„Svarbesnis įvertinimas, kad Herzogas rimtai žiūrėjo į tai, ką darau. Jis pasakė labai gražių dalykų apie filmą“, – apie įsimintiną patirtį pasakoja Kornelijus Stučkus.
Jis – režisierius-filosofas arba filosofas-režisierius iš Šiaulių. Nors gyvena ir kuria Vilniuje, pokalbio metu vis pasigirsta jauki šiaulietiška šneka, kurios pats jis neslepia ar nesigėdija, kaip, būna, nutinka norintiems Vilniuje įsitvirtinti atvykėliams.
Nesuvaidintas nuoširdumas praėjusiais metais jį palydėjo ir į svajonės išsipildymą. Jis dalyvavo legendinio režisieriaus Wernerio Herzogo dirbtuvėse saulėtoje Ispanijos saloje La Palma.
Ten, drauge su kitais kūrėjais iš viso pasaulio, jie kūrė filmus, bendravo, o svarbiausia – sėmėsi žinių iš paties W. Herzogo ir jo legendinio operatoriaus Peterio Zeitlingerio. O ši patirtis Kornelijui padovanojo ir itin svarbų įvertinimą, kuris, tikėtina, nuties kelius ir į kitų svajonių išsipildymus. Tačiau koks buvo jo kelias iš Šiaulių iki Herzogo ir filmo apie žmogų, kalbantį tik daiktavardžiais?
Filosofija, pereita Graikija ir Herzogas
– Tavo feisbuko aprašyme – filosofijos ir kino studijos. O kas pirma atėjo į tavo gyvenimą?
– Pirmas dalykas, kuris atėjo, vis tiek yra kinas. Gyvenau Šiauliuose su močiute, kuri sirgo Alzheimeriu. Man buvo gal 12–13 metų. Manau, kad nežinojau, kaip su tuo tvarkytis, ką galvoti, todėl pasiėmiau kamerą ir pradėjau filmuoti apie ją įvairius mažus filmukus. Pradėjus tai daryti, kinas kažkaip „priaugo“.
Atvažiavęs į Vilnių visų pirma įstojau į vaizdo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pastudijavau metus, man buvo 19 ir supratau, kad noriu turėti klasikinį išsilavinimą. Norėjau išmanyti literatūrą, suprasti pasaulį, idėjų istoriją. Pasimokęs metus perstojau į filosofiją. O prieš porą metų atsitiko taip, kad vėl esu kine, nors į akademiją nebegrįžau.
– Filosofija ir kinas tavyje yra susiję, o gal priešingai – trukdo?
– Mažai apie tai galvoju. Manau, kad bet kokiu atveju tam tikra mąstymo struktūra, kurią davė filosofijos studijos ir apskritai filosofija, persidavė į visas mano gyvenimo sritis. Studijavau analitinę filosofiją ir dažnai pastebiu, kad įrankiai, ieškant struktūrų ar besikartojančių veikimo būdų, tam tikra prasme yra tos pačios užduotys scenarijuje.
Pastudijavau metus, man buvo 19 ir supratau, kad noriu turėti klasikinį išsilavinimą.
Ta mąstymo struktūra persiduoda bet kokiu atveju ir į kūrybą, ir į viską, ką darau. Aš toks esu. Nežinau ar tai minusas, ar ne, tai turi vertinti kiti (šypsosi).
– Pasaulyje vyksta daug įvairiausių dirbtuvių, į kurias galima mėginti patekti. Kodėl pasirinkai būtent šias?
– Seku juos jau seniai. Šias dirbtuves jie organizuoja labai sporadiškai, kai pamačiau, kad vėl kviečia teikti paraiškas, išsiunčiau jiems savąją. Turi nusiųsti du filmus, kuriuos sukūrei prieš tai, parašyti savo biografiją, motyvacinį laiškelį. Savo biografijoje nieko nerašiau apie tai, ką darau gyvenime, tiesiog papasakojau istoriją, kaip kažkada po nepavykusio romano perėjau Graikiją per tris savaites.
– Herzogas irgi mėgsta vaikščiot.
– Aš tą patį pagalvojau (juokiasi).
– Kiek jūsų buvo atrinkta?
– Dirbtuves organizuoja produkcijos kompanija „La selva“. Pateko žmonių iš 21 šalies, nuo Pietų Korėjos iki Lietuvos, ir buvo sudarytos 25 poros. Jie iš anksto suporavo režisierius su operatoriais, pvz., mano operatorius buvo iš Meksikos.
Organizatoriai pasakojo, kad net Taro kortas metė tam, kad suporuotų žmones teisingai. Suporavo pagal jų filmus, stilius, supratimą, pasaulio matymą.
Iš Lietuvos atrinko mus tris, dar dalyvavo Andrius Lekavičius ir Mija Kembrė. 21 šalis, 25 poros, buvome dauguma (šypsosi).
– Gal gali atskleisti pačių dirbtuvių užkulisius? Atvykote į salą, rašėte, filmavote, kaip ten viskas vyko?
– Viskas saloje įvyko per dvi savaites. Tačiau apie poras paskelbė du mėnesiai iki dirbtuvių, galėjom susipažinti, susidėlioti struktūrą, kaip dirbsime. Mes online susiderinome, kokią techniką imsime, kaip suprantame kiną, žiūrėjom kartu filmus. Buvo įdomu susipažint su žmogumi iš kito pasaulio krašto.
Mums buvo griežtai pasakyta, kad negalime turėti jokios idėjos, ką mes darysim, jokio scenarijaus. W. Herzogas davė temą ir tam tikras gaires. Dirbtuvių tema buvo „After the fire“ (liet. po ugnies ar išsiveržimo), nes saloje prieš trejus metus įvyko ugnikalnio išsiveržimas. Per tris dienas turėjom parašyti scenarijų, prieš tai 2–3 dienas vyko atranka ir vietų paieška. Tada filmavom apie penkias dienas ir montavom.
Visa sala žinojo, kad čia yra W. Herzogas ir kažkas su kinu vyksta.
– Koks buvo tavo santykis su W. Herzogu iki dirbtuvių?
– Su W. Herzogo kūryba susipažinau gal 16–17 metų. Pamenu, kaip dviese su draugu Šiauliuose įsijungėm filmą „Agirė, Dievo rūstybė“. Tai filmas apie ispanų konkistadorą, kuris ieško aukso šalies – Eldorado. Filmas prasideda nuo skaidrės, kurioje parašyta, kad to Eldorado nėra, kad tai – vietinių mitas, norint suklaidinti atvykstančius ispanus. Tada pamatai ispanus, kurie ieško tos aukso šalies, o tu jau žinai, kad jos nėra. Mane tai taip sužavėjo. Nuo tada sekiau W. Herzogo darbus kine.
Mums buvo griežtai pasakyta, kad negalime turėti jokios idėjos, ką mes darysim, jokio scenarijaus.
Labai daug iš jo mokiausi, žiūrėjau įvairiausius kūrybinius užsiėmimus su juo. Jis – mano mėgstamiausias režisierius.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas, ko išmokai?
– Nežinau, kokią iliuziją turėjau, bet kokiu atveju turiu pasakyti, kad jis – labai geros širdies žmogus ir turi labai daug energijos. Jam 82-eji, o jis atsikeldavo su mumis ir aštuntą valandą ryto važiuodavo į vietas, vaikščiodavo, lipdavo į kalną, šokinėdavo per tvoreles. O tada mes iki 11 valandos vakaro kalbėdavome su juo individualiai.
Nes ten nuo 8 valandos vakaro iki vėlumos, apie tris keturias valandas, trukdavo seminarai. Mes sėdėdavome ir kalbėdavomės, jis dalinosi savo patirtimi ir net konkrečiomis detalėmis ar paslaptimis.
– Gali kažką atskleisti?
– Sakyčiau, kad jis kuria tokį smalsumo kiną. Man labai įstrigo viena jo mintis apie kamerą. Jis pasakė, kad kamera turi būti tokia smalsi, kad tau norėtųsi fiziškai arčiau prieiti. Ir ta smalsumo vertybė yra giliai mano širdyje.
Dėl to man taip ir patinka W. Herzogas ir dėl to norisi iš jo ir toliau mokytis.
– O kas vykdavo seminarų metu?
– Tai buvo pokalbiai. Visi susirinkdavom po filmavimų, scenarijaus rašymo ar atrankų dienos, atsisėsdavom ir kalbėdavomės su W. Herzogu, užduodavom jam klausimus, o jis parodydavo ką nors iš savo filmų, papasakodavo apie detales. Bet atvykęs buvo ne tik jis.
Kartu su juo buvo ir ilgametis W. Herzogo operatorius Peteris Zeitlingeris. Kartu jie dirba 25-erius metus. Jis pasakė tiek daug įžvalgų apie techniką, apie ką net nebūtum pagalvojęs. Pavyzdžiui, pirmą dieną jis paprašė išdėlioti ant stalo visą techniką, kurią atsivežėm. Ir jis, kaip inspektorius, praėjo ir visiems pasakė po pastabą, bet labai žemišką.
Smalsumo vertybė yra giliai mano širdyje.
Taip pat jis rengdavo tokius mini užsiėmimus. Eini per viešbutį ir žiūri, sėdi Zeitlingeris, aplink jį – keli žmonės, jie kalbasi, tu prisėdi pasiklausyti. Tada jis pradeda paišyti ant lentos, pasakot juostos istoriją ir t. t. Sužinojau daug įvairiausių dalykų, apie kuriuos net nebūčiau pasvajojęs.
– Suprantu, kad dalyviams tai didžiulė dovana, o kas jiems iš to? Jie, pasaulyje pripažinti kūrėjai, skiria savo laiką ir energiją kitiems, kai galėtų tiesiog kurti.
– Tai yra labai įkvepiantis dalykas. Iš tikrųjų kartą to paklausiau W. Herzogo – iš kur jis turi energijos dalyvauti tokiuose dalykuose? Sakau: „Gal čia genetika?“ O jis atsakė: „Čia tikrai ne genetika, čia pareiga.“
Daiktavardžių žmogus, Stonio filmai, kuklumas ir drąsa
– O kaip sutikai savo filmo herojų, kalbantį tik daiktavardžiais?
– Organizatoriai buvo padarę tam tikrą atranką, jie turėjo daugiau kaip 200 paraiškų iš įvairių salos žmonių, kurie siuntė savo vaizdo įrašus. Mes taip pat darėme kažkokias atrankas, bet žiūrėjome ir į tai, kas buvo atsiųsta.
Mane sudomino mano herojaus kalbos sutrikimas, už kurio, man pasirodė, slepiasi didelis noras išreikšti save. Ir tiesiog širdimi ir smalsumu nusekiau paskui tą žmogų. Gal net tiksliai nežinodamas, apie ką turėtų būti filmas, man tiesiog jis pasirodė labai įdomus. Susitikdavome ir filmuodavome visas šešias dienas, o filmuodami po truputėlį atradome ir scenarijų, ir apie ką yra filmas, kokia yra herojaus drama.
– O ką tu, kaip kūrėjas, pasiėmei?
– Manau, kad pasitikėjimo žmogumi, kurį filmuoji, kuris yra tavo herojus. Atidaviau jam visą širdį ir džiaugiuosi, kad tai padariau, jis atidavė savo širdį mums. Iš tikrųjų tai buvo labiau vaidybinis nei dokumentinis filmas, nes didžioji dalis istorijos – sukurta. Ta vaidybinio kino technika nėra kažkokia netiesa. Saloje iš tikrųjų išsiveržė ugnikalnis, daugybė namų buvo užlieti, daugybė šeimų neteko namų. Yra labai daug istorijų.
Atidaviau jam visą širdį ir džiaugiuosi, kad tai padariau, jis atidavė savo širdį mums.
Ir nors mano herojus to asmeniškai neišgyveno, bet aš taip pat neišgyvenau. Todėl mums drauge papasakoti istoriją apie salą ir ugnikalnio išsiveržimą atrodė didesnė tiesa nei daryti reportažą su žmogumi, kuris tai išgyveno.
– Pasakojai, kad su operatoriumi bendravote dar iki dirbtuvių. O kaip jums sekėsi jau susitikus gyvai, dirbant?
– Kai jį pamačiau, supratau, kodėl mus sujungė, o kai pradėjome šnekėtis, pajutau kažkokį sielos bendrumą. Dirbtuvių organizatoriai patys yra dokumentinio kino režisieriai. Manau, kad jie, skirstydami žmones, pažiūrėjo širdimi, o ne biurokratiškai. Ir labai gerai pataikė.
Mudu tikrai gerai sutarėme, aš jam rodžiau A. Stonio filmus, jam patiko. Žinoma, buvo kažkokių skonio skirtumų, bet mes greitai suradome bendro darbo struktūrą ir nesipykome.
– Klausau tavęs ir galvoju, o kaip nebijoti?
– Kai mes pažiūrėjome visus dirbtuvių metu sukurtus filmus, jų buvo 35, nes kai kurie sukūrė net du ar tris filmus, susėdome su W. Herzogu atsigerti alaus ir jis pasakė, kad per šias dvi savaites turėjome išmokti daugiau nei per ketverius metus kino mokykloje.
Manau, kad tame yra tiesos. Bet koks užsiėmimas, kuriame tu atveri širdį, reikalauja drąsos, nesvarbu, ar tu tą širdį per 3-ejus metus, ar per dvi savaites atversi, vis tiek kažkada reikės padaryti tą drąsos žingsnį žengti tau pačiam.
Manau, kad tiesiog buvau per daug susijaudinęs ir laimingas, jog ten patekau, kad pagalvočiau apie baimę.
– Tavo filmas „Pedro Tomás Explica el Mundo“ (liet. „Pedro Tomás aiškina pasaulį“) gavo ir ypatingą įvertinimą.
– Dirbtuvėse buvo „Werner Herzog Distribution Award“ (liet. Wernerio Herzogo filmų platinimo apdovanojimas) konkursas. Buvo išrinkti penki filmai, kuriuos platins kompanija „Agencia Freak“. Mano filmas – vienas iš jų. Bet svarbesnis įvertinimas, kad Herzogas rimtai žiūrėjo į tai, ką darau. Jis pasakė labai gražių dalykų apie filmą.
Pasaulis ne apie tave ir kiti dalykai
– Kaip manai, ar pavadintum šias dirbtuves vienu esmingiausių kūrybinių lūžių?
– Man tai buvo viena svarbiausių patirčių. Aš daug ko išmokau, daug ką supratau ne tik apie kūrybą ir kiną, bet ir apie pasaulį bei save. Pažiūrėsime, kaip seksis filmui, platinimo darbai tik prasidės, dar taisome spalvas, aprašymus ir t. t. O tada prasidės festivalių kelionė.
Svarbesnis įvertinimas, kad Herzogas rimtai žiūrėjo į tai, ką darau.
Dabar montuoju savo vaidybinį trumpametražį filmą, kurį, nes gavome Lietuvos kino centro finansavimą, nufilmavome praėjusiais metais. Filmo prodiuserė – Ieva Norvilienė, operatorius – Feliksas Abrukauskas. Šiek tiek rokenrolinis filmas su boksu ir gerais aktoriais (šypsosi).
Pastaruosius dvejus metus rašiau scenarijų su Danieliumi Minkevičiumi ir jis pagal jį jau nufilmavimo pilnametražį filmą „Užmarštis“. Tai buvo patirtis, kurios metu daug ko išmokau, labai laukiu to filmo.
– O kas tave patį motyvuoja ar paragina kurti?
– Paragina geri draugai ir mylimi žmonės. O mane motyvuoja prasmės jausmas. Visi tie dalykai, kai tu kažką filmuoji, kuri, yra apie pasaulį. Tai yra tavo smalsus žvilgsnis į pasaulį, į išorę, tai nebėra apie tave. Ir dėl to man atrodo, kad yra gera turėti tokių dalykų.
O kai visas pasaulis sukasi apie tave, kažko nepadarei gyvenime (šypsosi). Ironizuoju.
– Dar pokalbio pradžioje paminėjai, kad į kiną atėjai ne iš kino mokyklos. O tu jauti kažkokią skirtį?
– Manau, kad jaučiu. Dirbti su manimi žmonėms yra šiokia tokia avantiūra. Gauti pasiūlymą iš manęs kurti kartu taip pat yra kažkas truputį kitaip negu kad iš jauno režisieriaus, kuris ką tik baigė studijas.
Kita vertus, yra labai daug režisierių ir Lietuvoje, kurie nėra baigę kino režisūros studijų ir jiems puikiai sekasi. Lietuvos kino industrija yra gana atvira.
Esu dar labai jaunas ir žengiu tik pirmus žingsnius. Nors esu kūręs filmų, bet dar niekada jų neparodžiau festivalyje, neturėjau filmų platinimo sutarties. Realiai, industrijos akimis, „Pedro Tomás Explica el Mundo“ yra mano debiutinis filmas.
– Paminėjai, kad montuoji vaidybinį filmą, o ateityje norėtum išbandyti ir dokumentinio kino kelią?
– Man įdomu ir tas, ir tas. Tiesą pasakius, sunku įžvelgti skirtį. Atrodo, kai kuri vaidybinį, pradedi scenas filmuoti dokumentiškai. Kai kuri dokumentiką, vis tiek prisigalvoji scenų, kažko prikuri. Tos skirties nematau, gal jau reiktų kur kreiptis? (juokiasi).
– Yra temų ar klausimų, kurie tave labiausiai domina kaip kūrėją?
– Man tikrai įdomūs kalbos klausimai. Tai, manau, atėjo iš filosofijos. Domina klausimai apie formas, kuriomis mes mąstome. Mes įpratę sakyti, kad prasminga mintis išreiškiama sakiniais, jų struktūromis, bet yra žmonių kaip Pedro Tomás, kuris pasako viską, ką tik tau reikia žinoti apie jį, bet vartoja tik daiktavardžius ir mes jį sugebame suprasti, galime kalbėtis. Jis turi puikų humoro jausmą ir labai didelę širdį.
Esu dar labai jaunas ir žengiu tik pirmus žingsnius.
Man įdomu matyti pasaulį akimis žmonių, kurie turi kažkokių kitokių, nei mano ar visų kitų, išraiškos priemones. Tai ir filosofijai įdomūs klausimai, pavyzdžiui, ar kinas gali būti filosofinis darbas? Ar galiu pateikti filosofijos magistro darbą kaip filmą? Galbūt nagrinėjant filosofinį klausimą galima kalbėtis vaizdais.
– Kokie kūrėjai tau imponuoja?
– Gyvenime daug išmokau iš rašytojo Witoldo Gombrowicziaus, labai mėgstu Wernerį Herzogą. Taip pat tokius kūrėjus kaip Nelsonas Pereira dos Santosas ir Harmony Korine. Lietuvoje man labai patinka Audrius Stonys. Yra ir kitų kūrėjų, su kuriais atrandu didelį ryšį, kūrybinę bendrystę, pavyzdžiui, Elena Adomaitienė ar Tautvydas Galkauskas, kuris spektaklius kuria naudodamas vieną daiktą ir bando jį prakalbinti. Man labai patinka jo spektakliai.
Man taip pat patinka Danielius Minkevičius, Feliksas Abrukauskas, su jais esu dirbęs, taip pat Vytautas Katkus, Algimantas Puipa, Ignas Miškinis, Linas Žiūra. Yra ir kitų kino kūrėjų, kurie man atrodo labai stiprūs. Lietuvoje mes turime žiauriai gerą kiną.
– Pokalbio pradžioje pasakei, kad tam tikra prasme žvilgsnis į kiną nukrypo bandant suvokti savo paties santykius, savo laiką su močiute, kuri serga, o tai – tikrai sudėtinga patirtis, ypač vaikui. Kaip manai, jei nebūtum atsidūręs tokioje situacijoje, ar būtum paėmęs kamerą į rankas?
– Tai yra klausimas apie likimą, ar ne? Geras klausimas. Aš apie tai pagalvosiu (šypsosi).
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
