„Labai džiaugiuosi, kad turėjau progą prisiliesti prie Čiurlionio tokio, koks jis galėjo būti dar prieš tapdamas toks, kokį jį žinome dabar. Spektaklyje kalbame apie vaikystę – apie tuos pirmuosius garsus, pirmuosius vaizdus, kurie formuoja žmogų. Man šis procesas – ne tik kūryba, bet ir savotiška pažintis iš naujo. Būti šalia jo pasaulio, pasakoti apie jį vaikams ir kartu su juo pačiu – vaiku – tarsi atverti langą į kažką labai šviesaus, jautraus“, – sako lėlių režisierius ir choreografas Eugenijus Slavinskas.
Minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – genijaus dailininko ir kompozitoriaus – 150-ąsias gimimo metines, Lietuvoje gausu autentišku požiūriu, kaip tam tikra prasme asmeniniu susitikimu, santykiu su Čiurlioniu grįstų įvairiausiomis meno raiškos formomis ir kalbomis įprasminamų skirtingų kūrėjų darbų.
Vienas jų – režisierės Mildos Mičiulytės spektaklis Kauno valstybiniame lėlių teatre „Karalių pasaka“ (pjesės autorė Daiva Čepauskaitė, dailininkas Artūras Šimonis, lėlių režisierius ir choreografas Eugenijus Slavinskas, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, videomenininkas Titas Jurjonas).
Pasitelkus itin sudėtingą lėlių valdymo techniką bunraku, reikalaujančią išskirtinio susikaupimo ir susitelkimo, – vieną lėlę valdant trims aktoriams lėlininkams, – scenoje išskleidžiamas Čiurlionio vaikystės pasaulis, kviečiant pažinti didį menininką kaip vaiką, matant jo žaismingumą kaip kūrybinės prigimties pradinį apsisprendimą. „Karalių pasakos“ ir kūrėjo Čiurlionio meninio pasaulio vizijų kontekstuose – pokalbis su režisiere Milda Mičiulyte ir lėlių režisieriumi, choreografu Eugenijumi Slavinsku.
– Spektaklis, kurio premjera įvyko 2025 m. gegužės 10, 11 d., skiriamas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, dėmesį koncentruojant į menininko ankstyviausiąjį gyvenimo laiką, tad pokalbį pradėkime Jūsų pasidalinimu, kaip ir kokį asmeniškai kiekvienas Jūsų žinote, regite, jaučiate ir suvokiate mūsų šalies, plačiojo pasaulio kūrėją tiek kurdami spektaklį, tiek apskritai.
Eugenijus Slavinskas: Pirmiausia, labai džiaugiuosi, kad turėjau progą prisiliesti prie Čiurlionio tokio, koks jis galėjo būti dar prieš tapdamas toks, kokį jį žinome dabar. Spektaklyje kalbame apie vaikystę – apie tuos pirmuosius garsus, pirmuosius vaizdus, kurie formuoja žmogų. Man šis procesas – ne tik kūryba, bet ir savotiška pažintis iš naujo.
Būti šalia jo pasaulio, pasakoti apie jį vaikams ir kartu su juo pačiu – vaiku – tarsi atverti langą į kažką labai šviesaus, jautraus. Jeigu pavyksta tame lange pamatyti save – mažą, kūrybingą, – tuomet žinau, kad esu ten, kur turiu būti.
Milda Mičiulytė: Čiurlionį žinojau tik kaip kūrėją. Su jo darbais buvau gerai susipažinusi ir iki šiol, bet, kurdama spektaklį, galėjau labiau įsigilinti į Čiurlionio asmenybę, patirti, kaip jis gyveno, koks žmogus – vaikas, brolis, sūnus, mylimasis – buvo. Spektaklio kūrimo procesas visada suteikia šansą labiau nei įprastai įsigilinti į medžiagą (šiuo atveju – į asmenybę), pažinti sluoksnius, kurie paprastai liktų pražiūrėti. Svarbu sužadinti smalsumą, tada įsijungia azartas ir, jei šie jausmai pabunda, jauti: kūrinys gims.
– Kiek ryšys su Čiurlioniu, jo pažinimas, suvokimas pakito kuriant spektaklį? Kas ir kaip galbūt atsivėrė naujo, naujai ir kitaip, kas išliko tapatu?
Milda Mičiulytė: Bekuriant ir jau sukūrus spektaklį, Čiurlionis atsivėrė ne tik kaip nepasiekiamas, gal kiek mistifikuotas menininkas, bet ir kaip paprastas, šviesus, šiltas, išdykęs vaikas. Į jo gyvenimą pažvelgėme jo, kaip septynmečio berniuko, akimis. Tokiu būdu jis priartėjo prie mūsų – žiūrovų ir kūrėjų.
Spektaklyje kalbame apie vaikystę – apie tuos pirmuosius garsus, pirmuosius vaizdus, kurie formuoja žmogų.
Eugenijus Slavinskas: Prieš prasidedant repeticijoms galvojau, kad bus kuriamas spektaklis apie Čiurlionį kaip didį menininką, tokį skambų kaip jo vardas. O bekuriant jis man ėmė rodytis kaip vaikas – ne tik amžiumi, bet ir dvasine būsena. Kuriant „Karalių pasaką“ atsivėrė žaismingumas – bruožas, kurį dažnai pamirštame kalbėdami apie genijų. Tai pažintis, kuri tęsiasi ir toliau – kuo giliau eini, tuo daugiau Raigardo slėnių atsiskleidžia. Visada jutau jam pagarbą, bet juntu, kad atsirado ir artumas. Tikiuosi, neatitolsime (šypsosi).
– Papasakokite apie dramaturgės Daivos Čepauskaitės pjesę – kur ir kokie jos esminiai akcentai?
Milda Mičiulytė: Daiva sukūrė pjesę remdamasi Jadvygos Čiurlionytės, jauniausios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesers, prisiminimais. Tačiau kūrybinio proceso pradžioje nusprendžiau padėti pjesę į šalį ir kurti vizualiai bei muzikaliai, atsižvelgdama į asmenybę, kurią aktualizuojame – dailininką ir kompozitorių, – kalbėjusį spalvomis ir natomis. Tekstas ir žodžiai mūsų neįrėmino. Kai jau buvo sukurta nemažai scenų, su aktoriais ir lėlių režisieriumi atsivertėme pjesę ir ėmėme iš teksto tai, kas svarbiausia ir reikalingiausia.
Daiva taip pat papildė pjesę lietuvišku folkloru, dzūkiška tarme, legenda apie Raigardo slėnį, eilėraščiais, kurie virto dainomis, – tai labai padėjo, siekiant žiūrovams atskleisti vaizduojamą laikotarpį ir vietas, kuriose vyksta veiksmas.
Eugenijus Slavinskas: Daivos pjesė man – tarsi subtilus muzikinis kūrinys, kurio skambesys ne mažiau svarbus nei žodis. Neatrodo, kad ji siekia pasakoti faktus, ji kviečia išjausti – vaikystę, artumą su tėvais, fantazijos ir realybės sampyną. Esminis akcentas man, kaip lėlių režisieriui, – vidinis vaiko pasaulis, atsiveriantis mažose detalėse. Ši pjesė leidžia mums į Čiurlionį pažvelgti ne iš aukšto, bet akių lygmenyje santykio prasme – kaip į draugą vaikystėje.
– Kaip minėta įžangoje, „Karalių pasaka“ kuriama išskirtine lėlių valdymo technika bunraku. Papasakokite apie ją. Atskleiskite, ko ji reikalauja iš lėlininkų, ką išskirtinio teikia spektakliui, jį stebinčiam žiūrovui?
Milda Mičiulytė: Šios lėlių valdymo technikos unikalumas yra bendras scenos kolegų kvėpavimas. Šis bendrumas ir kvėpavimas yra būtinas, nes vieną lėlę valdo trys aktoriai. Dėl tokios specifikos, stebint spektaklį, bendrumo jausmas ypač transliuojasi iš scenos. Iš šalies stebint net pavydu tokio kolektyviškumo ir vienam kito supratimo. Ne kiekvienas aktorius tai sugebėtų, o lėlininkams tai, atrodo, įgimta. Santykiai teatre ir scenoje kuria šio meno esmę, todėl šįkart mums tikrai pasisekė, kad bunraku technika santykius tik išryškino, o lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas viso to išmokė; su kolektyvu labai jaučiamės jam dėkingi.
Eugenijus Slavinskas: Bunraku – tai lėlių valdymo meditacija. Gyvenimo kelionė. Trys žmonės vienai lėlei – ir tai ne perteklinė prabanga, man tai būtinybė, jei nori perteikti gyvybę. Nesvarbu, ar tai žmogaus lėlė, ar gyvūno. Ši technika reikalauja ne tik techninio tikslumo, bet ir bendro kvėpavimo. Žiūrovai tai jaučia nepriklausomai nuo to, kurioje eilėje sėdi. Mato gyvą, jautrų kūną. Tai leidžia perteikti niuansus. O jie beribiai. Juk skirtingose situacijose mes juokiamės skirtingai. Taigi scenoje lėlė tampa tikru žmogumi, kuris turi vardą ir niekada nebebūna lėlė.
– Žinant, kad spektaklis apie Čiurlionio, kaip vaiko, pasaulį, jo pirmąsias patirtis gyvenant tėvų namuose, jų meilės apsuptyje, ką lėlių teatro kalba pasakyti norite ir siekiate vaikams ir juos į spektaklį atlydėsiantiems suaugusiesiems?
Eugenijus Slavinskas: Norime pasakyti, jog kūrybiškumas – tai dovana, su kuria gimstame visi. (Tai sužinojau iš režisierės Mildos.) Vaikams priminti, kad žaisti – prasminga, o suaugusiesiems – kad žaisti vis dar galima ir niekada nevėlu. Lėlių teatras šioje vietoje tampa tiltu: tarp realybės ir vaizduotės, tarp kartų. Čiurlionis tampa pretekstu kalbėti apie švelnumą, jautrumą, apie tai, ką svarbu saugoti savyje visą gyvenimą.
Kūrybiškumas – tai dovana, su kuria gimstame visi.
Milda Mičiulytė: Norėčiau, kad žiūrovai pamatytų ir išsineštų mintyse Čiurlionių šeimos modelį. Visuose atsiminimuose apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir jo brolių bei seserų vaikystę yra akcentuojamas didelis dėmesys muzikai ir dailei, kūrybiškumo skatinimas, vaikų kūrybos nevaržymas. Labai svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga, Čiurlionio tėvų gebėjimas įdiegti vaikams kūrybinę laisvę ir suformavo tokį menininką, kuriuo dabar didžiuojasi Lietuva.
– Galvojant apie genijų Čiurlionį pasitelktina jo ištartis laiške Sofijai: „Atsiminimai kaip spinduliai iš po tamsių debesų nušviečia ir atkuria visa, kas buvo stebuklingiausia, o siela ir kūnas ištroškę žiūri susižavėję ir su pranašingu įkvėpimu tapo šimtus kartų stebuklingesnius mūsų netolimos ateities paveikslus.“1 „Karalių pasakos“ – žymiojo paveikslo – akivaizdoje, ką Jums byloja Čiurlionio paveikslai – jų visuma ar (ir) konkretūs darbai, taip pat ir muzika – čiurlioniškasis skambesys kaip ataidi Jūsų sieloje, ką sužadina, suvirpina?
Eugenijus Slavinskas: Čiurlionio darbai man – ne tiek vaizdai, kiek būsenos. Jis ne tiek piešia, kiek kviečia išgyventi. Man jo muzika – tarsi migla, kurioje gali pasimesti. O paveikslai – net kai nesuprantu, ką jie reiškia, jaučiu, ką jie reiškia man.
Milda Mičiulytė: Čiurlionio simbolizmas dailėje atliepia mano teatrinės kūrybos stilių, todėl kurti sceninius gyvuosius paveikslus pagal šio autoriaus darbus buvo didelė laisvė ir atgaiva. Juos interpretuoti galima laisvai, jie sužadina labai daug prasmių, o tarp tų prasminių sluoksnių ir gimė visa istorija.
Įdomu, kad čia pacitavote būtent šią jo mintį apie atsiminimus, nes spektaklis yra apie mažojo Čiurlionio lobių paieškas, o brangiausi lobiai – jo vaikystės atsiminimai, kurie šviečia iš po tamsių debesų ir, suaugus, jam padeda kurti.
– Savuoju spektakliu orientuojatės į jauniausiąją auditoriją, kalbėdama apie prigimtinį kūrybingumo pradą ir jo puoselėjimo svarbą. Milda, pasidalinkite savo asmeniniu patyrimu, kada ir kaip išsiskleidė Jūsų kūrybinė prigimtis, manytina, pirmiausia pasireiškianti vaikystės žaidimuose.
Milda Mičiulytė: Tikriausiai, kaip teisingai ir sakote, kūryba prasidėjo vaikystėje. Manau, mano kartos ir vyresni žmonės džiaugėsi augdami be interneto, daugelis ir be televizijos. Šios technologijos viską suvienodina. Kūryba, priešingai, yra įvairovė, klaidos, atradimai. Manau, kad visa to daugiausia patyriau beveik gimtinėje laikomoje Dzūkijoje, Merkinėje.
– Kadangi spektaklio ir šio pokalbio pagrindinė asmenybė – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tad įsivaizduokime, jog turite galimybę jį susitikti ir pabūti drauge.
Eugenijus Slavinskas: Tiesą sakant, norėčiau sutikti jį vaikystėje, būdamas vaikas. Gal kartu betylint išduotų kokią paslaptį. Taip norėtųsi žinot apie Kastuką daugiau.
Milda Mičiulytė: Įdomus pasiūlymas, bet labai įpareigojantis. Tikriausiai pakviesčiau pažiūrėti mūsų spektaklio.
– „Karalių pasaką“ pasitinkant Jūsų žodžiai laukiamai publikai – mažiesiems ir amžiniesiems vaikams – „...“.
Milda Mičiulytė: Kai Čiurlionio klausdavo „Ką tai reiškia?“, t. y. ką reiškia jo paveikslai, jis vienąkart atsakė: „Kodėl žmonės nežiūri. Kodėl neįtempia savo dvasios – juk kiekvienas kitaip prieina, kitaip priima meno kūrinį.“ Labai linkiu visiems ateiti atviriems ir smalsiems – tikriausiai tik taip galima teisingiausiai suvokti kiekvieną meno kūrinį.
Eugenijus Slavinskas: Atverkite krūtinę, kaip atveriat langines, sugrįžę namo. Įleiskite Čiurlionio šviesą. Galbūt atpažinsite jame save. Galbūt atrasite savyje jį.
[1] Landsbergis Vytautas. Laiškai Sofijai. Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 258
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
