Vilniaus universitetas išleido iliustruotą vadovą po seniausias Vilniaus spaustuves, kuriuo siekiama supažindinti skaitytojus su lietuviškos spaudos istorija.
Vienas iš „Iliustruoto vadovo po senąsias Vilniaus spaustuves“ autorių Mindaugas Marazas teigia, kad Vilniuje spaustuvės ėmė kurtis 16 amžiuje. Pačią pirmąją viename iš Rotušės aikštės pastatų, priklausiusių miesto burmistrui Jokūbui Babičiui, įkūrė Pranciškus Skorina.
„Jis čia pasistato stakles ir išspausdina pačią pirmąją Vilniuje ir visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje knygą. Tai įvyksta 1522 metais“, – sako VU vyresnysis bibliotekininkas Mindaugas Marazas.
P. Skorina Vilniuje išspausdina pirmąją knygą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – maldyną „Mažoji kelionių knygelė“. O po kelerių metų – liturginę knygą „Apaštalas“, kuriai šiemet sukanka 500 metų.
„Pranciškus Skorina pralenkė savo laikmetį, jis tapo tikruoju Vilniaus Gutenbergu ir jis taip pralenkė savo laikmetį, kad tikrojo spaudos įsitvirtinimo Vilniuje tenka laukti dar 50 metų ir tik po 50 metų, lyg grybai po lietaus, pradeda Vilniuje steigti spaustuvės, ir jau vienos rankos pirštų nebeužtektų joms suskaičiuoti“, – tvirtina M. Marazas.
16 amžiaus antroje pusėje taip pat viename Rotušės aikštės pastatų spaustuvę įkūrė vilniečiai broliai Luka ir Kuzma Mamoničiai. Ji veikė apie pusšimtį metų, joje buvo išspausdinta per 100 leidinių rusėnų, slavų, lenkų kalbomis.
„Be jokios abejonės, vienas reikšmingiausių jų išspausdintų leidinių yra trečiasis Lietuvos statutas. Jie jį išspausdino 1588 metais ir, berods, istorikas Kamuntavičius yra pasakęs, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turi du simbolius – Vytį ir Trečiąjį Lietuvos statutą. Tai galima sakyti, kad mes stovime šalia Trečiojo Lietuvos statuto, mūsų kunigaikštystės simbolio, atsiradimo vietos“, – priduria M. Marazas.
Seniausia institucine spaustuve laikoma Vilniaus akademijos spaustuvė. Čia spausdinta mokslinė, religinė literatūra: pirmoji lietuviška knyga – Mikalojaus Daukšos verstas Katekizmas ir Konstantino Sirvydo trijų kalbų žodynas.
„Pavyzdžiui, Konstantino Sirvydo žodynas – lietuvių, lenkų, lotynų žodynas, kuris turėjo daug laidų, daug kartų buvo perleidžiamas, ir kas dar įdomu, kad jis turėjo karališką privilegiją ir draudimą kitoms spaustuvėms perleisti, perspausdinti knygą, kad nenukentėtų autorinės teisės“, – teigia knygotyrininkė dr. Ina Kažuro.
Vilniaus senosios spaustuvės nustojo veikti 19 amžiaus pabaigoje. Tuo metu atsirado naujos spausdinimo technologijos ir baigėsi rankinėmis staklėmis spausdinamų knygų epocha.
