„Gyvenu scenoje per savo šokėjus ir savo kūrybą. Net fiziškai patiriu tai. Kiekviena kūno ląstele jaučiu, kaip šokėjai šoka“, – portalui LRT.lt sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, choreografė Birutė Letukaitė. Iki 30 metų buvusi tokia nedrąsi, kad negalėjusi pratarti nė žodžio kitam, dabar B. Letukaitė žinoma kaip šokio teatro „Aura“ įkūrėja, praktiškai nuo pamatų pastačiusi šiuolaikinio šokio sceną mūsų šalyje. Nacionalinė premija jai ir skirta už išskirtinius nuopelnus Lietuvos šiuolaikiniam šokiui, jo sklaidos formatų kūrimą bei atlikėjų ugdymą.
LRT.lt kviečia geriau pažinti 2024 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus – kiekvieno jų paprašėme atsakyti į 10 klausimų, atskleidžiančių jų kelio pradžią, slaptus talentus ir ateities planus.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su kultūra, menu?
– Tai nutiko pradinėse klasėse, su bendraklase pradėjus vaikščioti į Kauno valstybinį muzikinį teatrą ir stebėti operetes: „Linksmoji našlė“, „Marica“. Mums tai buvo kaip pasakų pasaulis. Gražios, ilgos suknelės, karališki kostiumai, muzika... Tas teatras mums būdavo kaip rūmai. Kadangi ilgai neišaugau iš pasakų pasaulio, būtent stebuklinių pasakų apie princeses, karalaičius, pilis, muzikinis teatras atstojo man jas.
– Turite kokių kūrybos ritualų, įpročių?
– Impulsas kūrybai gali būti įvairus. Nežinau, kas inspiruoja kitus kūrėjus, bet mane – įvairūs dalykai. Kartais išgirsta muzika. Kartais atėjusi idėja. Kartais kitas menas – vaizduojamasis, šiuolaikinis, parodos. Su gastrolėmis važiuodama į kitas šalis, būtinai apsilankau šiuolaikinio meno galerijose, jei būna laiko. Tai, ką jose pamatau, man visada būna labai įdomu. Vis tiek tai ne mano sritis, tad sukelia įvairiausių minčių, kas čia?
Scenos menuose, ypač šokyje, sunku pamatyti tai, kas man patiktų, kas nustebintų ir kas sužavėtų. Juk visą gyvenimą mano fokusas, žvilgsnis daugiausia buvo nukreiptas į šokį: kas vyksta pasaulyje, Europoje, Lietuvoje.
– Jei jūsų gyvenimas būtų filmas arba knyga, kokio žanro jis / ji būtų?
– Man patinka siurrealizmas. Galbūt man patinka tokie keisti dalykai, nes viskas, kas nuspėjama, neįdomu. Tas pats ir choreografijoje. Jei į priekį matau, kas bus daroma su kūnu ar judesiu, man neįdomu. Norisi kažkokio kontrasto, kažko nesuprantamo iš pirmos akimirkos, užduodančio klausimą, kas čia? Ką jie nori pasakyti tuo?
O jei dar įdomi forma... Galima sakyti, kad dabar esu priklausoma nuo formos, nes popieriaus lape prirašytų idėjų pilna. Pilnos bibliotekos, tomai prirašyti. Bet kaip jas išreikšti scenoje ir su žmogaus kūnu? Juk šokėjo kūnas – pagrindinis šio žanro instrumentas. Kaip muzikantui tai yra koks nors muzikos instrumentas (nors tai gali būti bet kas, ir skardos lapas, ir šaukštas), taip ir šokėjui – kūnas. Jis gali naudoti jį minimaliai, bet vis tiek turi surasti, kaip jį naudoti – formą.
Kadangi ilgai neišaugau iš pasakų pasaulio, būtent stebuklinių pasakų apie princeses, karalaičius, pilis, muzikinis teatras atstojo tas pasakas.
Jei ateinu į teatrą ar į kokį performansą ir iškart matau, kad tik programėlėje prirašyta įdomių konceptų, idėjų, o scenoje – nuobodybė, banalybė, tai viskas. Čia ne mano. Negaliu žiūrėti.
– Jei galėtumėte pakeisti vieną dalyką savo patirtyse, ką keistumėte? Kodėl?
– Jei atsukčiau atgal laiką, vis tiek nežinočiau, kur stoti, ką studijuoti. Nežinočiau, kur pulti. Norėjau būti aktore. Galbūt per šokį tapau ja. Gyvenu scenoje per savo šokėjus ir savo kūrybą. Net fiziškai patiriu tai. Kiekviena kūno ląstele jaučiu, kaip šokėjai šoka. Esu ten. Man to reikia. Tai turbūt vis tiek kryptis būtų kažkur, kur galėčiau atsiskleisti, kalbėti, būti matoma, gauti kažkokią reakciją iš aplinkos.
O šiaip visas gyvenimas buvo šokio mokymasis, nes pradžioje Lietuvoje išvis nieko nebuvo. Reikėjo rankioti po kruopelytę, kas vyksta pasaulyje šokio srityje. Gal būtų galima keisti tai, kad iš pradžių būtų daugiau informacijos. Bet tai kitas pažinimo kelias – ilgas, pačiai renkant viską. Ne taip kaip dabar, kai viskas paduota ant lėkštutės. Nebežinai, ko nori, nes viskas prieinama. Net per daug informacijos plūsta. O tada rinkai ją iš nuotraukų, nuogirdų. Visas gyvenimas susidėjo iš informacijos rinkimo.
Po to – klausimai, kaip atrasti savo stilių, suvokti, ką darau, kaip statyti spektaklį, miniatiūrą... Juk niekas neišmokė manęs kūrybos. Sako, apskritai negali išmokti kūrybos. Gali išmokti bazinių dalykų, kaip komponuoti, bet viduje turi būti kažkokia gyslelė.
– Turite kokį nors slaptą talentą, kuris nustebintų net jūsų draugus?
– Nemanau, kad turiu. Esu labai atviras žmogus. Parodau visus savo gebėjimus. Vieni mato manyje humoro jausmą. Kiti sako, kad galėčiau būti scenoje, vaidinti kokias nors komedijas. Kaip bebūtų, viską išreiškiu, išleidžiu visas emocijas. Nesu ta, kuri savyje laiko viską. Jei pykstu ant žmogaus, negaliu šypsotis jam į akis ir vaidinti, kad viskas gerai. Vis tiek ateina momentas, kai turiu išsakyti viską. Esu atviras žmogus ir tokius mėgstu. Žinau, kad daug kas nešioja kaukes, dirbtines šypsenas ir kalba už nugaros, o į akis atseit visi nuostabūs. Bet aš taip nemoku.
– Jei reikėtų rinktis vieną kūrinį, kuris išliktų po pasaulio pabaigos, kas tai būtų?
– Žmogus turėtų išlikti. Jei jau Visata ar Dievas, kaip bevadintume tą galybę, jėgą, sutvėrė žmogų, vadinasi, jis savyje turi tiek galimybių! Jis galėtų iš naujo sukurti muziką, dailę, šokį, teatrą, literatūrą, viską.
– Jei turėtumėte galimybę pabendrauti su bet kokiu menininku iš praeities, kas tai būtų?
– Man įdomu kalbėti su žmonėmis, žinančiais daugiau už mane įvairiose srityse. Su tais, iš kurių galiu daugiau sužinoti. Tai greita ir gyva informacija, perduodama iškart čia, besikalbant. Matai žmogų ir kokia energetika eina iš jo. Norėčiau pabendrauti su protingesniu už mane, įdomesniu, daugiau patyrusiu. Negalėčiau pasakyti konkrečios asmenybės.
– Koks gražiausias atsiminimas jus lydi, galvojant apie visus šiuos metus, praleistus kultūros pasaulyje?
– Man gražiausi momentai, kai pilna salė žiūrovų ploja mano kūriniui. Ypač kai tie žiūrovai nepažįstami, žmonės kitose šalyse. Tada suvoki, kad ploja už tavo kūrybą, o ne todėl, kad pažįsta tave. Ne kokie nors draugai ar giminės.
Esu labai kritiška ir sau, ir kitiems. Visada stengiuosi padaryti geriausiai, kaip tuo momentu galiu. Girdėjau tokį pasakymą: jei man moka tiek, kūrinys bus toks, o jei moka tiek, suprask, daugiau, kūrinys bus visiškai kitoks. Aš taip negaliu. Pirmiausia turi patikti man pačiai. Tiesa, buvo atvejų, kai kažkoks momentas kūrinyje nepatiko man, bet niekaip negalėjau atrasti sprendimo, ką daryti.
Pavyzdžiui, spektaklis „Ištrintos durys“. Jo premjera buvo Italijoje. Net nevažiavau su komanda, nes man taip nepatiko viena scena, kad galvojau, dabar bus viskas, žlugimas, tragedija. Negalėjau šito pernešti, žiūrėti į tą sceną. Kiek bandžiau pakeisti ją, mintis niekaip nekilo. Visgi spektaklio premjera praėjo labai gerai. Toliau turėjome pristatyti jį Vilniuje. Buvo likusios dvi savaitės. Staiga atsivėrė klapatai. Sprendimas atėjo! Pakeičiau tą sceną, buvau laiminga ir važiavau žiūrėti. Kiti žino mano kritiškumą ir tai, kad jei jau man patinka, tai viskas gerai.
– Kokį patarimą duotumėte sau jaunystėje?
– Buvau kritiška savo atžvilgiu. Pavyzdžiui, man atrodė, kad aš labai negraži. Dabar, pasižiūrėjus į nuotraukas, atrodo, kad šiuo metu esu dar gražesnė negu jaunystėje (juokiasi). Visada norėjau šviesių plaukų, tai dabar turiu. Jaunystėje buvau juodaplaukė.
Šiaip iki 30 metų buvau tokia nedrąsi, kad negalėjau pratarti žodžio kitam. Jausdavausi kaip mažas pirmokas, mokinukas prieš suaugusį žmogų. Man buvo tragedija net paklausti adreso ar darbe pasakyti sakinį. Bet persilaužiau. Vasaromis, prieš pat Nepriklausomybę, važiuodavau į šokių kursus Drezdene. Tuomet sužinojau, kad Leipcige vyksta priėmimas į Hanso Otto aukštesniąją teatrinę mokyklą. Nuvykau į stojamuosius egzaminus ir įstojau. Gavau raštą, kad galiu nuo rugsėjo pradėti studijuoti.
Scenos menuose, ypač šokyje, sunku pamatyti tai, kas man patiktų, kas nustebintų ir kas sužavėtų.
Grįžusi į Lietuvą galvoju, ką dabar daryti? Gyvenome kalėjime. Taip paprastai nenusipirksi bilieto ir nenuskrisi į Leipcigą. Man, neišlemenančiai nė žodžio, patarė kreiptis į ministeriją. Užsiregistravau į audienciją pas ministrą, padaviau raštą, kad esu priimta ten studijuoti. O man sako – neturime susitarimo su Leipcigo aukštąja mokykla, nesikeičiame studentais. Vėl nežinojau, ką daryti. Buvau mėtoma iš vienur į kitur ir dar kitur. Turėjau perlipti per save. Matyt, tai ir buvo postūmis suaugti.
Nežinau, kodėl tokia buvau. Sako, nedrąsūs būna vaikai, nelankantys nieko. Aš eidavau į visus būrelius, kuriuos mokykloje siūlydavo. Kodėl taip bijojau išsireikšti? Nebenorėčiau turėti tokio susikaustymo. Gal patarčiau sau greičiau suaugti. Kitas dalykas, neturėjau savarankiškumo. Jei su drauge ar kažkuo, tai galėjau važiuoti, daryti, patirti, lėkti į ekstremaliausias situacijas, niekas nebaisu. Bet viena – nė žingsnio. Viena nieko negalėjau, bijojau. Kas dabar žino mane, niekas negali patikėti (juokiasi).
– Apdovanojimą lydi ir piniginė premija. Ką planuojate nuveikti?
– Nežinau. Negalvoju apie tuos pinigus. Taip, smagu jausti, kad, pavyzdžiui, parduotuvėje galėsiu daugiau kreipti dėmesį į kokybę, nors vis tiek pasižiūrėsiu į kainą. Tarkime, penkių rūšių pomidorai – žinau, kad pigesni labai neskanūs, o brangesni juodi pomidorai skanesni (šypsosi).
Turiu du vaikus. Anksčiau su jais važiuodavome į Palangą. Turėdavau, pavyzdžiui, 30 litų trims dienoms – 10 litų dienai. Žiūrėdavau, ar galiu vaikams nupirkti ledų, ar ne. Šito nebėra. Pinigai duoda laisvę ir kitą savijautą. Jei negalvodamas gali sau leisti kažką, tai išlaisvina asmenybę, suteikia kitokį vidinį pojūtį. Jautiesi visiškai kitaip negu turintis skaičiuoti kiekvieną centą nuo algos iki algos. Tai priduoda žmogui vertingą laisvo gyvenimo pojūtį. Tai nereiškia, kad staiga pradedu pirkti kailinius ar briliantus, čia nesąmonė. Kalbu apie kasdienybę.
Jau nešneku apie keliones, galimybę išvažiuoti, jei vaikai gyvena kitoje šalyje ar ką. Lieka tik laiko klausimas. Turi laiko, gali nusipirkti bilietą ir išskristi kelioms dienoms. Finale gaunasi, kad pinigai didžiulis gėris, viskas atvirkščiai (juokiasi). Anksčiau buvo, kad pinigai fu, aš gi menininkas.
Bet menas turi būti apmokamas, nes dirbi darbą. Atiduodi viską: ne tik fizinius raumenis, bet vidinę energetiką, jausmus, emocijas, bemieges naktis, griaužatis. Tai turėtų būti brangiai apmokamas darbas. Taip turėtų būti vertinami ne tik fiziškai arba prie kompiuterio dirbantys, skaičiuojantys skaičiukus popieriuje, neįdėdami jokių emocijų ir energetikos.
Bet galiu ir nemokamai padaryti, jei reikia kažkam. Svarbiausia, pats turi norėti padaryti tai. Ar yra proga? Vieta? Žmonės, kuriems tai skirta? Esu patriotė. Man lietuviškos šventės, Nepriklausomybė ir visa kita – vau. Negaliu žiūrėti filmų apie partizanus, tremtį, nes atrodo, širdis sprogs iš to siaubo, kas ten vyko, ką jie pergyveno ir kaip pasiaukojo. Su „Aura“ ir Kauno simfoniniu orkestru buvome padarę pasirodymą 80-osioms tremties metinėms paminėti. Visada galima nemokamai padaryti kažką, jei tai jaudina tave.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
