Vos prieš kelias dienas naują albumą „Šriodingerio katė“ išleidęs performeris, perkusijos meistras, „Bix“ būgnininkas Gintautas Gascevičius-Ginc surengs pasirodymą ne tik Vilniaus knygų mugėje. Garso menininkas pasirodys ir intymesnėje aplinkoje – Pamėnkalnio galerijoje, Simonos Merijauskaitės paveikslų apsuptyje. Kalbėdamas apie tapybos ir garso susidūrimą, Ginc teigė, jog abiejų menininkų kūryba gimininga, nors panašias patirtis ir perteikia skirtingomis priemonėmis, rašoma Pamėnkalnio galerijos parengtoje publikacijoje.
– Ginc, populiarioji kultūra vis dažniau atsisuka į laikmetį, kurį pokalbyje su Aurimu Švedu abu apibūdinot kaip „Bix“ aukso amžių. Šiais metais „Pietinia kronikas“ muša rekordus jau ne tik knygynuose, bet ir kino salėse. Koks jausmas matyti šiuolaikines tų laikų interpretacijas?
– Žinot, jei kalbėčiau nuoširdžiai, aš nelabai ką galiu tvirtai pasakyti apie tą laikotarpį. Kodėl? Nes tiesiog jame gyvenau. Nebuvau išorinis stebėtojas – viskas vyko čia ir dabar, man pačiam aktyviai dalyvaujant. Kai esi visomis prasmėmis susitapatinęs su ta epocha, tai į ją žvelgti objektyviai yra labai sunku. Vėliau, žinoma, gali bandyti rekonstruoti tuos laikus iš atsiminimų, nuotraukų ar vaizdinių, tačiau neišvengiamai gauni didelį subjektyvumo „filtrą“.
Vis dėlto žiūrėdamas filmą „Pietinia kronikas“, mačiau daug atpažįstamų elementų, kurie mane maloniai nustebino. Vietomis pasijutau lyg namie – buvo atgaivu prisiminti mažas, bet svarbias detales, kurios gražiai perteikė to meto nuotaiką. Man patiko, kad jie „pagavo“ to laikmečio dvasią.
– Esi universalus menininkas, per ilgametę karjerą bendradarbiavęs su įvairiausiais kūrėjais. Ar tau lengviau kurti vienam, ar su kitais?
– Reikėjo nemažai mokytis ir vieno, ir kito. Tiek kurti komandoje, tiek būti „vienišu kariu“. Man ypač patinka komandinis darbas, kai sutinki bendraminčių, pasiruošusių kartu siekti bendro tikslo. Tokia komanda tampa it kumštis – kiekvienas narys papildo kitus, ir iš tos vienybės gali gimti kažkas labai stipraus.
Pavyzdžiui, mano „broliai“ iš grupės „Bix“ – puikus to pavyzdys. Bet tuo pačiu žaviuosi ir kūryba, kai esi pats sau šeimininkas, gali kurti savo taisykles bei dėsnius, nereikia su niekuo derintis. Tokia vieniša kryptis irgi gali būti labai produktyvi: niekas neriboja, gali visiškai panirti į savo pasaulį. Kuriuo keliu eiti, dažnai lemia konkretus projektas. Abu būdai man artimi, todėl negaliu pasakyti, kuris yra geresnis.
– Surengsi pasirodymą S. Merijauskaitės parodoje INLAND. Judu apie kūrybą kalbate labai panašiomis sąvokomis. Tai yra ir tyrimas, ir srautas, ir mąstymas ar psichologinis procesas. Simona man minėjo, jog tavo kūryboje atpažįsta tikrumą ir nuoširdumą. Turbūt anokia paslaptis, kad kūrėjai dažnai vieni iš kitų semiasi įkvėpimo. Kaip tu žvelgi į Simonos kūrybą ir ką joje randi?
– Man atrodo, kad su Simona esame tarsi kūrybiniai giminaičiai. Nors kalbame apie tuos pačius patyrimus ir reiškinius, mūsų išraiškos priemonės skiriasi – jai tai tapyba, man – muzika. Savo darbais dalijamės neįžodintomis idėjomis, nes jos iš vaizdų ir garsų pasaulio. Visgi esmė, vidinė pajauta, „esencija“ labai susišaukia, todėl džiaugiuosi, kad ji leido man pagroti savo parodoje. Nes giminės yra giminės (juokiasi).
– Simonos tapybos ciklas ir parodos pavadinimas – INLAND – nukreipia lankytoją į vidų. Ką tavo kūrybai reiškia vidinė erdvė?
– Pirmiausia – jei pats neužpildysi savo vidinės erdvės, ten gali apsigyventi bet kas: pradedant socialinių tinklų triukšmu, propagandinėmis įtakomis ar net nepažintomis emocijomis. Man atrodo, kad žymiai sveikiau yra gerai pažinti save, suvokti, kas dedasi tavo viduje, ir tai puoselėti. Esu sukūręs albumą „Oneirologija“, skirtą tyrinėti sapnų erdvę – tarsi „vidaus geografiją“. Manau, kad sapnai atskleidžia mūsų giliausias būsenas, todėl ši „teritorija“ man itin reikšminga. Iš esmės, vidinis pasaulis yra ta erdvė, kurioje gali slypėti svarbiausi kūrybiniai šaltiniai.
– Sugrįžkime į fizinę plotmę. Esi grojęs ir atlikęs performansus įvairiausiose vietose nuo tradicinės roko scenos, iki Aušros alėjos. Garso mene pasirodymo aplinka, jos akustika atlieka esminį vaidmenį. Ar yra kokia nors erdvė, kuri tau būtų palikusi ryškiausią įspūdį?
– Išties pasitaikė įspūdingų erdvių: didelių salių, netikėtų lauko scenų, labai specifinės akustikos vietų. Tačiau, kai pradedu groti, aplinka man nebeegzistuoja. Viskas vyksta tam tikrame sąmonės sraute: tiesiog panyri į muziką ir tuomet nebesvarbu, kokios ten lubos ar kokioje vietoje tu esi. Vėliau, kai koncertas baigiasi, vėl galiu apsidairyti, pasidžiaugti, kad vieta išties ypatinga. Bet grojant, visas dėmesys sutelktas į patį kūrybos procesą, ir mane „išneša“ iš dabartinės aplinkos.
Kita vertus, man patinka, kai erdvė turi savo charakterį. Tai gali būti lyg dar vienas bendradarbis, prisidedantis prie kūrinio nuotaikos.
– Ko galime tikėtis ateinantį trečiadienį? Kokį klausytoją pakviestum į artėjantį pasirodymą?
– Kviečiu visus, kas ras laiko. Šiais laikais žmonės labai užsiėmę, todėl suprantu, kad ne visi galės ateiti. Bet tie, kuriems įdomu, kurie žingeidūs ir pasiryžę trumpam ištrūkti iš kasdienybės, bus mano laukiamiausi svečiai. Planuoju panirti į muzikinį srautą, kuriame sieksiu ir „apkerėti“, ir įtraukti žiūrovus bei klausytojus į savo garsinę erdvę. Kartu pamėginsime pakeliauti „garsinių vizijų“ portalais, o kas iš viso to išeis, pamatysime jau vietoje.
Nemokamas garso performansas Pamėnkalnio galerijoje vyks kovo 5 dieną, trečiadienį, 18 valandą.
Interviu parengė Vytenis Bagdonas
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
