„Tenisas man yra kaip meditacija. Kai žaidi aikštelėje, vienintelis egzistuojantis dalykas – tu ir kamuolys. Man patiko, kad Žiuli turi vietą, kur gali pabėgti nuo savo tylos ir tikrai būti savimi. Žinai, sportas gali būti labai toksiškas. Bet taip pat geras būdas pabūti su savimi“, – sako belgų režisierius Leonardo Van Dijl, kurio pirmasis ilgametražis filmas „Žiuli vis tyli“ (Julie Keeps Quiet, 2024) praėjusiais metais buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“. Šiemet filmas rodomas festivalyje „Kino pavasaris“. Festivalio parengtoje publikacijoje – Ievos Šukytės pokalbis su režisieriumi apie filmo svarbą, darbą su profesionaliais teniso žaidėjais Kanų kino festivalyje.
– Kas jus įkvėpė sukurti šį filmą?
– Mane įkvėpė Hamletas – būti ar nebūti, arba kitaip, kalbėti ar tylėti? Man buvo įdomu pasėti šią dilemą tenisininkei. Filmo pradžioje Žiuli atsiduria tokioje pozicijoje, kurioje jaučia spaudimą kalbėti, kas jai yra neįmanoma. Ji to negali padaryti. Pirmiausia dėl to, kad ji nepasirinko savo tylos. Kaip ji turi kalbėti apie tai, ko ji nepasirinko būti savo gyvenimo dalimi? Ką ji turi tokiu atveju daryti? Kadangi ji jaučia spaudimą kalbėti, ją nuolat persekioja dilema – ką jai pasirinkti? Prabilti ar tylėti? Nėra gero pasirinkimo. Nes abu pasirinkimai jai atneša tam tikrą praradimą.
Jei ji prakalbs – praras, jeigu tylės – taip pat praras. Man tai pasirodė universalus klausimas. Man atrodo, kiekvienas gyvenime susiduria su šia dilema. Kartais tiesiog neturi reikiamų žodžių arba prabyli, nes nori ką nors apsaugoti. Yra tiek daug skirtingų būdų prie to prieiti. Todėl pasirinkau Hamleto prieigą. Perkelti jo principus į penkiolikmetės teniso žaidėjos, kuri nori tapti profesionalia sportininke, istoriją.
– Bet kodėl pasirinkote tenisą? Ar jis jus domina?
– Taip. Tenisas man yra kaip meditacija. Kai žaidi aikštelėje, vienintelis egzistuojantis dalykas – tu ir kamuolys. Man patiko, kad Žiuli turi vietą, kur gali pabėgti nuo savo tylos ir tikrai būti savimi. Žinai, sportas gali būti labai toksiškas. Bet taip pat geras būdas pabūti su savimi. Žiuli žaisdama tenisą gali pasitikrinti, kaip ji jaučiasi. Sporte ji atranda stiprybę.
– Minėjote, kad šiuo filmu baigiate rašyti laiškus Žiuli. Ką jai rašėte? Ką pasakytumėte Žiuli, jeigu ji būti jūsų draugė?
– Keistu būdu Žiuli buvo ta, kuri man pasakojo dalykus. Buvo smagu būti dialoge su kažkuo didesniu nei tu. Užduoti klausimus ir tai darant gauti atsakymus. Norėjau sukurti filmą, kuriame ji papasakotų savo istoriją. Jeigu sutikčiau Žiuli realiame gyvenime, norėčiau jai padėkoti.
– Žiuli – penkiolika metų. Ji nebėra vaikas, bet ir ne suaugęs žmogus. Kadangi pati esu suaugusi, žinočiau, kaip elgtis, tačiau tokio jauno amžiaus esi labai pažeidžiamas. Kodėl pasirinkote tokio amžiaus veikėją?
– Manau, kad su vaikais esame linkę elgtis gražiau. Kartais pats save labai spaudžiu ir tada pagalvoju, ar taip kalbėčiau su penkiolikmete. Mes esame linkę būti labiau konstruktyvūs kalbėdami su vaikais nei su savimi. Kartais yra įdomiau papasakoti istoriją per tokį paauglį, su kuriuo žiūrovai gali susitapatinti ir taip būti linkę labiau sau atleisti.
Man iškart aišku, kas jai nutiko.
– Pati filmo tema yra labai delikati ir apie ją sunku kalbėti. Kaip jums sekėsi su tuo susidoroti?
– Stengiausi kiek įmanoma apie tai kalbėti tiesiogiai, tačiau per poetinę prizmę. Tokios sudėtingos temos nenorėjau politizuoti. Menai yra būdas keisti dalykus. Todėl labiau pasitelkiau poeziją, nei stengiausi moralizuoti. Kai kuriems žiūrovams filmas gali kelti dviprasmiškus jausmus – ar tai įvyko, ar ne. Bet aš nenorėjau su tuo žaisti.
Man iškart aišku, kas jai nutiko. Jau antroje scenoje matome, kad Žiuli nėra gerai, ji visiškai pasimetusi. Ir tai vienintelis dalykas, kurį turėtumėme žinoti. Filmas nėra apie smurtą, bet apie veikėją, kuri atsiduria visiškame labirinte ir stengiasi iš jo ištrūkti. Man atrodo, vien to turėtų užtekti.
– Nors Žiuli pasirenka tylą, jos draugai skatina ją kalbėti, taip norėdami padėti. Jie to nedaro iš blogos valios, bet merginą tai priverčia jaustis dar nepatogiau. Kaip jums sekėsi konstruoti šiuos santykius?
– Į šią situaciją pažiūrėjau kaip į pasaulį laukinių Vakarų laikais. Tai nereiškia, kad jie vieni kitus iššaudys. Jie nori vienas kitam padėti, tačiau žmogus, kuriam teikiama pagalba, yra visiškai kitame pasaulyje. Tačiau svarbu paminėti, kad visi žmonės yra to dalis. Kai kalbame apie Žiuli tylą, visi yra jos paveikti. Teisingumas nėra vien apie Žiuli. Jos tėvai, teniso klubo draugai yra paveikti. Norėjau išimti vieną blogą kaubojų ir parodyti, kaip kiti likę devyniasdešimt devyni yra jo aukos.
– Filme yra labai daug tylos ir teniso treniruočių. Kaip sekėsi konstruoti filmą, kuriame nėra daug dialogų?
– Grįžau prie senųjų graikų dramų, kaip Antigonė. Antigonė išdrįsta pasakyti „ne“ ir todėl visuomenėje kyla daug klausimų. Taip pat norėjau padaryti ir su Žiuli. Ji pasako „ne“ ir savo tyla priverčia pasaulį suklusti. Šios istorijos jau buvo papasakotos. Filmas taip pat nėra nebylus, jame daug triukšmo.
– Dirbote su garsiu operatoriumi Nicolu Karakatsaniu, kuris filmavo tokius filmus kaip „Aš esu Tonia“ ar „Kruela“. Kaip jį prisikalbinote?
– Buvo sunku susirasti operatorių, bet kai Nicolas perskaitė scenarijų, iškart sutiko. Kiti operatoriai sakė, kad čia nėra istorijos, bet jam patiko. Filme mes turėjome didelius kino industrijos vardus, todėl buvo smagi patirtis. Visi tam tikru būdu buvo dėl Žiuli ir jos tylos. Nors scenarijus buvo gan radikalus, visiems tai pasirodė svarbus filmas.
– Kaip sekėsi kurti vizualią kino kalbą kartu su operatoriumi? Kaip pats sakėte, scenarijus yra gan radikalus, kiti operatoriai jame nematė istorijos. Taip pat filme vaizduojate daug teniso treniruočių. Kaip filmavote, kad šios netaptų nuobodžios žiūrėti ekrane?
– Filme, kaip galima pastebėti, keičiasi teniso sezonas. Tai buvo puiki galimybė pradėti nuo vidaus treniruočių ir pamažu išeiti į lauko aikšteles. Taip vyksta vizualioji evoliucija. Taip pat filmo pradžioje filmavome taip, kad pavaizduotume Žiuli, dūstančią viduje. Eigoje pasikeičia jos drabužiai. Ji pradeda dėvėti tai, kas jai patogiau.
Filmas nėra apie smurtą, bet apie veikėją, kuri atsiduria visiškame labirinte ir stengiasi iš jo ištrūkti.
Nenorėjau, kad scenos būtų pasikartojančios, todėl kaskart pridėdavome kokį naują elementą. Filmavome ant juostos, todėl daug repetavome iš anksto, kadangi toks filmavimas nėra pigus. Kai pradėdavome filmuoti, filmuodavome sceną nuo pradžios iki pat pabaigos. Tai mums leido sukurti su aktoriais magiją.
– Pagrindinę heroję Žiuli suvaidinusi aktorė Tessa Van den Broeck yra teniso žaidėja. Ar nuo pat pradžių žinojote, kad paauglę vaidins profesionali žaidėja?
– Kitaip būtų neįmanoma. Be to, penkiolikmetę turėtų vaidinti jos amžiaus mergina. Pastebėjau, kad teniso žaidėjai lengvai gali tapti gerais aktoriais. Jie yra labai protingi, aštrūs, jie gali išmokti dialogus labai greitai. Jie yra pripratę taip dirbti su savo treneriais. Todėl jie iškart viską suprasdavo ir atlikdavo. Man net atrodė, kad dirbu su profesionaliais aktoriais.
– Ką pamatėte Tessoje, kas privertė ją pasirinkti pagrindiniam vaidmeniui?
– Ji pasirodė antrosios aktorių atrankos dienos ryte. Tessa visa spindėjo ir jai išėjus mes supratome, kad Žiuli vaidins ji. Ji skleidė labai gerą energiją, buvo linksma. Tada pagalvojau, kad tokia mergina kaip ji turės pereiti Žiuli kelią ir man pasidarė skaudu. Kai prasidėjo repeticijos, iškart supratau, kad tai jos vaidmuo. Jai nereikėjo keistis, mes norėjome, kad Tessa išliktų tokia, kokia atėjo. Tai, ką ji padarė aikštelėje, buvo nuostabu. Man tai tikriausiai yra stipriausias vaidmuo, kokį mačiau ekrane. Nežinau, kaip jai tai pavyko.
– Gal Tessai taip pat aikštelėje buvo lengviau todėl, kad ji vaidino teniso žaidėją kaip ir ji pati? Galbūt tai jai leido lengviau sukurti ryšį su savo veikėja Žiuli?
– Žinoma. Mes neprašėme jos daryti ko nors, ko ji jau nemokėjo. Tai jai leido lengviau susitapatinti su Žiuli. Tačiau mano prieiga buvo tokia, kad mes ją vaidiname, o neiname gilyn į veikėją. Mes vaidiname, apsimetame. Jai reikėjo suprasti vienintelį dalyką – kodėl Žiuli pasirenka tylą?
Visa kita yra scenarijuje, dialoguose. Jai tiesiog reikėjo išmokti eilutes ir jas pasakyti prieš kamerą. Tai ir sukuria Žiuli tylą. Man buvo svarbu, kad aikštelėje jai būtų smagu. Filme taip pat vaidina jos draugai. Norėjau sukurti jai erdvę, kur ji visada galėtų būti Tessa.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
