Tiek akademinėje literatūroje, tiek žiniasklaidoje vis dažniau galime aptikti terminą – polikrizė arba, kitaip tariant, daugialypė krizė. Tam pagrindo yra daugiau nei reikėtų, nes karas, klimato kaita, ekonominės recesijos, pandemijos, dirbtinio intelekto plėtros iššūkiai tiesiog tapo nauja mūsų laikmečio realybe. Kyla pagrįstas klausimas: ar esame tam pasiruošę ir atsparūs bei kuo galime pasitikėti, jei prireiks pagalbos?
Socialinis atsparumas suprantamas kaip asmenų ar atskirų visuomenės grupių, bendruomenių gebėjimas susidoroti su įvairiais iššūkiais, kylančiais dėl socialinių, politinių ir aplinkos pokyčių. Dar visai neseniai buvo parengta ir pristatyta Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Joje kaip vienas svarbiausių siekių nurodomas visapusis valstybės socialinis, ekonominis, kibernetinis saugumas ir atsparumas.
Vis dėlto čia pat nurodoma, kad mažėjantis socialinis pasitikėjimas, dirbtinio intelekto įrankiais plėtojama masinė dezinformacija, socialinės apsaugos sistemos skaitmenizacija, darbo rinkos transformacija ir įvairūs kiti veiksniai neigiamai veikia visuomenės ir individų socialinį atsparumą. Šie reiškiniai ypač didelę įtaką turi asmenims, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių patiria tam tikrą pažeidžiamumą – bedarbiai, pensininkai, žmonės su negalia, socialinės paramos gavėjai ir kiti.
Ateities gairių brėžimas neabejotinai svarbus darbas. Vis tik dabartinės tendencijos rodo, kad saugumu ir atsparumu šiuo laikmečiu pasigirti negalime. Dar šių metų pradžioje paskelbti „Eurobarometro“ duomenys rodė, kad beveik trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų (74 proc.) mano, kad šaliai gresia pavojus (ES vidurkis siekė 68 proc.). Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų (56 proc.) galvoja, kad pavojus gresia jų asmeniniam saugumui. Šie skaičiai rodo, kad visuomenė gyvena tam tikroje nuolatinėje įtampoje.
Panašu, kad šį nerimą bent iš dalies turėtų įveikti šalies vykdoma socialinė politika – juk socialinis saugumas užtikrina ir fizinį – ginsime šalį, kuri rūpinasi mumis. Daugybė tyrimų įrodė, kad stipri šalies socialinė politika veikia kaip prevencijos mechanizmas daugeliui krizių, tačiau visa tai pasiekiama pirmiausia per kolektyvinės tapatybės stiprinimą bei visuomenės vieningumą.
Tyrimo „Socialinio atsparumo pažeidžiamose visuomenės grupėse veiksniai: stiprinimo galimybės regioniniu požiūriu“ (finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba) rezultatai rodo (reprezentatyvią apklausą atliko Spinter tyrimai 2026 balandžio mėn. Tyrimo imtis – 1058 respondentai), kad net 41 proc. darbinių pajamų neturinčių asmenų (pensininkai, bedarbiai, asmenys su negalia, paramos gavėjai) nepasitiki vietinės valdžios gebėjimu užtikrinti paslaugų teikimą ištikus krizėms (pvz., stichinei nelaimei, pandemijai ar kt.). Didelė dalis respondentų (36,1 proc.) su šiuo teiginiu nei sutinka, nei nesutinka, o tai taip pat rodo tam tikrą neužtikrintumą ir nepasitikėjimą.
Be to, daugiau kaip pusė šių asmenų socialinės apsaugos priemonių, kurios turėtų bent kiek pagerinti jų gerbūvį – socialinės pašalpos, socialinių ir užimtumo paslaugų, būsto šildymo kompensacijų – prieinamumą vertina labai prastai, prastai arba vidutiniškai. Paaiškėjo, kad to priežastys yra susijusios su per dideliais biurokratiniais reikalavimais, per sudėtingomis kreipimosi procedūromis, nepasitikėjimu institucijomis, patiriama gėda dėl to, kad reikia kreiptis pagalbos.
To paties tyrimo duomenys rodo, kad savivaldybių tarybomis, merais nepasitiki apie 30 proc., nei pasitiki, nei nepasitiki daugiau nei trečdalis respondentų. Įvairūs kasmėnesiniai tyrimai apie pasitikėjimą Seimu, Vyriausybe, partijomis patvirtina – kuo valdžia toliau nuo žmonių, tuo pasitikėjimas ja dar labiau mažesnis. Tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai vis dar labiausiai pasitiki savo artimiausia aplinka – šeimos nariais, giminėmis. Beveik 60 proc. jų įvairių finansinių, socialinių ar kitų sunkumų atvejais labiausiai pasitikėtų ir pagalbos kreiptųsi būtent į juos.
Vieni švedų tyrėjai taikliai apibūdino, kad atsparumas gali būti suprantamas ne tik kaip gebėjimas atlaikyti išorinius sukrėtimus ir atsikurti, bet ir kaip politinis bei teisinis gerovės sistemų stabilumas. Jų manymu, dažni teisės aktų pokyčiai mažina pasitikėjimą valstybinėmis sistemomis, nes piliečiai negali numatyti valstybės veiksmų. Pastaraisiais metais kalbėti apie valdžios stabilumą ir nuspėjamumą Lietuvoje net ir labai norint nepavyktų.
Net 42 proc. darbinių pajamų neturinčių respondentų pritaria, kad socialinės apsaugos teisinis reguliavimas keičiasi per dažnai. Šiam teiginiui dar labiau pritaria dirbantys asmenys (50 proc.). Ši nuomonė leidžia manyti, jog sistemos nuspėjamumo stoka gali silpninti gyventojų pasitikėjimą socialinės apsaugos institucijomis ir mažinti jų gebėjimą planuoti savo veiksmus neapibrėžtumo ar krizės sąlygomis arba tiesiog mažinti turimą informaciją apie tai, kas jiems priklauso.
Nors 2050 metai atrodo dar labai toli, tačiau šlubuojantis pasitikėjimas, taip pat ir netikėjimas, kad valstybė pasirūpins tada, kai bus sunku, ateities tikslų siekti nepadės. Ateities vizijos, žinoma, labai reikalingos, bet problemų, kurios turėjo būti išspręstos dar vakar, deja, nešvelnina.
Galima būtų pradėti ir nuo paprastų žingsnių, pavyzdžiui, spręsti ne vienerius metus socialinės apsaugos sistemoje fiksuojamą prieinamumo problemą – kreipimosi dėl paslaugų ir pagalbos administracinių procedūrų, biurokratinių reikalavimų sudėtingumą. Šie aspektai stipriai mažina pasitikėjimą institucijomis, stigmatizuoja besikreipiančius pagalbos asmenis.
Taip pat ypač svarbu atkreipti dėmesį į gyventojų nepasitikėjimą vietinės valdžios gebėjimais teikti paslaugas galimų krizių atvejais. Tai rodo poreikį stiprinti savivaldybių pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms, didinti sprendimų priėmimo skaidrumą, gerinti komunikaciją su gyventojais bei užtikrinti aiškų informacijos apie prieinamą pagalbą ir jos teikimo tvarką sklaidą. Tokios priemonės gali prisidėti prie didesnio gyventojų pasitikėjimo institucijomis ir išties stiprinti socialinį atsparumą.
Akivaizdu, kad pasitikėjimą bei atsparumą ir ateityje kurti bus nelengva, nes dabartinė realybė tiesiog natūraliai priverčia prieš šiuos žodžius pasakyti „ne“.
Parengta remiantis projekto ,,Socialinio atsparumo pažeidžiamose visuomenės grupėse veiksniai: stiprinimo galimybės regioniniu požiūriu“ (finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-PD-25-59) rezultatais.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
