Iš Lokarno kino festivalio Šveicarijoje režisierė Saulė Bliuvaitė grįžo su keturiais apdovanojimais. Jos pirmasis ilgametražis filmas „Akiplėša“ pelnė pagrindinį festivalio prizą – auksinį leopardą. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ režisierė prisipažįsta: „Visi šlovina ir sveikina, bet realybėje mažai kas pasikeitė. Užgriuvo dar sunkesnė atsakomybės ir lūkesčių našta.“ Į filmą ji suguldė nemažai liūdnų patirčių ir asmeninių paauglystės baimių, kurios užgrūdino ją kaip kūrėją ir įkvėpė nerti į meno pasaulį.
Filmas „Akiplėša“ S. Bliuvaitei nuo šiol visuomet primins palaikančias kolegų akis pilnoje Lokarno kino festivalio salėje ir pirmąjį pagrindinį apdovanojimą, kuris ne tik įkvepia, bet ir įpareigoja.
„Salėje buvo gal du tūkstančiai žmonių ir nesimatė galo. Tas vaizdas man labai stipriai įstrigo, tai atrodė kaip netikra – kaip kino scena, kai dirbtinai dubliuojamos žmonių eilės“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje pasakoja režisierė.
Trisdešimtmetei režisierei šis darbas svarbus ir dėl to, kad į jį sugulė daug asmeninės patirties, situacijos iš paauglystės ar įvykiai, kurie grįžo iš prisiminimų.
„Nebuvau iš tų vaikų, kurie turi labai darnią šeimą. Tačiau manau, kad tokių vaikų buvo daug, kurie troško šeimos kaip iš paveiksliuko. Visą laiką man atrodė – kodėl tiesiog negalime būti kartu (...). Tai nereiškia, kad nėra meilės, ji yra, bet kiekvienas turi kitokį įsivaizdavimą, kas yra meilė – neįvyksta susijungimas“, – priduria ji.
Kaune, garsiajame Vilijampolės rajone gimusi ir augusi Saulė ten įamžino keletą filmo scenų. Anot jos, vietos atmosfera padarė įtaką jos charakteriui.
„Buvau nusikaltėlių rajono vaikas. 2000 metai, „daktarai“, „Vilijos“ kavinė, kiemas, draugai ir visą laiką šalia esantis pavojus. Iš ten kilę ir mano tėvai. Jie mokėsi toje pačioje vidurinėje mokykloje, ten susipažino ir gyveno vienos gatvės atstumu. Mano sesė ten gimė ir gyveno, mano seneliai ten gyveno. Visi gyvenome tokiame labai glaudžiame rate. Mane vijosi noras iš ten išeiti – o kas dar yra“, – sako režisierė.
Saulės noras ištrūkti iš mažo pasaulio atsispindi ir jos filme. Režisierė sako niekada nenorėjusi gyventi vadovaudamasi senelių ir tėvų baime susidurti su kitokiu pasauliu.
„Reikia čia būti, tik nekalbėti, nejudėti, nekelti bangų, nes jeigu išlįsi...Vos tavo galva išlįs ir duos kažkas per ją. O aš visą laiką buvau ta, kuri norėjo tą galvą iškišti“, – priduria ji.
Labai juokingas šitas dalykas, kaip žmonių požiūris pasikeičia: buvau tokia mergaičiukė, o dabar jau – režisierė.
O kas toliau? – dabar šio klausimo režisierė sulaukia vis dažniau. Anot jos, kai debiutinis filmas įgyja svorio, iš kūrėjo tikimasi vis daugiau ir daugiau.
„Prasideda: „Jeigu pirmas toks, tai koks bus antras? O trečias?“, atrodo, kad žmonės labai žiūri, kad viskas kiltų į viršų. Niekada nežinai, galbūt tai – vienintelis filmas, kurį aš padariau. Galbūt tai – geriausias filmas, kuris daugiausia bus nuaidėjęs po pasaulį.
Supratau, kad turbūt niekada nebejausiu tokios laisvės, kaip kurdama pirmą filmą. Kur nieks iš tavęs nieko nesitiki“, – sako režisierė.
Jauna režisierė sako, kad apdovanojimai ir įvertinimai jos nepakeitė, tačiau neatmeta – požiūris į ją pasikeitė kardinaliai.
„Labai juokingas šitas dalykas, kaip žmonių požiūris pasikeičia: buvau tokia mergaičiukė, o dabar jau – režisierė. Bandau save nuteikti neprisiimti tų rolių. Man atrodo, kad jos labai apkrauna gyvenimą. Tada ir pats sau išsikeli labai daug lūkesčių ar kažkaip nebeleidi sau atsipalaiduoti, žaisti, nežiūrėti per daug rimtai į save“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje teigia S. Bliuvaitė.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
