Knygoje „Populiariosios kultūros supratimas“ filosofas Johnas Fiske atkreipia dėmesį į tai, kokių skirtingų, kartais netgi prieštaringų reikšmių gali įgyti toks iš pažiūros paprastas ir visiškai kasdienis daiktas kaip džinsai.
Viena vertus, džinsai – tai savotiškas kapitalistinės santvarkos įsikūnijimas, vienas jos ryškiausių simbolių, jungiantis svarbiausias – individualizmo, demokratijos, laisvos rinkos – vertybes. Tačiau lygiai taip pat džinsai lengvai gali tapti ir šios sistemos kritikos išraiška. Tereikia juos suplėšyti arba smarkiai nudėvėti, ir staiga tas pats drabužis tampa akimirksniu atpažįstamu pasipriešinimo ženklu.
Kokioje nors totalitarinėje valstybėje tokia nepagarba sistemai įprastai griežtai draudžiama ir baudžiama. Kapitalistinė santvarka veikia kur kas subtiliau. Pavyzdžiui, J. Fiske pabrėžia, kad, Amerikoje žaibiškai išpopuliarėjus plėšytiems džinsams, gamintojai tuoj pradėjo patys juos plėšyti fabrikiniu būdu arba „nuskalbdavo“ ir išblukindavo gamyklose prieš parduodami. Šį mechanizmą jis vadina inkorporavimu. Tai procesas, kurio metu bet koks protestas vėl jungiamas į sistemos audinį, o pasipriešinimas tampa eiline preke, taigi yra iš esmės nekenksmingas, palikus tik jo regimybę.
Prieš keletą dienų žiūrėdamas naująjį Gios Coppolos filmą „Paskutinė šou mergina“ supratau, kad jis galėtų būti dar viena puiki J. Fiske aprašytų mechanizmų iliustracija. Filme Pamela Anderson vaidina 57-erių Las Vegaso artistę Šelę. Ji jau 30 metų dirba viename seniausių miesto šou. Tačiau laikai keičiasi. Kažkada svarbiausias ir žymiausias pasirodymas parduoda vis mažiau bilietų, ir vieną dieną Šelė sužino, kad už kelių savaičių jis bus atšauktas visiems laikams.
Netekusi žemės po kojomis, ji priversta stoti akistaton su ilgai neigta tikrove. Tikėtina, kad ji jau per sena susirasti naują darbą pramogų versle. Negana to, atidavusi visas jėgas karjerai, ji beveik visiškai prarado ryšį su savo dukra Ana, ir staiga supranta esanti visiškai, nepakeliamai vieniša.
„Paskutinė šou mergina“ yra mažas, kuklus, dabartiniais standartais netgi trumpokas filmas, o jo siužeto kontūrai yra tokie plonyčiai, kad beveik punktyriniai. Naratyviniu požiūriu jame nedaug kas teįvyksta. Pagrindinės herojės dramaturginė arka niekada nepasiekia kažkokio išties aukšto įtampos taško, o pagrindiniai konfliktai daugiausia skleidžiasi per personažų pokalbius.
Užtat daug dėmesio filme skiriama kruopščiai kuriamai atmosferai. Jis filmuotas 16 mm juosta, naudojant unikalius anamorfinius objektyvus, todėl estetiniu požiūriu jame kiek paradoksaliai derinamas radikalus realizmas ir sapniškas, beveik poetinis pakylėtumas. Gyva, nuolat judanti, ranka laikoma kamera dažniausiai pernelyg nenutolsta nuo veikėjų, o kiekvienas kadras rėkte rėkia: „Paskutinė šou mergina“ – filmas apie sudužusias, nepasiteisinusias, realiu kūnu taip niekada ir nevirtusias svajones.
Netekusi žemės po kojomis, ji priversta stoti akistaton su ilgai neigta tikrove.
Operatorės darbui antrina ir dailė. Filmo veiksmas vyksta Las Vegase, tačiau tradicinių, ikoniškų lošimų ir pramogų miesto vaizdų jame beveik nepamatysime. Net nuolat linksniuojamas, Šelės su nostalgija ir pasididžiavimu ginamas pasirodymas lieka iš esmės už kadro, prieinamas tik per žodinius veikėjų prisiminimus, kelias nuotraukas. Žiūrovams rodoma kita, išvirkštinė šio rampų šviesų ir rėkiančios prabangos pasaulio pusė: ankšti, skubančių šokėjų perpildyti grimo kambariai, kuklūs, pabrėžtinai kasdieniški scenos darbuotojų namai ir butai, pustuštės automobilių aikštelės.
Visa tai – kruopščiai paruoštas fonas pagrindinei filmo žvaigždei. Vienu pagrindinių 10-ojo dešimtmečio veidų buvusi, paskui skandalų virtinės paskandinta ir kone užmiršta Pamela Anderson filme pasirodo iki šiol neregėtu amplua. Režisierė sąmoningai neslepia jos amžiaus – jis toks pat, kaip ir jos vaidinamos personažės – ir nemėgina paryškinti natūralaus grožio. Kaip tik atvirkščiai, visi sprendimai skirti nuglamūrinti kažkada sekso simboliu tituluotą aktorę ir nuleisti ją iki įprasto žmogaus lygio.
Už šį vaidmenį P. Anderson jau sulaukė visų įmanomų pagyrų. Kritikai kalba apie jos nepelnytai nuvertintus sugebėjimus ir diapazoną, ji pati sako, kad „Paskutinės šou merginos“ scenarijus – pirmas iš tiesų rimtas pasiūlymas, per visą karjerą atsidūręs ant jos darbo stalo.
Jokiu būdu nenorėčiau nuvertinti aktorės atsidavimo ir talento. Jos suvaidinta Šelė – išties įtikinama, nevienmatė, kartais netgi labiau komplikuota personažė, nei leistų numatyti filmo scenarijus. Tačiau neįmanoma neatkreipti dėmesio į tai, kad Pamela Anderson filme iš esmės vaidina pati save: kažkada šlovės viršūnėje buvusią, tačiau geriausius laikus jau seniai praeityje palikusią, pasimetusią, savo laukui jau nebereikalingą žvaigždę.
Nė kiek neabejoju, kad didžiąją dalį filmo auditorijos sudaro žmonės, nuolat matę jos veidą žurnalų viršeliuose ir televizijos ekranuose. Šelės ir Pamelos asmenys jiems yra sinonimiški, jų karjeros ir likimai persidengę ir sunkiai atskiriami. Negana to, iš filmo reklaminės kampanijos matosi: tai yra sąmoningai kuriamas efektas.
„Paskutinės šou merginos“ režisierė akivaizdžiai siekia ne tik papasakoti paprastą, emociškai pagavią istoriją. Jos galutinis taikinys yra pats Holivudas; milžiniška, beširdė, talentingus žmonės sudaiktinanti, jų likimus trypianti mašina. Ne be reikalo tarp antraplanių filmo aktorių – beveik neatpažįstama „klyksmo karalienė“ Jamie Lee Curtis, peruku pasidabinęs, neįprastai subtilus Dave’as Bautista, taip pat savo profesionalųjį kelią dar pradedančios jaunosios kartos aktorės. Kiekvieno jų kuriamo personažo specifika yra simetriška jų karjerai kine, pristato ją kiek kitoje, niūresnėje šviesoje.
Pamela Anderson filme iš esmės vaidina pati save.
Jei jums pradeda atrodyti, kad visa tai jau kažkur girdėta, skubu pritarti: girdėta, matyta, ir ne kartą. Pirmas panašų sumanymą realizavo jau Billis Wilderis klasikiniame filme „Saulėlydžio bulvaras“. Šviežesnis ir daug akivaizdesnis „Paskutinės šou merginos“ pirmtakas – 2006-aisiais išleistas Darreno Aranofskio filmas „Imtynininkas“, iš naujo užsukęs Mickey Rourke’o karjerą. To paties genetinio kodo pusbroliai – ir Nicole Kidman benefisas „Blogoje mergaitėje“, ir Demi Moore karjerą savotiškai reflektavusi „Substancija“.
Reikalui esant, Holivudas visada mokėjo įsijungti saviplakos registrą. Dabar – epochoje po #MeToo, išgyvendamas eilinę tapatybės krizę, – jis ėmėsi savianalizės itin stropiai. Tikrai norėčiau tikėti tokių parodomųjų gestų nuoširdumu. Tačiau abejonių kelia jau tai, kaip entuziastingai ši kritika priimama pačių jos centre atsidūrusių institucijų.
Suvaidinti valią pokyčiams yra nepalyginamai lengviau nei tuos pokyčius iš tiesų įgyvendinti. Ypač jei iš to galima dar ir pasipelnyti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
