„Sau jaunam duočiau patarimą nesijaudinti dėl niekų, smulkmenų, pralaimėjimų, kurie nebūtinai yra pralaimėjimai, kurie galbūt kaip tik atvers tau kelią“, – portalui LRT.lt sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Alvydas Šlepikas. Pats iš pradžių neįstojęs į norimą specialybę, dabar teigia suprantąs, kad žmonėms per dažnai atrodo, jog pasaulis sugriuvo. Anot jo, gyvenimas visada suteikia daugybę šansų. „Mano vardas – Marytė“, „Namas anapus upės“ ir kitų knygų autoriui Nacionalinė premija skirta už kūrybišką lietuvių literatūros tradicijos atnaujinimą.
LRT.lt kviečia geriau pažinti 2024 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus – kiekvieno jų paprašėme atsakyti į 10 klausimų, atskleidžiančių jų kelio pradžią, slaptus talentus ir ateities planus.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su kultūra, menu?
– Natūralu, kad vaikystėje. Vos gimęs žmogus iškart panyra į kultūrą. Tiesa, kadangi gyvenau kaime, gal būtų buvę ne tiek daug tos kultūros, jei ne tėvai. Puikiai prisimenu, kaip vakarais tėvas skaitydavo mamai knygas. Mes, vaikai, apspisdavome juos, sulipdavome į lovą ir klausydavome. Pirmoji tėvo skaityta knyga buvo Thomo Mayne’o Reido „Baltoji pirštinė“.
Kitas didelis kultūros sluoksnis man buvo bažnyčia ir bažnytinis menas. Nuėjęs į bažnyčią vaikas iš karto supranta, kad tai kažkas kitokio. Kažkas gražaus ir didingo. Net atidėjus religingumą į šalį. Dar sakinio suregzti negalinčio vaiko pasąmonė būna savotiškai paveikiama matant Mergelės Marijos paveikslą ar girdint vargonus.
– Turite kokių kūrybos ritualų, įpročių?
– Negaliu pradėti rašyti, jei nesusitvarkau kambario, nenusiprausiu, neišsivalau dantų. Negaliu įsivaizduoti, kad sėdėčiau prišnerkštame kambaryje, ant stalo būtų prikrauta kažkokios bjaurasties. Pirmiausia turiu susitvarkyti aplink save ir save.
– Jei jūsų gyvenimas būtų filmas arba knyga, kokio žanro jis / ji būtų? Kokį pavadinimą duotumėte?
– Man labiau patiktų, jei mano gyvenimas būtų simfonija ar kitas muzikinis kūrinys. O jie dažnai žymimi numeriais. Maniškis opusas galėtų būti Nr. 7. Nežinau, ar laimingas skaičius, bet natūraliai šauna į galvą.
– Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką savo patirtyse, ką keistumėte? Kodėl?
– Visi sako, kad gyvenime nieko nekeistų. Aš irgi norėčiau taip sakyti. Vis dėlto, jei būtų galimybė, nebūčiau ėjęs į rusų armiją. Žinoma, pasirinkimo nebuvo. Paėmė ir tiek. Bet jei galėčiau pakeisti ką nors, padaryčiau, kad gyvenime nereikėtų ten eiti.
Puikiai prisimenu, kaip vakarais tėvas skaitydavo mamai knygas. Mes, vaikai, apspisdavome juos, sulipdavome į lovą ir klausydavome.
– Turite kokį nors slaptą talentą, kuris nustebintų net jūsų draugus?
– Turbūt neturiu. Norėčiau turėti kokį nors gebėjimą, pavyzdžiui, skraidyti, bet neturiu. Neseniai perskaičiau kito laureato Dariaus Žiūros knygą „Diseris“. Pradžioje jis kaip tik kalba apie tai, kokias supergalias norėtų turėti, ir išskiria skraidymą. Sutinku su juo. Skraidymas savaime siejasi su laisve. Kaip teisingai D. Žiūra rašo, skraidyti reikėtų taip, kad nereikėtų jokių fizinių pastangų.
– Jei reikėtų rinktis vieną kūrinį, kuris išliktų po pasaulio pabaigos, koks kūrinys tai būtų?
– Koks skirtumas po pasaulio pabaigos? Jei pasaulis baigiasi, kūrinys nebeturi prasmės. Apskritai žmogus – didesnė vertybė negu kūrinys. Jei reikėtų rinktis „Moną Lizą“ ar realią moterį, rinktumeisi moterį. Filosofas Justinas Mikutis sakė, kad vertinti meno kūrinį – pagonybė. Reikia vertinti patį kūrėją.
Po pasaulio pabaigos nepasirinkčiau jokio kūrinio. Kūrėjo irgi negalėčiau. Juk jei galėtum išgelbėti žmogų, ir gelbėtum tą, kurį galėtum. Aišku, norėtum išgelbėti sau artimiausius, mylimiausius. Bet visi žmonės kažkam artimi ir mylimi.
– Jei turėtumėte galimybę pabendrauti su bet kuriuo menininku iš praeities, kas tai būtų?
– Su nemažai kuo norėtųsi pasikalbėti, pasėdėti, išgerti kavos ar alaus bokalą. Būtų įdomu pasižiūrėti, koks buvo Wolfgangas Amadeus Mozartas. Ar išties toks pašėlęs lengvabūdis, kaip rašė apie jį. O kaip pašnekovo norėčiau Kristijono Donelaičio. Man patinka jo kūryba. Jis buvo išsilavinęs žmogus, pastorius, šnekėjo ir rašė keliomis kalbomis.
Nemanau, kad K. Donelaičiui labai svarbu būtų tai, jog jo vardo memorialinis muziejus Tolminkiemyje pervardintas į Literatūrinį muziejų. Rusai Tolminkiemį vadina Čistyje Prudai – „švarūs tvenkiniai“. Kažkada seniai ten buvau. Tie „švarūs tvenkiniai“ buvo balos, apėjusios žaliais maurais. Jose plaukiojo lentos su išlindusiomis vinimis, buvo primesta surūdijusių kibirų. Manau, kad K. Donelaitį tai labiau nustebintų. Tai, kaip tie atkilėliai sako, jog ten viskas jų, ir kaip jie negerbia nei tos žemės, nei tos aplinkos, nei patys savęs.
– Koks gražiausias atsiminimas jus lydi, galvojant apie visus šiuos metus, praleistus kultūros pasaulyje?
– Mano pirmosios knygos „Taika tavo kraujui“ pasirodymas 1997 metais. Ją išleido „Scena“. Šios leidyklos nebėra.
Tiesa, 1994 metais kartu su poetų grupe „Svetimi“ išleidome savo kūrybos antologiją tuo pačiu pavadinimu – „Svetimi“. Kiekvienas sudėjome maždaug po 30 eilėraščių. Iš esmės ši antologija ir buvo kaip pirmoji knyga. Vis dėlto, pasirodžius vien tik mano knygai, man tai buvo ypač svarbu. Nors po kurio laiko supranti, kad nieko itin svarbaus nėra. Išleidai knygą ir tiek.
Dabar kas nori gali išleisti knygą. Bet tai jokia problema – kaip tik labai gerai. Žmonės gali kurti simfonijas, tapyti paveikslus, rašyti knygas. Niekas nedraudžia. Tai didelė problema buvo sovietmečiu, kai nebuvo galima imti ir spausdinti knygų. Kiekvienas žodis turėjo praeiti cenzūrą. Bet ko negalėjai spausdinti, tačiau tai nereiškė kokybės. Pasirodydavo daugybė ideologiškai gero, kieno nors poreikius atitinkančio šlamšto.
Dabar visa tai atkrito. Kokią nori knygą, tokią ir leidi. Skaitytojai atsirenka – yra daugybė būdų, kaip tai padaryti. Truputį pavartai ir matai, ar verta skaityti knygą, ar ne. Atsirinkti padeda ir tai, kokioje leidykloje ji išleista. Tam tikros leidyklos nenuleidžia kartelės žemiau negu galima. Ačiū Dievui, dabar skaityti tikrai yra ką.
Jaunystėje neateina į galvą, kad gali daryti ką nori.
Vis atsiranda knygų leidėjų. Jauni žmonės pradeda užsiimti šiuo nelengvu ir nenešančiu daug pelno verslu. Mane žavi Dominykas Norkūnas su žmona Greta. Jie pradėjo leisti poezijos knygas, pamažu tapo matomi rinkoje ir dabar išleidžia daug knygų. Jau pasirodė ir pirmoji prozos knyga. Matosi, kad žmonės rimtai dirba, galvoja apie vertingus kūrinius.
– Kokį patarimą duotumėte sau jaunystėje?
– Dabar atrodo, kad paprastą. Jaunystėje neateina į galvą, kad gali daryti ką nori. Esi laisvas rašyti, statyti spektaklius ar dar ką nors daryti. Tą suvokiau gal tik antrame kurse Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LRT.lt), supratęs, kad man nesvarbu, ar baigsiu ją, ar ne. Man nebūtina, kad kas nors išmokytų mane ko nors – ir pats galiu lavintis. Šį svarbų suvokimą man atskleidė Dalia Tamulevičiūtė (teatro režisierė, pedagogė – LRT.lt).
Žmonėms dažnai atrodo, kad pasaulis sugriuvo. Bet jis nesugriūva dėl neišlaikyto egzamino ar to, kad neįstojai į specialybę, į kurią norėjai. Gyvenimas visada duoda daugybę galimybių ir šansų. Bet daugelis jaunų žmonių linkę pasiduoti.
Sau jaunam duočiau patarimą nesijaudinti dėl niekų, smulkmenų, pralaimėjimų, kurie nebūtinai yra pralaimėjimai, kurie galbūt kaip tik atvers tau kelią. Man taip ir buvo. Neįstojau į universitetą. Ėjau dirbti į gamyklą. Mokiausi profesinėje technikos mokykloje. Paskui norėjau ir įstojau į konservatoriją. O tuo metu, kai neįstojau, atrodė, kad pasaulis sugriuvo.
– Apdovanojimą lydi ir piniginė premija. Ką planuojate nuveikti?
– Nežinau. Išvis negalvojau apie pinigus, sužinojęs apie apdovanojimą. Galvojau apie tai, kad mažokai padariau, kad pretenduočiau į premiją. Tarsi susigėdau. Visi apdovanojimai svarbūs, bet kartu ir slegiantys. Atrodo, tai ką, jau viską padariau, beliko mirti? O apie pinigus – pasakysiu tik tiek, kad kuo mažiau turi, tuo mažiau kažkas nori juos atimti.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
