„Apie meną galima kalbėti įvairiai, o šitos įvairovės Lietuvoje man šiek tiek trūksta“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako knygą „Ką veikti muziejuje“ parašiusi meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė. Šia knyga autorė tarsi drąsina į muziejus ir galerijas žengti tuos, kurie dar nėra tapę nuolatiniais jų lankytojais, ir siūlo pagrindus meno pažinimui.
– Kodėl atsirado knyga „Ką veikti muziejuje“?
– Manau, kad tokios reikėjo. Knygų apie tai, ką veikti muziejuje, kaip žiūrėti meno kūrinius yra daug ir įvairių. Varčiau tikrai ne vieną, bet nebuvo nė vienos, kurią sakyčiau reiktų išversti į lietuvių kalbą. Tai teko parašyti pačiai. Ši knyga naudinga, nes pradedant domėtis menu, kaip ir bet kuo kitu, norisi turėti pagrindą po kojomis, kad saugiau jaustis. Tikiuosi, knyga tam ir tarnaus – kad žmogus atsipalaiduotų.
– Kai kurie profesionalai į tokias knygas žiūri skeptiškai.
– Aš manau, kad tai yra tai, ko reikia. Neturiu nieko prieš specializuotą meno literatūrą, bet man atrodo, kad menas yra tokia plati tema, jog apie jį galima kalbėti labai įvairiai. Man šitos įvairovės truputėlį trūksta. Dėl to nusprendžiau, kad parašysiu lengvai, neautoritetingai, tiesiog kaip pokalbį, pasidalinimą savo patirtimi.
– Esate meno profesionalė. Ar jums buvo sunku pasižiūrėti į meną žmogaus, kuris neturi tokio gilaus meno pažinimo, akimis?
– Gal prieš penkiolika metų aš supratau, kad labai daug protingų puikių žmonių visiškai neišmano meno. Iš kur jiems išmanyti? Mokykloje to nelabai moko. Pradėjau vesti privačius meno istorijos kursus neprofesionalams, rašyti tekstus neprofesionalams.
Menas yra tokia plati tema, kad apie jį galima kalbėti labai įvairiai.
Man labai smagu, nes gaunu daug įvairių reakcijų, keistų klausimų, kurie man atrodo savaime suprantami, bet iš tikrųjų tokie nėra. Pagrindą knygai turėjau. Nebuvo, kad mėginau įsivaizduoti, kokių klausimų ir problemų kyla. Žinojau iš realaus gyvenimo, reikėjo tiesiog atsisėsti ir parašyti.
– Knyga sudaryta iš trijų dalių. Ką žmogus gaus atsivertęs knygą?
– Pirma dalis yra „Ką planuoti?“: ką galima pasidaryti namuose tam, kad kelionėje būtų lengviau. Antra dalis – „Ką veikti?“. Čia rašau apie muziejinį nuovargį, kaip jo išvengti ar kaip jį sumažinti, ar tikrai reikia skaityti visus muziejinius tekstus, ar fotografuoti, ar ne, kokius žaidimus sau tyliai galima žaisti muziejuje.
Trečią dalį pavadinau „Ką matyti?“. Ėjau per tradicinius žanrus (portretas, peizažas ir pan.) ir mėginau parodyti, kas juose galėtų būti įdomaus, ko juose ieškoti, kokios dilemos kyla į tuos darbus žiūrint. Vienu sakiniu galima būtų pasakyti, kad knyga yra apie tai, kaip atsipalaiduoti, įsijaukinti muziejuje.
Labai daug protingų puikių žmonių visiškai neišmano meno.
– Galvojate, kad daugeliui žmonių muziejus vis dar kelia stresą?
– Ypač Lietuvoje. Būtent todėl mano knygos tonas yra ypač lengvas, pridėta juokučių, istorijų. Tam, kad būtų nuimtas įsitempimas, kurio pas mus tikrai yra. Jei žmogaus draugiškai paklausi, kaip jis galvoja, apie ką šitas paveikslas, jis labai dažnai sako: „Aš ne profesionalas, nieko neišmanau, nežinau ir atstok nuo manęs, imk ir pasakok, nes tu žinai.“ Tai yra iš kažkokio keisto įsitempimo.
Vakarų Europoje žmonės muziejuose labiau atsipūtę, pripratę kalbėtis. Lietuvoje dažnai matau, kad ateina dviese, draugai ar jauna pora į trečią pasimatymą, ir jie tyli. Žiūri kartu, kažką galvoja, bet bijo pasidalinti tuo, ką mato. Aš nežinau, kodėl. Ir labai norėčiau, kad tai kuo greičiau pasikeistų.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidoje „Pakeliui su klasika“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
