„Daug yra žmonių, kurie ir kritikuoja, ir galbūt mano, kad aš nenusipelniau būti ten, kur esu. Tai yra vadovaujama pozicija. Kritikos išvengti yra neįmanoma taip pat, kaip ir politikams“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako dirigentė Giedrė Šlekytė, kurios batutai paklūsta vis daugiau pasaulio orkestrų: nuo Linco, Londono iki Dalaso ar Tokijo.
– Kaip jaučiatės tokiame karjeros skrydyje?
– Jaučiuosi puikiai. Šį sezoną – daug puikių projektų. Pačioje sezono pradžioje buvo mano debiutas Vienos valstybinėje operoje, tai viena iš mano išsipildžiusių svajonių operos teatro pasaulyje. Buvo debiutas Londono Karališkajame operos teatre, simfoniniai projektai, o dabar jau pagaliau – ir Vilnius. Taip ir skraidau tarp skirtingų programų, skirtingų miestų, skirtingų orkestrų.
– Po jūsų debiuto JAV mieste Dalase buvo neįtikėtinai geri atsiliepimai. Vieną pacituosiu: „Koncertas buvo labiausiai jaudinantis per tris dešimtmečius. Trisdešimtmetė dirigentė iš Lietuvos sužavėjo savo precizika, išieškotomis muzikinėmis detalėmis, elegantišku ekspresyvumu ir jaudinančia energija.“ Kaip viskas vyko Dalase?
– Debiutas pavyko labai gerai. Tiek orkestras, tiek publika, tiek spauda priėmė mane neįtikėtinai puikiai. Tai buvo mano pirmas kartas JAV. Tikrai malonu būti taip sutiktai.
Tai nėra staigus proveržis. Manau, kad tas kelias vystėsi ganėtinai pastoviai, todėl nesijaučiu, kad kažkas būtų staigiai nutikę.
Aš, kaip muzikantė, esu brendusi labiau vokiškai kalbančiose šalyse. Vokiškoji grojimo kultūra yra labai specifinė. Studijų metais sakydavo, kad Amerikos orkestruose grojimo kultūra kitokia. Man buvo labai įdomu su tuo susidurti. Tiesa tai, ką mes kalbėdavome per studijas. Ypač skiriasi varinių pučiamųjų mokykla, jų ataka žymiai aiškesnė, labiau akcentuota. Buvo labai įdomu ten nuvykti, prisistatyti, sudalyvauti kitoje mokykloje ir būti taip maloniai sutiktai.
– Tik ką pranešėte apie būsimą vasaros debiutą Holivude. Kas ten numatyta?
– Taip, Los Andžele. Niekada nesu ten buvusi. Ten – vienas stipriausių orkestrų. Jų scena yra lauke, susirenka tikrai labai daug žmonių. Kiek esu girdėjusi, tai yra tokia miesto šventė, specifinė vasaros naktų atmosfera po atviru žvaigždėtu dangumi klausantis muzikos. Programoje bus Beethoveno „Egmonto“ uvertiūra, ketvirtas fortepijoninis koncertas ir trečioji simfonija.
– Kaip jums pačiai atrodo, kur jūsų sėkmės raktas?
– Kartais taip iš šalies atrodo, kad staigiai iš kažkur atsirado dirigentė Šlekytė. Bet iš tiesų taip nėra. Muzikos pradėjau mokytis penkerių metų, dirigavimą pradėjau studijuoti 2008 metais – jau ne užvakar. Pirmasis mano, kaip profesionalios dirigentės, koncertas buvo 2011 metais. Praėjo virš dešimties metų, aš dirbu visu tempu. Tai nėra staigus proveržis. Manau, kad tas kelias vystėsi ganėtinai pastoviai, todėl nesijaučiu, kad kažkas būtų staigiai nutikę.
– Kai keliaujate po tarptautines scenas Europoje ar už Atlanto, kaip jus priima kolegos muzikai, publika? Ar tampate žinomesnė?
– Įvairiai būna. Žinoma, atlikėjai, kurie žino mano biografiją, galbūt ir priima kitaip. Bet būna visko, nėra garantijos, kad visur ir su visais galėsiu sutarti, kad visi bus visąlaik sužavėti. Taip nėra. Daug yra žmonių, kurie ir kritikuoja, ir galbūt mano, kad aš nenusipelniau būti ten, kur esu. Tai yra vadovaujama pozicija. Kritikos išvengti yra neįmanoma taip pat, kaip ir politikams. Bet pastaruoju metu aš turėjau daug pozityvių patirčių, sutarėme su orkestrais ir atlikėjais, kažką atradome bendro ir dėl to galėjome sugroti gerus koncertus.
– Kuri sritis jums artimesnė: operos teatras ar simfoninis orkestras?
– Mano širdis labai dažnai plaka operos gyvenimu. Visą laiką sakau: be operos gyventi negalėčiau. Dirigentų pasaulyje yra taip, kad vieni užsiima tik simfoniniu repertuaru ir visiškai neina į operą (tai yra labai platus repertuaras ir veikti yra ką), kiti yra labiau operos dirigentai, kurie retai diriguoja simfoninį repertuarą. Aš esu per vidurį, nes užsiimu abiem. Manau, buvo labai svarbu tai, kad iškart pradėjau dirbti su opera. Vėliau į operos pasaulį įeiti neturint šitos specifinės patirties yra žymiai sunkiau. O nuo operos pereiti į simfoninį repertuarą – lengviau.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidoje „Pakeliui su klasika“:
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
