„J. Basanavičiaus autoritetą Ukrainos istorijoje galima lyginti su šiuolaikinio ir gerai pažįstamo Mychailos Hruševskio autoritetu. Beje, abu jie, J. Basanavičius ir M. Hruševskis, vienu metu tapo vienais iš atgimstančių Lietuvos ir Ukrainos valstybių lyderių“, – sako istorijos mokslų daktaras Artemas Petrikas.
Šią publikaciją galite skaityti ir ukrainiečių kalba.
Istorinio ciklo, skirto Lietuvos ir Ukrainos praeičiai, pokalbyje daugiausia dėmesio skiriama 19 a. įvykiams, susijusiems su abiejų tautų tautinio atgimimo raida. Apie tai – su istorijos mokslų daktaru, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju A. Petriku.
18 a. pabaigoje žlugo Abiejų Tautų Respublika ir Ukrainos hetmanatas. Rusijos imperija sunaikino Zaporižios sečę ir Krymo chanatą. Taigi, valdant imperatorei Jekaterinai II, buvusi Maskovija tapo Rytų Europos hegemone. Laisvės praradimas lietuvių, ukrainiečių ir kitoms užkariautoms tautoms reiškė nelaisvės tragediją ir perspektyvą ištirpti „Maskvos jūroje“.
Tačiau 19 a. ne tik patvirtino baimes dėl asimiliacinio okupantų puolimo prieš nacionalines kultūras, bet ir tapo pabudimo ir atgimimo epocha. Jis žymėjo judėjimą tolesnio tapatybės išsaugojimo link ir kovos už kultūrą virsmą varžybomis dėl politinio subjektiškumo atkūrimo tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje.
– Artemai, koks buvo perėjimas į naująjį amžių Lietuvoje ir Ukrainoje, kokios naujos tendencijos pastebėtos neseniai laisvų tautų vidaus gyvenime?
– Teisingiau būtų pradėti nuo Ukrainos, nes ji prarado laisvę anksčiau nei Lietuva. Tradiciškai įvardijamos dvi liūdnos kazokų valstybingumo katastrofos datos: 1764 ir 1775 m. Pirmoji – hetmanato likvidavimo ir hetmano Kirilo Razumovskio abdikacijos metai. Antroji – Naujosios sečės sunaikinimo ir galutinio Zaporižios kariuomenės laisvių likvidavimo metai. Tačiau reikėtų paminėti, kad Slobožanščinoje taip pat veikė autonominis kazokų junginys. Ukrainos kazokų Slobodos pulkų valdžia apėmė dalį dabartinės Rusijos teritorijos.
Visų pirma, ukrainiečiai kontroliavo Sudžą, kuri dabar žinoma dėl šiuolaikinio Rusijos ir Ukrainos karo įvykių. 1765 m. Jekaterina II panaikino Slobodos Ukrainos autonomiją. Galutinis unikalios valstybinės ir socialinės kazokų Ukrainos sistemos likučių sunaikinimas neįvyko per vieną dieną. Tik 1783–1786 m. Rusijos imperija užbaigė šį procesą. Buvo likviduota kazokų administracinė ir karinė sistema. Galutinai buvo pavergti valstiečiai, atimtos vienuolynų valdos ir t. t. Trumpai tariant, buvo įvesti imperiniai įstatymai ir tvarka.
– Kas nutiko Lietuvoje, buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje?
– Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė nustojo egzistuoti. Vakarines LDK žemes rusai pirmiausia įtraukė į naujai suformuotas Vilniaus ir Slanimo gubernijas. Po metų (1796 m.) buvo suformuota Lietuvos gubernija su centru Vilniuje. Vėliau ji vėl buvo padalinta į du administracinius vienetus. Valdant imperatoriui Nikolajui I, septynios Vilniaus gubernijos apskritys buvo sujungtos į Kauno guberniją (1843 m.).
Paskutinė sukurta gubernija, kurioje buvo daug lietuvių etninio elemento, buvo Suvalkų gubernija (1867 m.). 19 a. Lietuvos, Latvijos ir Estijos provincijų atžvilgiu buvo vartojami imperiniai konstruktai „Pabaltijys“, „Baltijos kraštas“ ir pan.
Savotiška puolimo prieš „vakarietiškąjį“ Lietuvos charakterį pradžia galima laikyti imperatoriaus Pavelo I įvestą Julijaus kalendorių (1800 m.)
Rusija kėsinosi į Lietuvos teisines ir kultūrines tradicijas bei Katalikų Bažnyčios teises. Nikolajaus I laikais buvo panaikinti senieji Lietuvos Statutai, juos pakeitė imperijos įstatymai. Bažnytinių žemių sekuliarizacija buvo vykdoma siekiant sunaikinti Katalikų Bažnyčios ekonominį pagrindą, kuris daugeliu atžvilgių įkvėpė antiimperinį pasipriešinimą Lietuvoje. Buvo kėsinamasi į tradicines Lietuvos žydų teises. Buvo uždrausti kahalai – bendruomenės savivaldos organai.
Net žydų dvasininkų mokymas turėjo vykti valstybinėse institucijose. Žinoma, tai tik nedidelė kelių unifikacijos bangų ir okupacinės valdžios diskriminacinių priemonių Lietuvoje imtis. Nikolajus I jų neinicijavo, jis tęsė savo pirmtakų politiką. Savotiška puolimo prieš „vakarietiškąjį“ Lietuvos charakterį pradžia galima laikyti imperatoriaus Pavelo I įvestą Julijaus kalendorių (1800 m.).
– Ar visa tai vyko be pasipriešinimo, ar buvo bandymų sukilti prieš okupantus?
– Žinoma. Reikia pripažinti, kad pagal išsivaduojamojo judėjimo lygį ir mastą 19 a. Lenkijos ir Lietuvos teritorijos buvo aktyvesnės nei Ukrainos. Šimtmečio pradžioje Rusijos imperija drebėjo nuo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto kariuomenės puolimų. Jis atkūrė Lenkijos valstybingumą, nors ir ribotu Varšuvos kunigaikštystės pavidalu. Per jo kampaniją prieš Rusiją (1812 m.) kunigaikštystės kariai, vadovaujami paskutinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto sūnėno Juzefo Poniatovskio, dalyvavo jo „Didžiojoje armijoje“.
Dalis Lietuvos aristokratijos karštai rėmė Napoleoną. Jo sėkmę jie laikė raktu į Lietuvos, kaip lygiateisio atgimusios Lenkijos ir Lietuvos sandraugos subjekto, statuso atkūrimą. Idėja atkurti LDK, nors ir po Romanovų dinastijos skeptru, buvo pasiūlyta Rusijos imperatoriui Aleksandrui I dar prieš Prancūzijos invaziją. Taigi buvusios LDK elito galvose kirbėjo Lietuvos valstybingumo atgaivinimo idėja.
1830–1831 m. lapkričio sukilimo metu Lietuvoje buvo paplitęs partizaninis judėjimas, kuris palaikė ryšius su sukilėlių centru Lenkijoje. Vilniuje buvo sudarytas sukilėlių valdymo organas – Vyriausiasis Lietuvos komitetas. Nepaisant sukilimo numalšinimo tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, plačiai paplitusių tolesnių represijų ir vadinamojo „bajorijos išardymo“ (bajorų klasės atstovai, negalėję patvirtinti savo statuso, buvo perkelti į valstybinių valstiečių statusą), antirusiškas judėjimas nesiliovė.
– Kokių formų ji įgavo ateityje?
– Įvairių. Neturėtume pamiršti, kad tai buvo neramus metas visai Europai. Habsburgų imperijos tautos išgyveno tautinį pabudimą. Susiskaldžiusioje Italijoje ir Vokietijoje vienybės tendencija virto lemtingomis formomis. Graikai, rumunai ir serbai žengė išsivadavimo ir suvereniteto atkūrimo keliu. Senųjų monarchijų pozicijos vis labiau klibėjo. Radikalios idealistinės svajonės skatino jaunimą tikėti būtinybe pertvarkyti esamą pasaulio tvarką.
Ukrainoje Charkivo ir Kyjivo universitetai tapo laisvo mąstymo centrais. 1846 m. įkurta Kirilo ir Metodijaus draugija subūrė daugybę intelektualų. Šiai draugijai priklausė didysis ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka. Beje, jis turėjo asmeninės lietuviškos patirties. Jaunystėje gyveno Vilniuje (1829–1831 m.) ir paskyrė šiam miestui eilėraštį „Vilniuje, šlovingiausiame mieste…“.
Slaptos organizacijos programiniai dokumentai buvo „Ukrainiečių tautos būties knyga“ (Dievo įstatymas) ir „Šventųjų Kirilo ir Metodijaus slavų brolijos įstatai“. Draugijos nariai ne tik skelbė socialinio teisingumo idėjas, bet ir kalbėjo apie išskirtinį Ukrainos, kaip būsimos demokratinės tautų federacijos lyderės, vaidmenį.
– Koks buvo Kirilo ir Metodijaus brolijos likimas ir ar Lietuvoje buvo panašių slaptų struktūrų?
– Broliją aptiko ir sužlugdė Rusijos specialiosios tarnybos. Tačiau jos programiniai principai turėjo didelę įtaką Ukrainos atgimimo ideologiniam vektoriui. Lietuvoje 19 a. ketvirtajame dešimtmetyje ir šeštojo dešimtmečio pirmoje pusėje veikė slaptos jaunimo ir studentų organizacijos, pavyzdžiui, „Jaunosios Lenkijos“ būreliai.
Radikalios idealistinės svajonės skatino jaunimą tikėti būtinybe pertvarkyti esamą pasaulio tvarką.
Vilniuje beveik tuo pat metu kaip ir Kirilo ir Metodijaus draugija veikė antimonarchistinė „Broliškoji lietuvių jaunimo sąjunga“. LDK žemių studentai baltarusiai ir lietuviai Sankt Peterburge ir Maskvoje įkūrė revoliucinę organizaciją „Ogul“. Jos nariai palaikė glaudžius ryšius su antirusišku pasipriešinimo judėjimu užsienyje, taip pat ir Lietuvoje bei Lenkijoje.
– Vyrauja nuomonė, kad Rusijos imperatoriaus Aleksandro II valdymo laikais prasidėjo liberalizacijos era. Ar šis teiginys aktualus nacionaliniams judėjimams Ukrainoje ir Lietuvoje?
– Žinoma, palyginti su jo pirmtaku ir tėvu Nikolajumi I, šis įspūdis gali susidaryti. Aleksandras II perėmė imperiją po triuškinančio pralaimėjimo Krymo kare (1853–1856 m.). Jis inicijavo nemažai reformų, tarp jų, ko gero, masinei sąmonei žinomiausią – valstiečių reformą (1861 m.). Ji apėmė ir vergovinės teisės panaikinimą. Tačiau viskas, ką darė imperijos valdžia, o ji dažnai tai darė nenuosekliai ir pusiau nuoširdžiai, buvo pajungta imperijos išsaugojimo ir stiprinimo tikslui. Ji nesudarė patogių sąlygų Rusijos pavergtų tautų išsivadavimo judėjimams.
Su Aleksandro II epocha siejami du paminklai, liudijantys rusifikacijos puolimą prieš ukrainiečius, – Valujevo aplinkraštis (1863 m.) ir Emso dekretas (1876 m.). Jais buvo siekiama diskriminuoti ir uždrausti ukrainiečių kalbą ir spaudą.
Tuo metu lenkų ir lietuvių žemės dar kartą bandė išsivaduoti iš rusų okupacijos. 1863 m. sausį Lenkijos centrinis nacionalinis komitetas paskelbė sukilimo pradžią. Jį rėmė anksčiau Lietuvoje susikūrusios sukilėlių vadovybės struktūros. Nepaisant pradinių laimėjimų, sukilėliai buvo sutriuškinti. Visi Lietuvos partizanų vadai buvo nužudyti arba jiems įvykdyta mirties bausmė. Kova Lenkijoje taip pat baigėsi nesėkme. Karo padėtis Lietuvoje galiojo iki 1872 m. Carinė valdžia vykdė naujas didelio masto represijas tiek prieš sukilimo dalyvius, tiek prieš lenkų kultūros įtaką etninėse lietuvių žemėse.
– Lenkų įtaka Lietuvoje? Kaip su lietuvių idėjomis ir identitetu?
– Čia susiduriame su savotišku dviejų lietuviškų sąmonių fenomenu. Faktas, kad didžioji dauguma Lietuvos aristokratijos buvo lenkiškos kultūros segmente. Taip, Didžiosios Kunigaikštystės atminimas gyvavo ir sudarė svarbų tapatybės pagrindą, tačiau kaip turėtų atrodyti ši santykinė Didžioji Kunigaikštystė, tiksliau, kaip turėtų atrodyti ateities Lietuva? Šis klausimas kilo kelioms kartoms, gyvenusioms ir dirbusioms 19 a. ir 20 a. pradžioje. „Bajorų Lietuva“ traukė į bendrą kultūrinę ir politinę erdvę su Lenkija.
Laisvės atkūrimas buvo matomas įvairiomis sąjungos su Lenkija formomis. Be to, rusų okupacijos metais lenkiškos kalbinės tapatybės išsaugojimas daugeliui senųjų lietuvių šeimų buvo priklausymo pasipriešinimui ženklas. Tai buvo suvokiama kaip pasipriešinimas rusifikacijos puolimui.
Didžioji dauguma Lietuvos aristokratijos buvo lenkiškos kultūros segmente.
Galima sakyti, kad 1863–1864 m. sausio sukilimas suskaldė buvusios LDK revoliucinę aristokratiją. Greta jau žinomų federacijos su Lenkija ar net autonomijos jos sudėtyje idėjų būta minčių apie alternatyvų Lietuvos kelią arba konfederacinės dviejų valstybių sąjungos formą. O dar radikalesnės idėjos – apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvusios Didžiosios Kunigaikštystės ribose.
Egzistavo antroji Lietuvos hipostazė – „valstietiškoji Lietuva“. Taip sakant, valstiečių namų, ūkių, miškų ir ežerų kraštas. Čia gyvavo protėvių senoji lietuvių kalba, tradicijos ir savita žemdirbiška pasaulėžiūra. Tai bus tikrojo lietuviško atgimimo šaltinis. Pagrindiniai lietuvių tautos judėjimo į laisvę vadai bus kilę iš valstiečių ūkio. Reikia pasakyti, kad šie du keliai, du požiūriai į ateitį, „dvi Lietuvos“, susidurs 20 amžiuje. Istorija pasirinkimo dilemą išspręs nepriklausomybininkų iš valstiečių sūnų aplinkos naudai.
– Norėčiau patikslinti: ar sukilimai Lenkijoje ir Lietuvoje sulaukė atgarsio tarp ukrainiečių?
– Lapkričio sukilimas davė pradžią garsiajam šūkiui „Vardan Dievo už mūsų ir jūsų laisvę“. Sukilėlių tikslas buvo atgaivinti Lenkijos ir Lietuvos valstybę iki 1772 m. Kvietimas kovoti prieš rusų okupaciją buvo skirtas ir dešiniojo Ukrainos kranto gyventojams. Čia veikė sukilėlių grupės, kurios kovojo prieš caro kariuomenę. Tačiau sukilimas nesulaukė plačios Ukrainos valstiečių paramos.
Kalbant apie 1863–1864 m. įvykius, dešiniojo kranto Ukraina užėmė svarbią vietą revoliucionierių planuose. Dar prieš prasidedant sukilimui, jos teritorijoje buvo sukurtas pogrindinių organizacijų tinklas, pavaldus sukilėlių Centriniam komitetui (vėliau pertvarkytam į Provincijos komitetą). Buvo vykdoma valstiečių agitacija.
Tačiau šį kartą judėjimas nesulaukė tinkamos masių paramos. Sukilime dešiniajame Ukrainos krante daugiausia dalyvavo etniniai lenkai. Kairysis ukrainiečių judėjimo sparnas simpatizavo sukilėliams, o kiti šūkius apie 1772 m. sienas suvokė kaip grėsmę Ukrainos interesams. Valstiečiai nesuprato sukilėlių socialinės ideologijos.
– Manau, kad laikas pereiti prie edukacinio ir kūrybinio komponento. Kai kalbame apie 19 a. ukrainiečių kultūros „žvaigždes“, iš karto iškyla Hryhorijaus Kvitkos-Osnovianenkos, Jevheno Hrebinkos, Panteleimono Kulišo, Volodymyro Antonovičiaus, Mychailos Drahomanovo ir daugelio kitų veikėjų, kurie užsiėmė tiek kultūra, tiek visuomenine ir politine veikla, vardai. Žinoma, Taraso Ševčenkos, tautos simbolio ir kelrodžio, įvaizdis šviečia virš visų šių iškilių vardų. Ar galėtumėte nubrėžti paraleles su to meto lietuvių sąjūdžiu ir įvardyti iškiliausias lietuvių kultūros asmenybes tautinio atgimimo laikotarpiu?
– Ankstyvajame etape, 19 a. pirmajame ketvirtyje, svarbios buvo vyskupo Juozapo Giedraičio iniciatyvos. Jo pastangomis Vilniuje buvo išleistas visas Evangelijos vertimas į lietuvių kalbą. Tai turėjo sulaužyti stereotipą, kad Dievo žodis girdimas tik lotyniškai arba lenkiškai.
Rašytojas ir istorikas Simonas Daukantas sukūrė keletą veikalų apie Lietuvos kultūros istoriją, tačiau jam gyvam esant buvo išleista tik knyga „Senovės lietuvių, aukštaičių ir žemaičių papročiai“ (1845 m.). Jis taip pat buvo žemaičių ratelio Vilniaus universitete veikėjas. 1820-aisiais „žemaičiai“ skatino lietuvybės ir istorinės atminties išsaugojimą ir plėtrą.
S. Daukantas buvo daugelio įkvėpėjas. Tačiau manau, kad lietuvių tautinio atgimimo pirmuoju milžinu galima vadinti Motiejų Valančių. Jis buvo pirmasis lietuvių vyskupas, kilęs iš valstiečių aplinkos. Jo indėlis kuriant šviečiamąją literatūrą, skirtą valstiečių masėms, yra milžiniškas. Vyskupas M. Valančius buvo didis bažnytinio švietimo reformatorius ir plataus masto tautinio blaivybės sąjūdžio kūrėjas. Jis – Katalikų Bažnyčios teisių gynėjas Lietuvoje. Jis taip pat buvo vienas iš lietuviškų knygų spausdinimo lotyniška abėcėle perkėlimo į Prūsiją įkvėpėjų.
– Ar galėtumėte plačiau paaiškinti šį klausimą? Turite omenyje knygnešių fenomeną, ar ne?
– Žinoma, ir tai. Knygnešiai buvo tipiškas to meto reiškinys. 1864 m., nuslopinus sukilimą, Rusijos valdžia uždraudė lietuviškus spaudinius lotyniškais rašmenimis. Lietuviškas knygas buvo leidžiama leisti tik kirilica. Šis draudimas galiojo pusę amžiaus.
Reaguojant į caro valdžios veiksmus, buvo bandoma boikotuoti kirilicą ir perkelti knygų spausdinimą į Vokietijos teritoriją. Prūsijos karalystėje, vėliau – Vokietijos imperijoje, lietuviškos knygos buvo leidžiamos lotyniškomis raidėmis. Vėliau jos buvo nelegaliai gabenamos į tuometines Rusijos imperijos lietuviškas provincijas. Čia literatūra buvo plačiai platinama tarp gyventojų. Į šį procesą įsitraukė knygnešiai.
Lietuvių kalba buvo aiškiai pozicionuojama kaip vienas pagrindinių lietuvybės požymių.
Iš pradžių tai buvo pavieniai entuziastai arba žmonių grupės, susibūrusios į galingą sąjūdį. Jų veikla labai prisidėjo ir prie raštingumo didinimo Lietuvoje, ir prie tautinės savimonės augimo. Lietuvių kalba buvo aiškiai pozicionuojama kaip vienas pagrindinių lietuvybės požymių.
– Yra paplitęs terminas „Ukrainos Pjemontas“, ką jis reiškia?
– Tai gerai žinomas metaforiškas Rytų Galicijos ir Lvivo miesto kaip Ukrainos kultūros, visuomeninio judėjimo, nacionalinės politikos ir leidybos centro 19 a. ir 20 a. pradžioje apibrėžimas. Pjemontas – regionas Šiaurės Italijoje, Sardinijos karalystės dalis, kuri savo ruožtu ėmėsi vadovauti Italijos suvienijimui. Vadinasi, terminu „ukrainietiškas Pjemontas“ siekta suteikti Galicijos kraštui ypatingą vaidmenį išsaugant ukrainiečių tapatybę ir sukurti impulsą tolesniam ukrainiečių „kontrpuolimui“ visose jų etninėse teritorijose, kad būtų atkurta kultūra ir galiausiai sukurta vieninga Ukrainos valstybė.
– Ar egzistavo „lietuviškasis Pjemontas“, ar šis vaidmuo teko kuriam nors Lietuvos regionui?
– Mano nuomone, tai yra Mažoji Lietuva arba Prūsijos Lietuva. Kaip ir tuometinė Ukraina, padalinta tarp dviejų imperijų – Austrijos (nuo 1867 m. – Austrijos-Vengrijos) ir Rusijos, taip ir etninė Lietuva buvo padalinta. Didžioji jos dalis, kaip minėjome, buvo Rusijos valdžioje. Vokietija valdė žemes, kuriose gyveno ypatinga etnografinė lietuvių tautos grupė.
Prūsijos valstybės teritorijoje ne tik buvo leidžiamos lietuviškos knygos ir periodiniai leidiniai, bet ir kūrėsi lietuviškos organizacijos ir draugijos, pavyzdžiui, Lietuvių mokslinė literatūros draugija. Nereikėtų pamiršti, kad būtent Prūsijoje buvo parašyta geniali lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poema „Metai“. Šis K. Donelaičio, kuris buvo ukrainiečio Ivano Kotliarevskio amžininkas, kūrinys yra viena iš Senojo pasaulio poezijos viršūnių. UNESCO jį įtraukė į geriausių Europos literatūros kūrinių sąrašą.
– Ir galiausiai, kaip keitėsi lietuvių judėjimas 19 ir 20 a. sandūroje? Kas tapo naujais jo lyderiais?
– Jis tampa labiau organizuotas, sutelktas ir masinis. Žmonės, kurie amžių sandūroje formavo ir vadovavo lietuvių sąjūdžiui, ir toliau formuos tautos kelią ateinančiose kartose. Įvardykime tik tris vardus, kurių kiekvienas yra simbolis. Vincas Kudirka, talentingas laikraščio leidėjas ir poetas, Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ – autorius. Jonas Mačiulis, žinomas kaip Maironis, vienas didžiausių Lietuvos intelektualų, tautos poetas ir genialus lyrikas.
Galiausiai Jonas Basanavičius, vadinamas visos Lietuvos patriarchu dėl savo didžiulės įtakos modernios lietuvių tautos, jos sąmonės ir idealų kūrimui. J. Basanavičiaus autoritetą Ukrainos istorijoje galima lyginti su šiuolaikinio ir gerai pažįstamo Mychailos Hruševskio autoritetu. Beje, abu jie, J. Basanavičius ir M. Hruševskis, vienu metu taps vienais iš atgimstančių Lietuvos ir Ukrainos valstybių lyderių.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
