„Normalios, įvairiapusės meno rinkos Lietuvoje nėra. Jau 15 metų nesu pardavęs jokio kūrinio“, – portalui LRT.lt sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, menininkas Darius Žiūra. Antroje gyvenimo pusėje pirmąją savo knygą „Diseris“ parašęs D. Žiūra teigia, kad būnant menininku visąlaik tenka dirbti mažiausiai dviem etatais, o Nacionalinę premiją vadina savotišku paguodos prizu. Ši menininkui skirta už vizionierišką žvilgsnį į kintančią Lietuvos tikrovę, metafizinį kūrybos skambesį.
LRT.lt kviečia geriau pažinti 2024 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus – kiekvieno jų paprašėme atsakyti į 10 klausimų, atskleidžiančių jų kelio pradžią, slaptus talentus ir ateities planus.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su kultūra, menu?
– Iki penkerių augau Gustonių kaime pas senelius. Retkarčiais mus aplankydavo tėvai. Abu jauni, gražūs ir stilingi, jie su savimi atsiveždavo miesto kultūros dvelksmą.
Pamenu, kaip paleidęs dūdas lindau po sofa, tėvui užgrojus akordeonu. Tai buvo baisi garso ataka aidinčioje kaimo gryčioje. Ausis užgulantis akordeono garsas ir žiaurūs, plėšantys jausmus akordai man, ketverių metų vaikui, augusiam beveik tyloje, buvo baisus šokas, sukėlęs klaikų nesaugumo jausmą. Tai buvo siaubinga miesto kultūros invazija į nusistovėjusią kaimišką idiliją. Šis susidūrimas su kultūra ilgam įsirėžė į atmintį.
Kultūra neatsiejama nuo gyvenimo. Dėvime rūbus, valgome pagal tam tikras tradicijas paruoštą maistą, bendraujame kalba ir neišvengiamai gyvename panirę kultūroje. Nuo pat gimimo priimame ją kaip duotybę. Ir tada, kai staiga žlunga mūsų įsivaizdavimai ir paaiškėja, kad viskas nėra taip savaime aišku, kaip mums atrodė, kai suvokiame skirtumus, imame reflektuoti ir suprasti, kas ta kultūra.
– Turite kokių nors kūrybos ritualų, įpročių?
– Nepaisant to, kiek įkvėpimo aplankė, kasdien skiriu dėmesio ir laiko refleksijai apie tai, kas šiuo metu labiausiai rūpi, kokių klausimų kyla ir ką norėčiau su visu tuo nuveikti. Kaip įmanoma spręsti problemas, kurios atrodo neišsprendžiamos? Pats sau bandau atsakyti į labiausiai neduodančius ramybės klausimus. Tai tapę įpročiu bei savotišku ritualu ir padeda apčiuopti kryptį bei prasmę.
– Koks jūsų kūrybos moto?
– Kūryboje laikausi vienintelio principo – daryti tai, kas man atrodo prasminga ir įdomu. Tai turi man pačiam kelti ne malonumą ar pasitenkinimą, o greičiau tam tikrą kokybinį skambėjimą. Jis, ko gero, suteikia visam kūrybos procesui stebuklingumo.
– Jei jūsų gyvenimas būtų filmas ar knyga, kokio žanro jis / ji būtų? Kokį pavadinimą duotumėte ir kodėl?
– 2024 metais išleidau pirmąją savo knygą. Su turinio redaktore Aira Niauronyte nemažai diskutavome, koks tai žanras. Su išlygomis galiausiai sutikome tai vadinti autobiografine proza.
Iš tikrųjų man visada įdomiausia kurti tai, kas netelpa į tradicinių žanrų ribas. Keliauti dar nepramintais takais. Ne kartą teko išgirsti, kad tiek knygoje aprašomų dalykų vieno žmogaus gyvenime tiesiog negali nutikti. Todėl daugelis ją laiko grožine, o jos istorijas – išgalvotomis. Vis dėlto ten nėra nei vieno išgalvoto fakto ar dialogo. Tai tikra knyga apie menininko gyvenimą. Knyga vadinasi „Diseris“.
– Turite kokį nors slaptą talentą, kuris nustebintų net jūsų draugus?
– Po „Diserio“ publikavimo ne kartą teko išgirsti, kad turiu rašytojo talentą. Maestro Alfonsas Andriuškevičius įtraukė „Diserį“ į savo rekomenduojamų knygų biblioteką. Ten apie mane sako: „...rašytojo gebėjimų iš Ž. neatimsi!“ Iš tikrųjų labai keista tai girdėti, pirmąją savo knygą parašius antroje gyvenimo pusėje.
Kūryboje laikausi vienintelio principo – daryti tai, kas man atrodo prasminga ir įdomu.
Nors mokykloje niekada nespindėjau rašydamas rašinėlius ir jokių gabumų rašybai niekada nedemonstravau, skaityti visada mėgau ir kartais slapta pavydėdavau rašytojams. Tačiau visą gyvenimą maniau, kad rašytoju tikrai niekada negalėčiau tapti, nes tam tiesiog neturiu jokių duomenų.
Bet „Diseris“ susilaukė pripažinimo lietuviškame literatūros pasaulyje, pelnydamas Antanukas.lt literatūrinę metų knygos premiją „už negrožinės knygos grožį“. Ir tapo nominuotas Lietuvos leidėjų asociacijos trumpajame sąraše kaip metų knyga – įvykis. Man pačiam tai skamba kaip dar viena nepanaši į tikrovę knygos istorija.
– Jei reikėtų rinktis vieną kūrinį, kuris išliktų po pasaulio pabaigos, kas tai būtų?
– Jei tai iš tikrųjų būtų pasaulio pabaiga, kurioje daugiau neliktų žmonių, menas nebetektų prasmės. Tuomet rinkčiausi spektaklį. Kadangi spektaklio, skirtingai nei kino, nepažiūrėsi ekrane. Jis veikia tik visiems gyvai jį kuriant. Išgelbėjus teatro spektaklį su visais gyvais aktoriais, režisieriumi ir apšvietėju, tai jau būtų visas pulkas gyvų žmonių po pasaulio pabaigos. Stipriausia šio šimtmečio teatro patirtis man, ko gero, buvo Oskaro Koršunovo „Išvarymas“.
– Jei turėtumėte galimybę pabendrauti su bet kokiu menininku iš praeities, kas tai būtų? Apie ką kalbėtumėtės?
– Vokiečių menininkas Yosephas Beuys prieš pusę amžiaus tvirtino, kad kiekvienas žmogus yra menininkas. Po beveik 30 metų prancūzas Pierre`as Bismuthas užrašė ant ŠMC sienos: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai apie tai žino.“ Na, o dar po dešimtmečio Juozas Laivys su Tomu Danilevičiumi sukūrė instaliaciją, pavadintą „Menas nebereikalingas, bet tik menininkai to nežino“. Taip menininkai kalbasi vieni su kitais, gyvendami skirtinguose laikmečiuose.
Man, ko gero, būtų įdomiau susitikti ne su kokiu nors konkrečiu menininku, o pasikalbėti su kuo nors iš nežinomų savo protėvių. Susitikti su žmonėmis, kurių dėka esu gyvas, tačiau kurių niekada nepažinojau, kurie apie save nėra palikę jokių liudijimų. Man būtų įdomiausia išgirsti jų istorijas. Tokiu būdu galbūt pavyktų išsiaiškinti didžiąsias mįsles apie save.
– Koks gražiausias atsiminimas jus lydi, galvojant apie visus šiuos metus, praleistus kultūros pasaulyje?
– Negalėčiau įvardinti vieno, kuris nustelbtų visus kitus savo gražumu. Nemažai autentiškų atsiminimų yra „Diseryje“. Tačiau, kad ir kiek jų aprašytum, tegali pavaizduoti tik dalelę gyvenimo. Štai dar vienas.
Man 15 metų. Ką tik įstojau į „stepžukį“ (buvęs Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas – LRT.lt) ir prasivėrė durys į meno pasaulį. Vyksta paskaitos. Koridoriai tušti, platūs laiptai, abiejose laiptų aikštelės pusėse ant pjedestalų stovi dvi marmurinės skulptūros. O aš, vogčiomis apsidairęs ir įsitikinęs, kad niekas nemato, pasistiepęs čiupinėju nuogą statulos krūtį, bandydamas įminti intymumo paslaptį. Šis nuoširdaus naivumo ir negyvos formos dialogas įsiminė kaip keistai graži kinematografiška akimirka.
– Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką savo patirtyse, ką keistumėte? Kodėl?
– Būčiau tapęs verslininku ir turėčiau mažiausiai penkis vaikus. Tai reikalauja ne mažiau kūrybinių gebėjimų, tik skiriasi tuo, kad verslo kapitalas ne simbolinis, o realus.
Visą gyvenimą maniau, kad rašytoju tikrai niekada negalėčiau tapti, nes tam tiesiog neturiu jokių duomenų.
Būdamas menininku visąlaik dirbi mažiausiai dviem etatais. Pirmasis – tai darbas, teikiantis materialų pagrindą. Antrasis – darbas su savo idėjomis ir projektais, prasidedantis kaip nuotykis, bet galiausiai imantis reikalauti vis daugiau jėgų bei laiko. Ir tas darbas, jei lieki sąžiningas sau, niekaip nesikonvertuoja į finansinę grąžą.
Normalios, įvairiapusės meno rinkos Lietuvoje nėra. Jau 15 metų nesu pardavęs jokio kūrinio. Nacionalinę premiją, sulaukus 56-erių, galima laikyti savotišku paguodos prizu, simboliniu instituciniu įvertinimu. Tačiau šią premiją gauna tik vienetai.
Lietuvos visuomenėje ekonominiai skirtumai tarp kultūros ir verslo bei apskritai tarp valstybinio ir privataus sektorių – absurdiškai neadekvatūs. Jei per pastaruosius 30 metų neįvyko reikšmingų pokyčių, mažai tikėtina, kad jų įvyks per ateinančius kelis dešimtmečius.
Žinau, kad tokiais pareiškimais nervinu savo paties studentus. Tačiau būti menininku Lietuvoje – vienas beviltiškiausių pasirinkimų. Galutinai supratau tai tada, kai man neturint galimybės apmokėti sūnaus studijų jo pasirinktame užsienio universitete, jis išvyko uždarbiauti į Vokietiją ir po mėnesio žuvo darbo vietoje. Jokie pasiekimai meno srityje to neatsveria.
– Apdovanojimą lydi ir piniginė premija. Ką planuojate nuveikti?
– Gal pavyks laikinai užlopyti buitines skyles ir susitvarkyti dantis.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
