„Tai yra rusai, mūsų rusai. Aš nenoriu Vladimirui Putinui atiduoti savo rusų. Taškas“, – Vilniaus knygų mugėje pareiškė profesorius, istorikas Alfredas Bumblauskas. Nuo karo Ukrainoje, lietuvių kalbos subtilybių ir „ubagiškumo“ iki istorinių peripetijų – sausakimšame LITEXPO centre lankytojai klausėsi diskusijos, ar reikia Rusiją pervadinti Rosija.
Nagrinėdami politinį, istorinį ir kultūrinį kontekstą, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė, parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorė dr. Rūta Kačkutė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. Alfredas Bumblauskas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, moderuojami žurnalisto Edmundo Jakilaičio, aptarė, ar reikėtų pakeisti Rusijos pavadinimą.
„Istorija yra naudojama pateisinti agresijai prieš Ukrainą“
Pasak R. Kačkutės, Lietuvos nacionalinis muziejus nuolat siekia ne tik supažindinti visuomenę su istorija, bet ir reflektuoti dabartį. Jos teigimu, viena svarbiausių temų šiandien yra karas Ukrainoje, o, norint geriau suprasti šį kontekstą, reikia kalbėti tiek apie pavadinimus, tiek apie pačią kalbą, kurią vartojame.
„Ne paslaptis, kad istorija yra naudojama dezinformacijai. Karo Ukrainoje atveju istorija yra naudojama pateisinti agresijai prieš Ukrainą ir vartojami tam tikri terminai ir žodžiai, kurie mus vis klaidina, – sakė R. Kačkutė. – Kai rengėme parodą, irgi labai ieškojome, kaip pavadinti reiškinius taip, kad žmonės suprastų, apie ką kalbame.“
Ji pateikė pavyzdį iš parodos, kurioje aiškinama, jog žodis rus’ yra siejamas su senovės skandinavų kilmės žodžiu rōþr, reiškiančiu irkluotoją arba žygį laivais su irklais. 9–10 a. rus’ vadinta kunigaikščio artimoji aplinka ir ramstis – kariauna, elitinė karinė, socialinė grupė. Taip yra todėl, kad Kijevo Rusios įkūrimo metu vikingai, kurie irkluodami pasiekė šią teritoriją, buvo valdančiuoju elitu.
Nors šiuose procesuose dalyvavo įvairios etninės grupės – germanų, finougrų, baltų ir slavų gentys, R. Kačkutė atkreipė dėmesį, jog žodžio rus’ reikšmė dažnai yra klaidingai suprantama.
„Mes visai kitaip interpretuojame žodį rus’, nes mokykloje bent jau vyresnio amžiaus žmones mokė, kad Kijevo Rusią įkūrė tik slavai. Šitie dalykai yra artimai susiję ir su dabartiniu termino vartojimu. Dabar rusais vadiname tiek Rusijos imperijos, tiek senuosius Kijevo Rusios gyventojus, nesuprasdami, kaip keitėsi to žodžio reikšmė. Svarbu suprasti, kad šie politiniai dariniai yra labai skirtingi ir jų tapatinti negalima“, – pasakojo ji.
Žodžio rus’ reikšmė dažnai yra klaidingai suprantama.
R. Kačkutė
„Šita diskusija yra savalaikė, ypač dabar, norint atskirti ir suprasti, kas buvo tie patys rusai ar rusėnai, kurie po Kijevo Rusios subyrėjimo gyveno Vilniuje ar Kernavėje, – temos aktualumą pabrėžė ji. – Todėl ir keliame klausimą, ar verta tikslinti mūsų terminologiją. Ir kas pasikeistų, jeigu pakeistume imperinės Rusijos pavadinimą? Mums būtų lengviau susikalbėti tarpusavyje.“
Dabartinio pavadinimo problemos: „Nenoriu V. Putinui atiduoti savo rusų“
Paklaustas, kodėl dabartinis Rusijos pavadinimas kelia problemų, A. Bumblauskas atkreipė dėmesį, kad nors šiandien terminas „rusai“ yra siejamas su Rusijos Federacija, šios šalies gyventojai iš tiesų yra rosijanai, maskovitai, maskoliai.
Jo nuomone, problema yra paprasta: „Paskambina man Ramūnas Bogdanas, žymus publicistas, knygų autorius, ir sako: „Alfredai, rašomės, kad panaikintų Rusų gatvę Vilniuje.“ O problema tokia, kad ji yra ne rosijanų, maskolių, maskovitų, o mūsų rusų gatvė. Tų rusų, kuriuos Vytautas su Grigorijaus Camblako vadovaujama delegacija pasiuntė 1418 metais į Konstancą <...>. Tai yra rusai, mūsų rusai. Aš nenoriu V. Putinui atiduoti savo rusų. Taškas.“
Profesorius pateikė pavyzdį: Pranciškaus Skorinos 1517 metų Prahos Biblijos leidinį, kurį istorikas Sigitas Narbutas išleisdamas pavadino „Rusėnų Biblija“. Visgi P. Skorina, kuris dirbo Vilniaus vyskupui, tapo pirmuoju Lietuvos knygininku ir prisistatydavo lietuviu, originaliai ją išleido kaip „Rusų Biblija“ („Biblija Rus’ka“). „Man atrodo, kad, rašydami „Rusėnų Biblija“, mes šiek tiek modernizuojame. Dėl to mano siūlymas ir buvo rusų vardo neatiduoti Maskvai“, – sakė jis.
Paklaustas apie rusėnų terminą, A. Bumblauskas teigė, jog tai literatūrologo Dariaus Kuolio idėja. „Jis [Kuolys] sako: „Yra anykštėnai, kupiškėnai, o kodėl negali būti rusėnai?“ Rusėnų sąvoka gimė turint konkretų tikslą apibūdinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dar neišsidiferencijavusių ukrainiečių ir baltarusių protėvių etninę bendruomenę, o tik vėliau atsirado įvairių interpretacijų“, – pasakojo profesorius.
Mano siūlymas ir buvo rusų vardo neatiduoti Maskvai.
A. Bumblauskas
Jis pripažino, kad pasiūlymas vadinti Rusiją Rosija nėra idealus. „Čia dvelkia polonizmu, – teigė A. Bumblauskas. – Bet ir reikėtų lenkams pavydėti, nes lietuvių kalba šiuo atveju yra ubagiška, nepykit už šį žodį, nes mums visi yra rusai nuo Vladivostoko ir Maskvos iki Ostrogo ir Lvovo. O žiūrėkit, kaip lenkai sako: „język rosyjski“ (liet. rosijanų kalba) ir „język ruski“ (liet. rusų kalba). Du žodžiai iš karto atsiranda. Tada žinai, apie ką kalba: ar apie Maskvos imperinę kalbą su Puškinu, ar apie Kijevo, taigi LDK ir Lenkijos erdvės, kalbą, kurią net Rosijos humanitarai yra ne kartą įvardiję kaip vakarinių rusų kalbą.“
Rosijanai sako ukrainiečiams: „Pasislinkit“
Apibūdindamas rosijanus, A. Bumblauskas teigė, jog jie – šalies, kuri 1721 metais uzurpavo Rusijos vardą, gyventojai. Iki tol egzistavusi Maskvos didžioji kunigaikštystė pasisavino šį pavadinimą Petro I, kuris rėmėsi teologo Teofano Prokopovičiaus idėjomis, iniciatyva.
„Taip ir atsirado ta Rusijos imperija. Tada [jie] sako: „O Kijevas gi mūsų. Mes iš ten“, – kalbėjo profesorius.
Jis pateikė analogišką pavyzdį su Šventąja Romos imperija. Ši valstybė, užėmusi didelę dalį dabartinės Vokietijos teritorijų, neturėjo tiesioginio ryšio su Roma. Nepaisant to, Romos vardas išliko iki pat 1806 metų, kai imperiją sunaikino Napoleonas.
„Galime įsivaizduoti išprotėjusį vokietį, skaičiuojantį savo tris Reichus iki pat Hitlerio. Ir jų pirmasis Reichas ir buvo Šventosios Romos. Dabar įsivaizduokime, vokietis atvyksta į Romą ir sako: „Itale, dink iš čia. Mes esame Šventosios Romos paveldėtojai.“ Nesvarbu, kad italai sėdi ant Koliziejaus, ant Romos griuvėsių, yra Amžinajame mieste, kad Italija yra iš Romos tiesiogiai, o vokietukai – netiesiogiai. Išprotėjęs vokietis italui sako: „Pasislink“, – pasakojo profesorius.
Anot jo, ši istorinė paralelė padeda suprasti dabartinės Rusijos pretenzijas į Kyjivą ir Ukrainą: „Čia tas pats. Rosijanai atvyksta į Kyjivą ir sako ukrainiečiams: „Pasislinkit.“ <...> Ši problema karo Ukrainoje kontekste labai išryškėjusi – kaip, kokiu būdu ukrainiečių teises į Kyjivą apginti.“
Jeigu kalbininkai leis vartoti „Rosiją“, aš tada esu už.
A. Bumblauskas
Profesorius akcentavo, kad V. Putino ideologija taip pat remiasi šiais naratyvais ir istorija, kuri buvo formuojama ignoruojant Ukrainos, kaip atskiros tautos, egzistavimą. „Dabar, jeigu žinome, kad mokomės Maskvos istoriją, reikia paprastai pasakyti: „Mielieji, jūs Ukrainą pražiopsojote.“ Tai tauta, kuri gyvavo 500 metų šalia Maskvos. Ir tai nepatiko rosijanams, visiems Rusijos istorikams. Tyčia nutylėjo, – sakė jis. – Ir mes turime šitą problemą, kuri dabar yra V. Putino ideologijos modelio pagrindas. Dėl to sakau, kad reikia kažką daryti. Jeigu kalbininkai leis vartoti „Rosiją“, aš tada esu už.“
Pavadinimų keitimas – sprendžia kalbininkai ar visuomenė?
Valstybiniai pavadinimai Lietuvoje yra keičiami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu. Paklausta apie Rusijos pavadinimo keitimą, VLKK pirmininkė komentavo: „Naujo žodžio įvedimas tol, kol nėra susitarta dėl sąvokos, kuri tuo žodžiu įvardijama, neduoda rezultatų. Žinoma, reikia kalbėti, bet pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad susitartume, kas yra kas, ir šviesti vieniems kitus, pasakoti, kad Rusija klaidina. Ji vartoja savo pavadinimą plačiau negu turėtų.“
V. Meiliūnaitės nuomone, reikia pradėti nuo visuomenės švietimo apie Kijevo Rusios istoriją. „Matau tokią problemą – mes pradedame nuo išorės, t. y. nuo žodžio, ir ne tiek daug dėmesio skiriame turiniui. Už tai labai džiaugiuosi paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“, nes ji leidžia susiformuoti žinojimą apie tai, kaip istorija iš tikrųjų klostėsi, – sakė ji. – Šito išmanymo reikia prieš ką nors pavadinant.“
Visgi E. Jakilaitis suabejojo, ar žinojimas visada yra produktyviausia išeitis. „Galime kalbėti, kuo jie [rusas ir rosijanas] skiriasi, bet jei pavadintume pavadinimais, atitinkančiais turinį, tai ir sužinotume. Jeigu kartvelai toliau būtų vadinami gruzinais, o Sakartvelas – Gruzija oficialiai, tai ir nežinotume, kodėl tą Stalino žodį vartojame iki 21 amžiaus“, – sakė jis.
Pasak V. Meiliūnaitės, abu pavadinimai – Gruzija ir Sakartvelas – yra oficialūs. „Noriu pasakyti, kad sprendžia ne kalbininkai, ne politikai, o visuomenė. Todėl šalia Gruzijos yra Sakartvelas, kad ne kas kitas, o visuomenė pasirinktų pavadinimą, kuris jai labiausiai atitinka turinį“, – sakė ji.
Ji pridūrė, jog Valstybinė lietuvių kalbos komisija skatina vartoti tradicinius lietuviškus pavadinimus, pavyzdžiui, Karaliaučius, Tilžė, Gudija. „Klausimas kitas – ar vartojame? Esame šitai pasidarę, dėl šito susitarę, bet nedarome“, – atkreipė dėmesį VLKK pirmininkė.
Galime apsitarti visus įmanomus variantus ir nieko nenuspręsti, nes visi valstybių pavadinimų keitimai nevyksta be Užsienio reikalų ministerijos dalyvavimo.
V. Meiliūnaitė
Tą pačią situaciją V. Meiliūnaitė pastebėjo ir su Rusijos pavadinimu. „Kai prasidėjo karas, žiūrėkit, kiek vartosenoje atradome naujų šitos šalies pavadinimų: Maskovija, Maskolija <...>. Traukėme tuos tradicinius pavadinimus, kuriuos jau esame turėję. Dabar kalbame apie Rosiją, bet galime atsigręžti į praeitį ir pasižiūrėti, kad turėjome pavadinimų šitai šaliai, nieko bendro neturinčių su Kijevo Rusia“, – teigė ji.
Paklausta, ar nereikėtų svarstyti ir Baltarusijos pavadinimo keitimo į Baltarusia, V. Meiliūnaitė atsakė: „Galime apsitarti visus įmanomus variantus ir nieko nenuspręsti, nes visi valstybių pavadinimų keitimai nevyksta be Užsienio reikalų ministerijos dalyvavimo. Savo būrelyje galime sugalvoti pavadinimų, kokių tik norime <....>. Ir ką gali žinoti, gal iš tų pavadinimų atsiras ir oficialusis pavadinimas.“
Rusijos pervadinimas Rosija – svarbi žinutė
R. Kačkutė teigė, jog Rusijos pavadinimo keitimas Rosija būtų reikšmingas žingsnis. „Mes pasakytume, kad rosijanai, kurie yra Rusijos imperijos gyventojai, nėra tas pats, kas ankstyvieji Kijevo Rusios gyventojai rusai ar LDK gyventojai rusai ir t. t. Tai, man atrodo, be galo svarbi žinia“, – sakė ji.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė pabrėžė, kad ypač svarbu akcentuoti šį skirtumą. Jos nuomone, reikia žinoti, kad Maskvos kunigaikštystė, iš kurios vėliau išaugo imperinė Rusija, buvo visiškai naujas darinys, kuris įsikūrė 13 a. pabaigoje ir apėmė tik nedidelę dalį Kijevo Rusios žemių.
„Dabar tuo pačiu terminu dažnai įvardijama Bizantijos imperijos tradicijų paveikta Kijevo Rusios valstybė su savo filosofija, raštu, kūryba, technologija ir t. t. ir mongolų-totorių paveikta autoritarinė valstybė, kuri, deja, naudoja labai žiaurius metodus valdyme ir apskritai politinėje mintyje, – apie skirtingus dviejų civilizacijų pradus pasakojo R. Kačkutė. – Tam, kad suprastume šiuos niuansus, ir turime vadinti skirtingais vardais skirtingus reiškinius.“
Diskusiją Vilniaus knygų mugėje inicijavo Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriame vyksta paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“, skirta ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
