džiazo projektuose, siekia saviraiškos, nori patys kurti. Todėl jaunimo folkloro scena dabar, mano akimis, pasilpusi.
Buvo toks metas, kai mes su Toma Grašyte-Jegelevičiene inicijavome „Skamba skamba kankliuose“ jaunimo vakarą – „Eisva mudu abudu“. Norėjome, kad festivalyje atsirastų vakaras, skirtas būtent jaunimui. Kad jie susiburtų, parodytų savo programas, tradicines ir su ieškojimais, kad pamatytų vieni kitus, susipažintų. Ir kad viskas baigtųsi vakarone – natūraliai, gyvai. Tie vakarai gyvuoja jau nemažai metų, kasmet vis kiek kitokie, bet svarbiausia, kad būtų atviri jaunimo iniciatyvoms.
– Kokį repertuarą formuojate? Kaip kuriate programas vaikams? Kokios dainos jiems labiausiai patinka?
– Dabar turiu folkloro ansambliuką „Sodelis“ Šv. Juozapo mokykloje. Daug muzikuojam ir šios mokyklos darželyje. Repertuaras vaikams yra labai svarbu. Dainos mažiesiems turi būti ritmingos, su pasikartojimais, lengvai suprantamos, nuotaikingos. Tačiau vaikai, pagavę skanaus dainavimo pojūtį, puikiai dainuoja ir vienbalses, senoviškesnes dainas, ypač jei įdomus tekstas.
Didmiesčio vaikams ne visada lengva idealiai išmokti autentiškų kūrinių tarmes, ko labai siekia skrupulingi autentikos puoselėtojai. Man svarbiau, kad jie apskritai dainuotų. Kad to norėtų. Jei nėra noro, tai ir tobulos detalės nebetenka prasmės.
Man rūpi pabrėžti, kad visa, ko reikia vaikų natūraliam, bet gan įvairiapusiškam muzikiniam lavinimui, turime folkloro repertuare. Ir vienbalsumą – siauras intonacijas, su kuriomis prasidainuoji, po to galima pereiti prie platesnių, dermiškai įvairesnių, – ir įvairaus daugiabalsumo, ir polifonijos. Mūsų muzikiniame palikime ir kintantys metrai, ritmai. Taigi, tik pasidomėkim, atsirinkim ir dėliokim žingsnį po žingsnio.
Aš su vaikais mėgstu parengti ir juokų dainų programas. Nes juokų dainos vaikams tikrai labai limpa, tad uždainuojam ir apie uodą, vorą, silkę, apie keistą močiutę ar pačiuožusį dieduką.
– Ir knygelę išleidote – „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“?
– Taip. Ji pasirodė senokai, 2004 m., kai mano pirmieji keturi vaikai buvo dar nedideli, bet smagiai įdainavo didžiąją dalį spalvingo rinkinio dainelių. Tai tik patvirtina, kad su vaikų folkloru mus pasiekė tikrai gera ir natūrali ugdymo sistema – kai tai ir laipsniška, ir subtilu, ir nuotaikinga, o kartu ir prasminga. Tai ne „mamėmymomu“ – vien tik artikuliaciniai garsai, – o ir turinys. Man muzikoje visada buvo svarbu turinys. Folkloro tradicijoje jis atlikėjui visada aktualus – pagal metų ar gyvenimo ratų laiką, pagal amžių.
Suprantu profesionalų požiūrį, kur daug kantrybės reikalaujančio trenažinio darbo, tačiau ne visi jį atlaiko, dažnas praranda muzikavimo džiaugsmą. Ir tada atsiranda toks jausmas: „Ai, jei jau tos aukštos kartelės nepasiekiu, tai viskas – išeinu iš muzikos pasaulio.“ Ir nebesimėgauja muzikuodamas paprastesniais dalykais, tampa tik klausytoju.
Ir tradicijoje ne visi buvo vienodai skambūs. Ekspedicijose išgirsdavom – „Va, dainininkė gyvena ten ir ten, šimtus dainų moka. Arba „Aš tik turavotoja.“ Arba: „Ne, ne, aš pasakorė ar pasakorius.“ Bet visi pabrėždavo, kad labai smagu būdavo kartu dainuot, šokt. Ir niekas ten nespausdavo, niekas nekumščiuodavo, jei kas pro šalį padainuodavo. Bet visi buvo įtraukti į muzikavimo laiką – šokam, dainuojam, taip ilsimės, vakarojam. Muzika gyveno kartu su kasdienybe, o ne atskirai nuo jos. Ir man labai rūpėjo ir teberūpi, kad tas jausmas ateitų ir į muzikavimus su vaikais.
– Ar šeimos įsitraukia į pasirodymus? Ar tai matoma koncertuose? Kaip dažnai tie pasirodymai vyksta?
– Mano požiūriu, truputį keičiasi tėvų santykis su vaikų renginiais. Ir tam, kad tėvai aktyviai dalyvautų, jau neužtenka vien tik pakviesti – reikia tai aiškiai deklaruoti: „Mes norime būti kartu. Veikiame kartu.“ Jei to nepasakai, neakcentuoji, tai dažniausiai viskas ir lieka taip: tėvai atveda vaiką, pasižiūri, pasigroži – ir viskas. Nori būti stebėtojai iš šalies.
Nors iš tikrųjų galėtų kartu dainuoti, kartu šokti. Bet bendrystę dabar jau reikia sukurti sąmoningai. Nes jeigu perspausi, dažnas pagalvos: „Ko tu kabinėjiesi? Tegul vaikai dainuoja, kaip čia aš šalia jų atrodysiu.“
Yra, aišku, bendruomenių, kurios tą daro sąmoningai, galiu paminėti Žaliąją, Melkio, Valdorfo mokyklas, nors, tikiu, yra jų daugiau. Ten patys tėvai aktyvesni vaikų ugdyme, jie aiškiai sako – „mes norim dalyvauti kartu“. Ir tada viskas keičiasi – ir mokytojas jaučia palaikymą, tampa iniciatyviu draugu – „stojam į ratą“ – tai reiškia, visi kartu muzikuos, ratuos, žais.
Anksčiau folkloro renginiuose, ir ilgaamžiškuosiuose „Skamba skamba kankliuose“ žiūrovų įtraukimas buvo labai gyvas ir natūralus – kviesdavo vieni kitus, šokdavo, dalyvaudavo. Nuotraukose – minios šokančių ar dainuojančių. O dabar vis dažniau nutinka, kad prieini prie ne folkloro ansamblio žmogaus, pakvieti, o jis atsako: „Aš nenoriu.“ Duoda suprast – ko čia kabinėjiesi, esu tik žiūrovas.
Požiūris „aš atėjau pažiūrėti, palinksminkit mane“ tampa vis dažnesnis. Ir tai labai keičia visą atmosferą ir tradicijos kultūros plitimą.
– Daug kas lemia, ar žmogus nori jungtis. Ir čia prisiminiau Zitą Kelmickaitę – jos gebėjimas suburti žmones buvo tikrai išskirtinis.
– Zita buvo labai protinga ir energinga. Su ja pasibūt buvo labai smagu. Daug ką jai buvo galima atleisti, nors labai kritiškai įvardydavo problemas ar aštresnį žodį pasakydavo. Bet ji buvo „gyvas kultūros nervas“. Ir dabar, kai jos nebėra, daug kur kultūroje atrodo pritilę, įsigali pasyvumas, nedrąsumas reikšt nuomonę. Man jos labai trūksta. Tai labai didelė netektis. Vis dar atrodo, kad sutiksi lekiančią prospektu, bet visada sustojančią pasisveikinti, paskleisti minčių ir energijos.
– O kokia jūsų asmeninė didžiausia pamoka, kurią gavote iš darbo su vaikais? Kas teikia didžiausią džiaugsmą?
– Didžiausią džiaugsmą, ar tai būtų vaikai, ar net studentai, kai ateina tie, kaip daug kas vadina, „nurašyti be klausos meškiukai“. O aš tą muzikinį veiksmą dainuojant, džiaugiantis muzikavimu vadinu (tik pati sau) meškiukų ausų valymu. Dažnai tų vaikų ar jaunuolių labai akys žiba. Iš pradžių jie gal tik dudena, bet jų vidinis noras uždainuoti – labai tyras, jie dažnai pasisako, kad kiti juos nurašė kaip beklausius.
Po truputį, pagiriant, paeksperimentuojant su balsu, siekiant išeiti iš kalbėjimo lauko, besidžiaugiant palaikančia bendryste – po pusės metų ar kiek daugiau jie uždainuoja kaip normalūs muzikalūs vaikai ar jaunuoliai. Tai yra didžiausias man džiaugsmas – jų vidus jau suskamba ir jie nebijo to parodyti dainuodami.
Man gera vis tvirtinti, kad folkloras tikrai labai tinkamas stiprinantiems klausą. Vaikai būna patenkinti, kad čia daug pasikartojimų, tad nėra streso dėl žodžių, niekas nereikalauja tobulumo. Gali kartoti, dainuoti, mėgautis. Ir tai suteikia didžiausią džiaugsmą man ir jiems.
Buvo toks šešiametis darželyje, kur ilgokai dudeno savam aukšty... O mokslo metų pabaigoje, prieš išeidamas į mokyklą, staiga uždainavo garsiai ir tvirtai, ir sušuko man prieš visą grupę: „Mokytoja! Tu girdėjai, koks mano gražus balsas?!“ Aš laiminga atsakau: „Girdėjau.“
Ir tai – tikros muzikinės laimės akimirkos.
– Bet ar galima būti visiškai „beklausiu“? Ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip klausos neturėjimas? Tas klasikinis „meška užlipo ant ausies“?
– Ne. Jeigu vaikas kalba – jis turi klausą, o jos išplėtimas – lavinamas dalykas.
Tiesiog gali būti, kad vaiko klausos amplitudė iš pradžių kiek siauresnė – ne taip lengvai išsiplečianti, nes vaikas būna susikaustęs, jo aplinkoje neskamba vaikiško aukščio melodijos. Labai svarbu atpažinti, kokio aukščio garsai skambūs ir intonaciškai tvirtesni. Reikia žengti mažais žingsneliais. Vaikams būtina girdėti dainas vaikiško balso aukštyje. Dažnai tėvai leidžia roką, bardus – bet ten dainuoja vyrai žemu, jiems natūraliu balsu. O vaikams tai nepasiekiama ar sunkiai pagaunama. Ritmiškai gal ir smagu, bet intonavimo prasme – nauda menkoka.
– Daug vaikų, o jūs viena. Ir kaip juos disciplinuoti? Kaip jūs juos suvaldote ansamblyje? Kalbu ne apie jūsų vaikus ar anūkus, o apie vaikų kolektyvą.
– Vaikus suvaldyti tikrai sunku – ypač po pamokų, kai jie pavargę. Jie nori tik dūkti, lakstyti, šūkauti. Tai labai suprantama. Ir štai čia svarbiausia – jų dūkimą be sistemos reikia paversti dūkimu su žaidimu.
Kai vaikai nori išsidūkti, tai nereikia jų stabdyti – reikia tai nukreipti į judriuosius žaidimus, kurie būtų susiję su muzika, ritmu, bendravimu. Ypač jei tai mokyklinis ansamblis, kur vaikai vieni kitus pažįsta – su jais lengviau.
Disciplinuoja ir aiškūs tikslai. Kai jie žino, kad ruošiamės koncertui, dalyvausime festivalyje, kad po pasirodymo bus piknikas ar išvyka – atsiranda motyvacija. Turi būti aišku: „Dabar žaidžiam, dabar repetuojam, o po to – kažkas smagaus.“ Vaikams tai veikia. Tada disciplina atsiranda natūraliai – per įtraukimą, o ne per spaudimą.
– Dar viena aktuali tėvams tema – vaikų apranga. Kas tuo rūpinasi: jūs ar tėvai?
– Aš rūpinuosi. Keletą audinukų davė mokykla, tai siuvome marškinius, kelis sijonus. Bet daug ką dariau pati: rinkau, sijonus siuvau, prijuostes raukiau. Svarbiausia žinoti rūbo proporcijas.
Dabar audinių galima rasti tikrai gražių – ir lietuviško lino, ir vilnelės. Kai kas sako, kad tautinio kostiumo sijonai per sunkūs vaikams – tai imkite lengvesnį lietuvišką liną, lietuvišką vilnelę, gražų languotumą. Labiausiai rūbą iškraipo netinkamos proporcijos. Koks nors siauras ar per trumpas sijonukas, o ant viršaus – prijuostė, panaši į televizoriaus uždengimo takelį.
O juk viskas turi gražiai kristi. Sijonas turi būti gerai parauktas, prijuostė – taip pat. Ilgiai tinkami. O audinukai pasiekiami – kainuoja po 10 eurų prijuostei, marškinukams lino galima rasti kokio tik nori. Yra ir iškarpėlių, svarbiausia noras. O berniukus aprengti dar lengviau. Dabar net parduotuvėse pilna baltų lininių marškinukų. Užtenka languotų kelnyčių, lininių marškinukų ir gražios juostos, rankų darbo juostos. Vėliavos spalvų fabrikinės juostos tikrai netinka prie tautinio kostiumo, nors dažnas pasakytų: „Oi, čia tautiška, labai gražu!“
Jeigu tik yra bent trupinėlis supratimo ir noro – susirinkti vaikišką tradicinį kostiumą tikrai nesunku. Žmonės namus pasistato, o sako: „Oi, kostiumo nepavyks pasisiūt.“ Bet kas nori, tas suorganizuoja. Yra ir siuvėjų, kurie pasiuva.
– O ar visi vaikai ansamblyje turi atrodyti maždaug vienodai?
– Nebūtinai! Yra regioniškumai, kuriais galima pasimėgauti. Žemaičiai – raudoni, dryžuoti. Suvalkiečiai – dryžuoti, bet kiek kitaip. Dzūkų audiniuose – nuostabus smulkus languotumas. Aukštaičių – linksmas raudonai, geltonai, žaliai derantis raštas.
Kartais užtenka pavartyti tautinių kostiumų albumus, kad pajustum, ko norisi siekti.
– Ir pabaigai – apie šių metų festivalį „Skamba skamba kankliai“. Kur dalyvavote?
– Oi, šiemet dalyvavome daug kur! Septynis kartus pasirodėm per tris dienas. Ir su vaikų ansambliukais, ir su šeimos, ir su ansambliu „Visi“. Tai jau, ko gero, mano 44-ieji „Skamba skamba kankliai“. Nė vienų nesu praleidusi. Atskira istorija – kiek visko per tuos metus būta…
Su ansambliu „Visi“ ansambliu, kuriam vadovauja Evaldas ir Daiva Vyčinai, Šv. Kotrynos bažnyčioje atlikome Liudviko Rėzos rinktų dainų programą, dainavome ir senamiesčio kiemuose, ir eisenoje. Kaip ir kasmet, ruošiamės atsakingai, kad tradicijos gyvuotų. Ir tie 44 metai visada buvo su „visiukais“, draugais beveik nuo paauglystės. Mes dar pasipildydavom šeimos pasirodymais, rengėm studentų ansamblio koncertus, o jau septinti metai suskambam ir su vaikų ansambliu „Sodelis“. Taigi, tik spėk suktis.
„Skamba skamba kanklių“ festivalyje įdomu pažiūrėt užsienio svečių pasirodymus, jei lieka jėgų – pašokt naktišokiuose. Labai vertinu ir unikalų solistų koncertą „Čiulba čiulbutis“ – ten stengiamės dalyvauti, jeigu tik kas nors išdrįsta. Ypač jei išdrąsėja šeimos nariai, vadovaujamų ansamblių dalyviai. Man individualiai atliekama liaudies daina ypatinga – tai tikras muzikinis brangakmenis, kuriame švyti ir atlikėjo vidus.
Labai gera, kai miestas tampa dainuojančiu, šokančiu, džiuginančiu praeivių akis tradiciniais kostiumais, o ir pats esi aktyvia to dalimi. Prasmės ir bendrystės jausmas atperka ir nuovargį. Gera matyti, kad kartu su bendraminčiais ir šeima įsukinėjam ratą – iš kartos į kartą. Ir tai didžiausia šventė.
– Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
Kalbino Justina Juozėnaitė
Publikacijos partneriai – Vilniaus etninės kultūros centras
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
