Suleimanas, dvidešimt kelerių metų imigrantas iš Gvinėjos, anksti ryte skuba į autobusą, vežantį žmones iš nakvynės namų priemiestyje į Paryžiaus centrą. Jo keli daiktai lieka nakvynės namuose, Suleimanas tikisi, kad vakare jam vėl pavyks gauti vakarienę, dušą ir lovą. Autobuso stotelėje atsiriša dviratį, įsijungia iš pažįstamo nelegaliai išsinuomotą maisto pristatymo programėlę ir jo diena prasideda: jis be atokvėpio mina į restoranus, biurus, namus, kur šilto maisto laukia jam visiškai abejingi klientai.
Nuo pandemijos laikų maisto kurjeriai tapo įprasta urbanistinio peizažo dalimi. Tačiau kiek mes apie juos žinome? Neretai, užvėrę duris ir išjungę programėlę, čia pat juos pamirštame. Prancūzų režisierius Borisas Lojkine`as duris atveria plačiai ir klausia: kas yra maisto kurjeris ant dviračio Suleimanas ir kur jis šitaip lekia?
Savo trečiam ilgametražiam filmui migracijos tema režisierius pasirinko neprofesionalų aktorių, imigrantą iš Gvinėjos Abou Sangarę, jo asmeninę istoriją režisierius panaudojo finalinei filmo scenai – pokalbiui su valstybės tarnautoja, nuo kurios priklauso Suleimano, neteisėto ir nelegaliai dirbančio imigranto, statusas Prancūzijoje.
„Paryžiuje 50–80 proc. kurjerių su dviračiais dirba nelegaliai, išsinuomoję programėles iš ko nors kito, ir jų vienintelė viltis – gauti politinį prieglobstį, – interviu LRT.LT sako režisierius B. Lojkine`as ir priduria: – Mano filmas nėra politinė manifestacija migracijos tema ar pamokanti žinutė pasauliui. Tai yra noras pamatyti ir suprasti kito – neretai iš kitos aplinkos, kitokio likimo, kitokių dramų žmogaus gyvenimą. Dėl to pradėjau kurti filmus.“
Režisieriaus ilgametražiai filmai vienaip ar kitaip susiję su Afrika. 2014 metais pasirodžiusi ir festivaliuose dėmesio laukusi režisieriaus juosta „Viltis“ (Hope) pasakojo apie dramatišką emigrantų iš Afrikos, siekiančių patekti į Europą, kelionę. Filmas „Kamilė“ (Camille, 2019) reflektuoja tragiškai žuvusios prancūzų fotografės ir karo žurnalistės Camille Lepage gyvenimo epizodą Centrinėje Afrikos Respublikoje. „Suleimano istorija“ (L’Histoire de Souleymane) – tai istorija apie afrikietį, kuris jau yra Europoje. Bet kokią kainą jam teks sumokėti už tai, kad čia pasiliktų?
„Man tai yra istorija apie tai, kad kiekvienas žmogus turi teisę į orumą“, – interviu LRT.LT sako filme Suleimaną suvaidinęs mechaniko specialybę turintis A. Sangaré.
Pirmą kartą kino aikštelėje atsidūręs aktorius praėjusį penktadienį laimėjo prestižinį prancūzų kino apdovanojimą „Cezarį“ už geriausią debiutą. Tai ne pirmas jo apdovanojimas – praėjusių metų Kanų kino festivalyje jis gavo geriausio „Ypatingojo žvilgsnio“ programos aktoriaus prizą, buvo apdovanotas per Europos kino apdovanojimus.
Kanuose filmas „Suleimano istorija“ gavo „Ypatingojo žvilgsnio“ žiuri prizą. Juosta buvo nominuota 8-iose kategorijose šių metų „Cezariams“, tarp jų – už geriausią režisūrą ir metų filmą. Prancūzų aktorė Nina Meurisse, suvaidinusi filme valstybės tarnautoją, gavo apdovanojimą kaip geriausia antrojo plano aktorė, filmas gavo „Cezarį“ už geriausią originalų scenarijų ir geriausią montažą.
Filmas ne tik įtikino kritikus ir žiūrovus – nedidelio biudžeto nelabai žinomo režisieriaus filmas sulaukė net 600 tūkstančių žiūrovų Prancūzijos kino salėse, buvo penktas pagal žiūrimumą ilgametražis prancūzų filmas, vaidmuo „Suleimano istorijoje“ pakeitė ir A. Sangarės gyvenimą.
Ar tikrai politinis pabėgėlis?
Tamsi kepurė, striukė, kuprinė ant pečių ir dviratis – nuo pat pirmųjų filmo kadrų kartu su Suleimanu judame per chaotišką didmiesčio transporto sistemą, lekiame į metro, mirkstame lietuje, stoviniuojame gatvėje prie restoranų. Aktorių sekanti kamera yra kone prilipusi prie jo kūno, atkartoja judesius iki smulkių detalių, tariamės net girdintys jo kvėpavimą. Aktorius atlaiko kameros žvilgsnį, gyvena personažu ir jo istorija – jo vaidmuo organiškas, įtikinantis, kupinas empatijos, kurią mes iškart pajuntame jo personažui.
Man tai yra istorija apie tai, kad kiekvienas žmogus turi teisę į orumą.
„Suleimanas yra bet kuriam iš mūsų atpažįstamas veidas, todėl tampa lengva patikėti iliuzija, kad esame tikroje realybėje, o tai ir yra toks kinas, kurį noriu kurti“, – sako režisierius, kuris debiutavo kine kaip dokumentalistas ir kuriam stiprią įtaką padarė garsaus rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu filmas „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ ( 2007). Koncentruotas į trumpą, lemtingą Suleimano gyvenime laiko tarpą scenarijus įtakojo ir filmavimo manierą: detalės, judesiai tampa svarbūs, o žmogaus ant dviračio energija sustiprina dokumentinį filmo įspūdį.
Netrukus sužinome, kodėl šitaip lekia Suleimanas, rizikuodamas pakliūti po mašinų ratais. Kiekviena minutė – tai uždarbis, nuo kurio priklauso jo gyvenimas. Jam reikia pinigų, kuriuos jis turi sumokėti bendrataučiui už netikrą istoriją, ši padėtų jam gauti politinio pabėgėlio statusą Prancūzijoje. Suleimano interviu su valstybės tarnautoja – už poros dienų. Savo kelionėje vyras sutinka tokių pat imigrantų. Kiekvienas savaip išgyvena kasdienybę visuomenėje, kuri per tas pačias aplikacijas gali juos anuliuoti ir atimti iš jų paskutines galimybes išlikti – gauti legalius dokumentus.
„Sąmoningai pasakoju apie žmones, kurie nėra pašalpų prašytojai ar nusikaltėliai. Jie dirba, jie palaiko mūsų ekonomiką, jie dirba darbus, kurių kiti dirbti nenori, tačiau jie neturi legalaus statuso, socialinių garantijų. Įkalinti kasdienėje bejėgystėje, jie rizikuoja įkliūti pareigūnams, jie slepia savo tapatybes, meluoja, o tai nėra lengva psichologiškai“, – sako B. Lojkine`as.
Jis puikiai žino, apie ką kalba: režisierius filmavimams rengėsi ilgai, kruopščiai rinko medžiagą, nemažai laiko praleido su maisto kurjeriais, įgijo jų pasitikėjimą. Filme vaidina tikri maisto kurjeriai, tikri pareigūnai – tai buvo svarbu režisieriui, kuris neretai renkasi dirbti su neprofesionaliais aktoriais, kurie vaidina patys save, yra jiems įprastoje aplinkoje, todėl jais lengva patikėti.
Režisierius ir scenarijaus bendraautorė Delphine Agut nelegalių darbuotojų situaciją rodo tokią, kokia ji yra: jie neturi jokių teisių ir yra išnaudojami. Neretai tie, kurie iš to užsidirba, yra tokie patys imigrantai. „Daugelis nelegalių maisto kurjerių Paryžiuje yra iš Gvinėjos ar Dramblio Kaulo Kranto, nes dėl sudėtingos politinės situacijos jie galėjo prašyti politinio prieglobsčio. Bet įrodyti, kad buvai persekiojamas dėl politinių pažiūrų, įkalintas, yra labai sudėtinga ir iš tiesų dalis to net nepatyrė, todėl jie perka netikras istorijas, kurios yra be galo panašios“, – sako režisierius, aiškindamas, kodėl pagrindinio herojaus vaidmeniui pasirinkęs būtent gvinėjietį.
Filme vaidina tikri maisto kurjeriai, tikri pareigūnai – tai buvo svarbu režisieriui.
Jis prisipažįsta iš pradžių dvejojęs, ar leisti Suleimanui būti schemos, kaip apgauti tarnybas, dalimi, nors iš dramaturginės pusės toks personažo pasirinkimas yra sudėtingesnis, įdomesnis. „Prieš imigraciją nusiteikę žiūrovai galės sakyti, jog jie teisūs ir visi imigrantai melagiai, bet man atrodė įdomiau pasakoti apie tuos žmones, kurie nėra tikri politiniai pabėgėliai, – sako režisierius. – Norėjau paklausti, o ką mes darome su tais, kurie neatitinka reikalavimų, tačiau Europoje atsidūrė ne dėl kaprizo, o dėl itin sudėtingų gyvenimo sąlygų. Ne tiek sistemai keliu klausimus, kuri ypač dabar atmeta daugybę prašymų gauti leidimus gyventi Prancūzijoje, keliu klausimus sau, žmonėms.“
Filme yra toks momentas, kur likimo draugas nakvynės namuose sako, kad Suleimanas neturi bijoti pokalbio su valstybės tarnautoja, nes jis nėra melagis, jis žino, ką išgyveno, o tai, ką išgyveno, ir yra tikra. Filmas baigiasi klausimu – mes, žiūrovai, nežinome, ar Suleimanas gaus dokumentus. „Filme nėra muzikos, o baigiasi jis tylos akimirka. Tokia pat tyla tvyro ir salėje – žmonės išeina iš jos susikaupę, sutrikę, paskendę apmąstymuose, – sako režisierius. – Jei jie kitomis akimis pažiūrės į tuos, kurie dirba aplink mus, jau yra gerai.“
„Jis nėra auka“
„Aš kuriu meną dėl tokių filmų“, – susijaudinęs vienoje prancūzų televizijos laidoje sako garsiausias jaunosios kartos prancūzų aktorius Pierre`as Niney, kuris „Suleimano istoriją“ ir filme suvaidinusį A. Sangaré vadina tikru metų atradimu.
Ar prieš aštuonerius metus, kai atvyko iš Gvinėjos į Prancūziją, Abou galėjo įsivaizduoti, kad vieną dieną jis kils ant kino festivalių pakylų, spaus ranką žymiausiems prancūzų kino vardams, o filmą, kuriame jis atliks pagrindinį vaidmenį, Kanų publika sutiks ovacijomis?
Viena iš jautresnių akimirkų filme „Suleimano istorija“ – skambučiai į gimtąją Gvinėją sunkiai sergančiai mamai, kuriai reikia vaistų ir kasdienės priežiūros, ir mylimajai, su kuria jis negali būti. „Suleimanas turi savo skaudžią asmeninę istoriją, – sako režisierius. – Bet jis nėra auka, jis geba priimti sprendimus.“
Mamos ligos istorija – tai ir aktoriaus Abou Sangaré istorija. Jam buvo vos šešiolika, kai jis per Mali, Alžyrą, Libiją ir Italiją atvyko į Prancūziją, nes neturėjo iš ko išlaikyti sunkiai sergančios mamos. Abou niekada nelankė mokyklos, todėl atvykęs nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Pagal įstatymus, nepilnamečiam imigrantui Prancūzijoje turėjo būti suteiktas legalus statusas, tačiau Abou istorija tarnybos nepatikėjo, o kaulų tyrimas, nustatantis amžių, nebuvo tikslus ir parodė, kad jam yra virš 18.
Mamos ligos istorija – tai ir aktoriaus Abou Sangaré istorija.
„Abou buvo sunku žiūrėti filmą, ypač finalinę sceną, kur jis pasakoja apie savo gyvenimą, – tai jo tiesos momentas, jo kulminacija. Abou, kitaip nei Suleimanas, niekada neprašė politinio prieglobsčio, bet jis pateikė panašius administracinius prašymus ir jie buvo tris kartus atmesti – jam grėsė deportacija“, – sako B. Lojkine`as. Iš daugybės kandidatų režisierius atsirinko Amjene gyvenantį gvinėjietį, nes jo charizma, asmenybė režisierių sujaudino, įtikino, jo istorija jam pasirodė ypatinga, o kartu apibendrinanti, galinti nutikti ne vienam.
„Filme yra tikra mano istorija ir aš to norėjau, nes net Amjene žmonės apkalbėjo mane klausinėdami, kodėl man nedavė dokumentų, įtardami, kad padariau kažkokį nusikaltimą, – sako A. Sangaré . – Noriu pabrėžti, jog filme nekalbama apie politiką, o kalbama apie žmogų ir jo sunkumus. Po filmo man parašė daug žmonių, kad jie kitaip žiūri į maisto kurjerius gatvėje ir tuos, kurie dirba nelegaliai.“
Pačiam Abou pavyko gauti dokumentus, jo nesumeluota istorija pagaliau įtikino tarnybas. Deja, mamai nepavyko įveikti ligos. Gautą honorarą filme Abou skyrė skoloms už kelionę į Prancūziją sumokėti. Jis dabar dirba garaže Amjene, taiso sunkvežimius ir svajoja apie savo vietą, kurią galėtų vadinti namais.
Žmonės, atsidūrę įstatymų, visuomenės pakraščiuose, irgi turi orumo, net jeigu toje kelionėje jiems tenka skausmingai apnuoginti savo sielą, gal net prarasti save. Šis filmas – tai žmogiškumo istorija, sako kūrėjai.
Filmą „Suleimano istorija“ galima pamatyti kino festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 7–23 dienomis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
