„Kartais tai būna politinė brošiūra ar laikraštis, rastas pas močiutę kaime, kartais tai būna maišai, pilni žurnalų, kurių žmonėms nereikia, kartais tai būna trumpa žinutė prisimenant praeitį“, – apie turinį, kuriuo dalinasi paskyroje „90s_Lithuania“, pasakoja fotografė Elena Krukonytė.
Jau kurį laiką socialiniame tinkle „Instagram“ sparčiai populiarėja vadinamosios nostalgijos paskyros – puslapiai, kuriuose atgyja ikoniški kultūros momentai iš praeities, ypač iš devintojo ir dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių ar šio amžiaus pradžios. Šiose paskyrose yra gausu turinio, atspindinčio tų laikų kultūrinį lauką: mados pristatymų įrašų, kultinių filmų bei televizijos laidų ištraukų ar žurnalų puslapių, aptariančių to meto žvaigždžių romanus ir skyrybas.
Garsiausias tokio pobūdžio puslapis Lietuvoje yra „90s_Lithuania“, šiuo metu turintis įspūdingą 105 tūkstančių sekėjų auditoriją. „Tai yra vizualinės kultūros archyvas, nagrinėjantis laikotarpį nuo 1990 iki 2005 metų“, – sako šios paskyros kuratorė, fotografė Elena Krukonytė. Dalindamasi įvairiais praeities momentais, pavyzdžiui, laidos „Takeši pilis“ įrašais ar grupės „Mango“ fotosesijomis, ji kuria virtualią erdvę, kuri sugrąžina į ne tokius ir tolimus metus – laikotarpį, kai Lietuva iš postsovietinės tikrovės žengė į vakarietiškų vilčių kupiną erą.
„Namai su televizoriumi buvo tam tikra laiko kapsulė“
Projektas „90s_Lithuania“ pradėjo savo kelionę 2017 metų balandį. E. Krukonytė prisimena, jog idėja sukurti šią paskyrą kilo iš troškimo suprasti, kaip laiko tėkmę galima pamatyti vizualiai – per nuotraukas, vaizdo įrašus ir kitus simbolius. „Norėjau patyrinėti, kas man bei mano tautiečiams yra nostalgiški vaizdai, ką jie reprezentuoja. Pati, fotografuodama reklamas, suprantu vizualinės kultūros svarbą. Tai yra reklamos, anonsai, fotografijos, žurnalų viršeliai, prekių ženklų logotipai – vaizdai, reprezentuojantys realybę, kurioje mes norime gyventi“, – sako ji.
Tuo metu televizijos turinys bandė būti labai vakarietiškas.
Projekto šaknys taip pat yra asmeninės. Pati gimusi jau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, fotografė pasakoja, kad šio laikotarpio vizualinė kultūra, ypač televizija, jai yra labai artima. „Daug laiko praleidau žiūrėdama tą žydrąjį ekraną ir prisimenu, kad tuo metu televizijos turinys bandė būti labai vakarietiškas, bet vis tiek išlįsdavo komedinių laidų, kurios turėjo ir tokio sovietinio provincialumo. Netgi galima sakyti, kad namai su televizoriumi buvo tam tikra laiko kapsulė – televizija sujungė senus filmus, dabarties aktualijas bei ateities vizijas“, – apie vaikystės prisiminimus kalba ji.
Šie suvokimai ir patirtys paskatino ją giliau pažvelgti į to dešimtmečio Lietuvos vizualinę kultūrą, siekiant ne tik užfiksuoti to laikotarpio estetiką, bet ir iškelti svarbius klausimus apie lietuvių identitetą ir tautos praeitį.
Žvelgiant į šį archyvą, neretam turbūt sukyla stiprus nostalgijos jausmas. Čia atgyja Ingos ir Arūno Valinskų vestuvių minėjimo akimirkos ar korporatyviniai Kalėdų baliai, primenantys serialo „Biuras“ (angl. „The Office“) atmosferą. Be to, puslapyje galima išvysti ištraukas iš paskutinio grupės FOJE koncerto, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kelionių po Tibetą nuotraukas ar net jaunystėje prie šachmatų lentos įamžintą Viktoriją Čmilytę.
„Šie vaizdai kelia nostalgiją dėl dviejų priežasčių. Pirma, jie primena žmonėms jų subjektyvias jaunystės patirtis. Antra, jie tiesiogiai arba užuolankomis komunikuoja optimistinę ateities idėją – greitą, tarpusavyje sujungtą pasaulį, pilną vartojamų malonumų“, – teigia E. Krukonytė, pati pastebėjusi šiuos sentimentus.
E. Krukonytė teigia, kad dešimtojo dešimtmečio momentų galima aptikti visur.
Visgi šis archyvas patraukė ne tik vyresnių kartų dėmesį, bet ir jaunimą – net tuos, kurie dešimtojo dešimtmečio patys neprisimena ar net nebuvo tuo metu gimę. Pasak puslapio kuratorės, tai nėra staigmena. „Jaunoji karta yra smalsi ir nori suprasti savo asmeninę bei tautos praeitį. Šiuolaikinis bręstantis žmogus gyvena nuolat greitėjančiame pasaulyje, kuriame ateitis yra neapibrėžta, todėl jų žvilgsnis nukrypsta į praeitį, kurioje tos vilties buvo daugiau, o ir informacijos greitis buvo lėtesnis“, – apie jaunų žmonių įsitraukimą pasakoja ji.
Nuotraukos prie kalėdinių eglučių, „Coca-Colos“ buteliai ir Sausio 13-oji
Kalbėdama apie kruopščias vaizdinės medžiagos paieškas, E. Krukonytė teigia, kad dešimtojo dešimtmečio momentų galima aptikti visur. „Turinį randu tiek virtualiose, tiek materialiose erdvėse – įvairiuose interneto užkaboriuose, bibliotekose, to meto spaudoje, knygose, – sako ji. – Dalis sekėjų savo noru pasidalina įvairiais radiniais, prisiminimais – kartais tai būna politinė brošiūra ar laikraštis, rastas pas močiutę kaime, kartais tai būna vaizdo kasetės ar maišai, pilni žurnalų, kurių žmonėms nereikia, kartais tai būna trumpa žinutė prisimenant praeitį.“
Fotografė pastebi, kad kai kurie įrašai netgi išprovokuoja diskusijas komentarų skiltyse, kur atsiskleidžia įvairūs žmonių požiūriai į šį laikotarpį. Dalis sekėjų prisimena dešimtąjį dešimtmetį kaip laiką, kai gyvenimas buvo paprastesnis ir geresnis, kiti, priešingai, džiaugiasi dabartimi ir patobulėjusia Lietuva.
Siekdama įtraukti „90s_Lithuania“ auditoriją, E. Krukonytė taip pat organizuoja įvairius konkursus ir užduotis. „Prieš porą metų organizavau nuotraukų konkursą, kurio sąlyga buvo atsiųsti savo vaikystės fotografiją, darytą prie savo miesto kalėdinės eglės. Nors dauguma sekėjų siuntė nuotraukas, darytas ne tik mieste, bet ir prie privačių kalėdinių eglučių, pastatytų namuose, mokyklose ar darželiuose. Tai sukūrė platų vizualų pasakojimą, kaip Kalėdos buvo švenčiamos ką tik atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje – sovietiniuose interjeruose su „Coca-Colos“ buteliais ir miesto gatvėse, kuriose pilna prekių ženklų“, – pasakoja ji.
Dešimtasis dešimtmetis formavo ne tik populiariąją kultūrą, bet ir meninę erdvę.
Be to, fotografė pastebi didelį sekėjų aktyvumą būtent per nacionalines šventes. Praėjusią savaitę, minint Sausio 13-ąją, ji puslapyje pasidalino „ABC World News“ 1991 metų reportažu, kuriame buvo pranešama apie šiuos svarbius Lietuvos istorijoje įvykius. Pasak E. Krukonytės, šis įrašas „90s_Lithuania“ paskyroje pasiekė rekordinius skaičius – sulaukė daugiau nei pusę milijono peržiūrų. „Įdomu stebėti, kaip per tokius įrašus atsiskleidžia ryšys tarp praeities ir dabarties. Dabar vyksta karas Ukrainoje, todėl ta valstybingumo, tautos savimonės idėja yra labai aktuali lietuviams, kai ateitis yra nesuvokiama ir neapibrėžta. Man atrodo, kad šitas įrašas pasitarnauja kaip tautą jungiantis prisiminimas“, – sako ji.
Nors didžioji dalis „90_Lithuania“ paskyros sekėjų yra lietuviai, vis dėlto E. Krukonytė teigia, jog archyvas pritraukia ir tarptautinę auditoriją. „Pastebiu į puslapį užklystančius užsieniečius, kurie yra smalsūs arba turi tam tikrą ryšį su Lietuva, yra joje gyvenę arba jų protėviai yra iš čia kilę“, – sako pašnekovė. Kaip ir lietuviams, užsieniečiams ji nori parodyti, kaip šio laikotarpio kultūra atspindėjo perėjimą į virtualų pasaulį ir perteikė tiek sovietinės okupacijos traumas, tiek optimistiškos ateities viltis.
Pramogos kultūra ir „Nekenčiu Reklamos“ su Rolandu Kazlu
Dešimtasis dešimtmetis buvo laikotarpis, kai Lietuva patyrė didelių pokyčių ir tai neišvengiamai atsispindėjo kultūroje. Kalbėdama apie šias transformacijas, E. Krukonytė prisimena jai didelį įspūdį padariusią filosofo Arvydo Šliogerio mintį, kad iki nepriklausomybės atgavimo Lietuvos kultūros idėja buvo laisvė, o po to – „entertainment“ (liet. pramoga).
„Ryčio Zemkausko laidoje „Lankos“ jis kalba apie tos aukštosios, tyrosios kultūros mirtį ir kad ta kultūra tampa pramogos kultūra. Jis gan satyriškai, netgi baisiai pasako, kad šiuo metu žmonėms yra svarbiau kekšelės užpakalis negu Šekspyro sonetai. Žinoma, jis žiauriai pasako, bet argi tai nėra tiesa? Turint omenyje socialinėse medijose vyraujančią influencerių kultūrą“, – nusijuokia ji.
Šis kultūros posūkis pramogų link itin palietė populiariąją kultūrą, kuri tarsi žadėjo vakarietišką, pažangią ateitį. „Lietuviška televizija kopijavo pasaulines televizijos laidas, tokias kaip „Takeši pilis“, arba buvo jų inspiruotos, pavyzdžiui, sąsajos tarp „Dviračio šou“ ir „Monty Python“, tarp „Kelias į Žvaigždes“, „Dangus“ ir „American Idol“, – pasakoja E. Krukonytė. Pokyčių buvo ir lietuviškoje spaudoje, papildytoje garsiais užsienio vardais, pavyzdžiui, „Cosmopolitan“ ir „Ieva & Harper’s Bazaar“, kurie dalinosi pasaulinėmis mados, kultūros bei konsumerizmo naujienomis.
Iki nepriklausomybės atgavimo Lietuvos kultūros idėja buvo laisvė, o po to – „entertainment“ (liet. pramoga).
Tarp šių kultūrinių artefaktų pati E. Krukonytė išskiria humoristinę laidą „Nekenčiu reklamos“ su Rolandu Kazlu, kurioje garsus aktorius įkūnijo vidutinio amžiaus kaimietį Praną Rupšplaukį bei kitus personažus. „[Ši] 2000-aisiais transliuota laida metalygmeniu pasakoja, kaip vidutinis lietuvis išgyveno Lietuvos politinį ir ekonominį virsmą bei individualias egzistencines dramas per televizoriaus ekraną“, – prisimena ji, vadindama šią laidą ne tik popkultūros, bet ir meno kūriniu.
Be to, dešimtasis dešimtmetis formavo ne tik populiariąją kultūrą, bet ir meninę erdvę. Lietuvos teatro, baleto ir operos žvaigždės plėtė akiratį ir stažavosi pas pasaulinius meistrus: balerina Eglė Špokaitė mokėsi iš Mayos Plisetskayos, o operos solistė Nomeda Kazlaus – iš Montserrat Caballé. „Per aštuonerius metus, kai kuruoju šį archyvą, mano žvilgsnis į nostalgiškus vizualinės kultūros atvaizdus irgi pasikeitė. Dabar stengiuosi įtraukti to laikmečio architektų, grafikos dizainerių ir menininkų kūrinius, nes noriu, kad žmonės prisimintų ir juos, o ne tik dešimtojo dešimtmečio populiariąją kultūrą“, – pabrėžia pašnekovė.
Kultūros ateitis – socialiniuose tinkluose?
„90s_Lithuania“ paskyra yra vienas iš pavyzdžių, kaip socialinės medijos gali prisidėti prie supažindinimo su kultūra ar net jos populiarinimo. Pasak E. Krukonytės, šios platformos suteikia galimybę lengviau dalintis praeities vaizdais bei skatina dialogą tarp vaizdo ir žiūrovo, o pačių programėlių algoritmai irgi gali veikti kaip kultūros katalizatoriai, iškeliantys šį turinį naujienų sraute.
Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad socialinės medijos nėra tik pasyvus archyvavimo įrankis – jose irgi kuriasi savita virtuali kultūra.
„Kultūrą aš suvokiu kaip realybės paaiškinimą, tam tikrą struktūrą, kuri mums leidžia suvokti šį pasaulį. Galbūt su kažkokia nostalgija praeičiai aš kartais sakau, kad socialinės medijos negali būti kultūra, nes jos yra nematerialios, o virtualios. Bet dabar aš suprantu, kad visgi negalima nuneigti virtualios realybės, to, kas ten vyksta. Visa šita virtualybė, žmonių diskusijos ir emocijos, padaro tiesioginę įtaką materialiai realybei“, – svarsto E. Krukonytė, pasakodama, jog pati sulaukė žinučių iš Lietuvos menininkų, kuriuos paskatino kurti būtent „90s_Lithuania“ turinys.
Nepaisant šių privalumų, ji kritiškai vertina tam tikrus medijų aspektus. Pavyzdžiui, socialinių tinklų taisykles, kurios kartais riboja kai kurių vaizdų kėlimą, ar net pačių technologijų nestabilią ateitį. „Ne viskas internete yra amžina. Daug socialinių medijų tinklų, tarkim, myspace.com arba one.lt, yra pamiršti arba mirę, – sako E. Krukonytė. – Algoritmai gali daryti įtaką turiniui, o aš noriu sudėti viską, ką turiu, ir palikti žmonėms patiems atrasti ir susivokti, kokia tai buvo vizualinė kultūra.“
E. Krukonytė sulaukė žinučių iš Lietuvos menininkų, kuriuos paskatino kurti būtent „90s_Lithuania“ turinys.
Lygindama socialines medijas su tradicinėmis kultūros institucijomis, fotografė pabrėžia, kad šios erdvės turėtų papildyti viena kitą, o ne konkuruoti. „Nemanau, kad socialinės medijos yra geriausias atsakymas, kas yra realybė, ypač kai jose yra rodoma tik realybės simuliacija. Tačiau nemanau, kad reikia ir supriešinti virtualias kultūros išsaugojimo erdves su materialiosiomis, kaip, pavyzdžiui, muziejai. Jos turi gyventi kartu, o nebūti atskirtos“, – teigia ji.
Kalbėdama apie savo projekto ateitį E. Krukonytė sako, kad nors dar ieško kūrybinio kelio, jos tikslas yra po truputį atsitraukti nuo „Instagramo“ ir sukurti interaktyvią internetinę erdvę savo archyvui. Ji taip pat svarsto, kad norėtų išplėsti savo veiklą ir tyrinėti ne tik dešimtąjį dešimtmetį, bet ir kitus Lietuvos kultūros laikotarpius, ypač 21 a. pirmojo ir antrojo dešimtmečių sankirtą. „Ekonominė krizė 2008 metais padarė įtaką ir vizualinei kultūrai – mes perėjome į tokį nekūrybišką, pilką minimalizmą, – sako ji. – Šis periodas jau ženklina pozityvaus nusiteikimo ateičiai, prasidėjusio dešimtajame dešimtmetyje, pabaigą, kurią aš norėčiau patyrinėti.“
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
