Jaunosios kartos menininkė Eglė Ruibytė savo naujausią kūrinį „Middlemen“ pristato 9-ojoje Šiuolaikinio meno centro kartu su „JCDecaux Lietuva“ organizuojamoje parodoje „JCDecaux premija 2024: ruduo“ (kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Ona Juciūtė). Eglė Ruibytė yra viena iš penkių parodoje dalyvaujančių kūrėjų. Ekspozicija Sapiegų rūmuose veiks iki 2025 m. sausio 5 d., jos lankymas nemokamas visiems. Premijos rengėjų parengtoje publikacijoje – Karolinos Tomkevičiūtės pokalbis su Egle Ruibyte apie jos naujausią kūrinį, meninę praktiką ir vartotojiškos kultūros iššūkius.
– Pirmiausia noriu paklausti, kaip susiklostė, kad atkeliavai į meno lauką?
– Į meno lauką keliavau palaipsniui. Nesu iš menininkų šeimos, bet savo tėvams esu dėkinga, kad vaikystėje pastebėtas pomėgis piešti nebuvo ignoruojamas. Ir tikrai nemanau, kad tai yra pagrindinis požymis, vedantis meno link, bet čia jau tokia klasika – jei „gražiai piešia“, tai gal verta vesti į dailės būrelį.
Buvo Mokytojų namai, J. Vienožinskio dailės mokykla (kur, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, buvo įdomiausias laikas ir geriausi dėstantys menininkai), vėliau visokie paruošiamieji kursai į Vilniaus dailės akademiją (VDA), kur vėl savotiškai sugrįžau prie akademinių dalykų.
Šį etapą dažnai pergalvoju, nes tai buvo įtemptas periodas tiek laiko, tiek finansų, tiek akademinių įgūdžių požiūriu. Akademinis piešimas buvo turbūt radikaliausia šio etapo dalis. Ten sutikau nuostabių žmonių, labai daug išmokau ir man visai neblogai sekėsi, bet nesu tikra, kur šie įgūdžiai dabar nugula mano praktikoje. Būtų pravertę daugiau paskaityti apie šiuolaikinį meną ir apie tai, kas man asmeniškai įdomu ir svarbu.
Manau, viskas būtų kiek kitaip, jei būčiau iškart sugalvojusi studijuoti kur nors Nyderlanduose arba kitoje VDA studijų programoje. Kita vertus, grafika man tada atrodė labai įdomus laukas, kuriame yra ir kūrybos, ir kruopštaus amato, ir tam tikro meditatyvumo, taip pat sąsajų su grafiniu dizainu. Menininkė ir mano mokytoja J. Vienožinskio dailės mokykloje Eglė Vertelkaitė taip pat prisidėjo prie mano meilės grafikai.
– Baigei grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, vėliau studijavai tipografiką ir skulptūrą Hamburgo vaizduojamųjų menų akademijoje (HFBK). Kaip įvyko šis perėjimas? Kodėl nusprendei gilintis ir į skulptūros sritį?
– Studijuodama grafiką pradėjau domėtis tiek grafiniu dizainu, tiek konceptualesnėmis kūrybos formomis. Grafikos studijos suteikė pagrindą manyti, kad kažką suprantu apie dizainą, ir pradėti dirbti šioje srityje. O pradėjus dirbti, žinios kaupėsi per patirtį. Paraleliai bandžiau ir kurti, bet jaučiau, kad man stinga ir konteksto, ir žinių, ir aiškesnio žinojimo, ką ir kaip noriu daryti, kur link eiti.
Po poros metų supratau, kad laikas bėga ir, jei nebenoriu maketuoti interaktyvių PDF’ų bankui ir šiaip norisi įdomiau pagyventi, studijos užsienyje gali būti sprendimas. Iš pradžių su draugu išvykome į Vokietijos pietus, prie nuostabaus ežero, kur atlikau praktiką. Paskui nusprendėme bandyti stoti į Hamburgo meno akademiją. Ten turbūt ir įvyko vidinis „susiėmimas“ supratus, kaip studentai ir dėstytojai kalba apie kūrybą ir kaip išmano dizainą.
Studijuojant tipografiką susiradau darbą mažoje dizaino studijoje, kurioje dirbu iki šiol, ir pradėjo kirbėti mintis, kad dizaino mano kasdienybėje pakankamai daug, todėl būtų daug įdomiau prisijungti prie Martino Boyce’o skulptūros klasės. Manau, kad per tai ir atradau tą idėjinį ir erdvinį žodyną, kuris leido toliau rutuliotis eksperimentams. Ir šiaip buvo labai sveika pagyventi kitoje meninėje terpėje, kitame mieste, kur, nepaisant globalumo, vis tiek buvo savų tendencijų ir kontekstų.
– Savo kūriniuose sąmoningai leidi įvykti klaidoms, kurios byloja apie prieštaringą žmogiškumą industrijos mašinoje. Papasakok plačiau apie savo meninę praktiką. Kas tau joje svarbu ir kuo ji pasireiškia?
– Savo meninėje praktikoje ieškau atsakymų (o gal tiesiog keliu klausimus?) tose vietose, kur iš pirmo žvilgsnio nėra nieko gilaus – tik kasdieniškas, techniškas paviršius. Mane žavi techniškos industrinės formos, masinės gamybos estetika, optimizuotos formos. Jos savotiškai tobulos ir kartu kalba apie tragiškiausius dalykus gyvenime: monotoniją, darbą, taršą, išnaudojimą, ekonomiką, resursus, mirtį.
Plastikas (viena iš mano naudojamų medžiagų) savyje ir savo istorijoje turi ir stebuklingų, ir siaubingų aspektų – simboline ar net šiek tiek poetine prasme. Aš mėgstu ieškoti paralelių tarp įvairių pagalbinių medžiagų, tokių kaip pakavimo medžiagos, funkcijų ir žmogiškų būsenų – kokiais sluoksniais atsiribojame, slepiamės ir pildome tuštumą gyvenime. Pavyzdžiui, plastikas man įdomus dėl savo istorijos, cheminių ypatybių – jo „plastiškumas“ prieš kokius šimtą metų žadėjo revoliuciją, o atnešė ne tik ją, bet ir kiek problemiškesnių neįtikėtino masto pokyčių.
Tačiau jis gali pasirodyti visai kitaip skirtinguose kontekstuose. Buvo toks etapas, kai labai domėjausi Šiaurės Korėja, norėjau suprasti, kas tai per šalis ir kaip ji gali egzistuoti. Man įsiminė istorija apie vyrą, kuris maždaug 1990 metais (ko gero, blogiausiais laikais, kai trūko visko) perbėgo per sieną į Kiniją. Jis kažkur laukuose Kinijos pusėje rado ir su savimi pasiėmė seną plastikinį buteliuką, nes plastikas gi nedūžta, kaip patogu!
O grįžtant prie tavo minėtų klaidų, kurioms leidžiu įvykti: nuo klaidos gali prasidėti abejonė, kad kažkas galbūt yra šiek tiek ne taip. Keistas dydis verčia galvoti apie nejaukaus dydžio transportuojamus kūnus, šiukšlelės įprastai steriliose oro pagalvėlėse verčia susimąstyti, iš kur visa tai atsirado, kas tai pakavo, kas ir kokioje Kinijos gamykloje į COVID-19 testo dėžutę įdėjo raštelį su pagalbos prašymu, kuris bus perskaitytas Prancūzijoje.
Svarbu paminėti, kad leidimas įvykti klaidoms byloja, jog objektus konstruoju pati, bandau rankų, plaučių ir kelių mažesnių aparatų pagalba atkartoti techniškas formas, monotonišką ritmą, todėl kartais iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip ready-made, bet tokie nėra. Toks gamybos procesas yra ir šiek tiek absurdiškas, ir nerangus, ir apie vertę kalba iš įvairių perspektyvų.
– Tavo instaliacija „Middlemen“ atveda prie minties apie vartotojišką kultūrą. Kaip ir sakai, užsisakęs televizorių gauni dar ir kalną sunkiai utilizuojamų medžiagų. Matyt, utopiška galvoti, kad vartojimas mūsų laikais gali drastiškai sumažėti. Asmeninės pastangos kartais net atrodo beprasmės prieš didžiųjų vartotojų-teršėjų veiksmus. Kaip manai, koks šiuolaikinio meno vaidmuo šiame diskurse?
Pavyzdžiui, meno kūrinių gabenimas į meno muges, bienales, iš vienos galerijos į kitą irgi sukuria tam tikrą procesų grandinę, kuri ne visai palanki aplinkai. Tačiau meno kūrinys taip pat gali būti aštrus įrankis, padedantis atverti akis arba paskatinti dialogą.
– Taip, vartotojiškumo tema tikrai atsiranda mano kūriniuose, tačiau stengiuosi ją nagrinėti „varžtelio“ masteliu. Bandau priartinti didelę sistemą iki kasdienių momentų, tokių kaip viltingas dėžės išpakavimas namuose ar klaidos surinkimo linijoje. Dažnai galvoju, kaip dirbti su šia tema, nes ji yra slidi – norisi subtilių ir nedidaktiškų sprendimų. Vartotojiškumas tikrai nedings iš mūsų gyvenimo ir tikriausiai tik didės, kol kažkas atsitiks (nors tai jau vyksta).
Neturiu atsakymo, kaip priversti žmones, korporacijas ar valdžias norėti kažką keisti, kad asmeninės pastangos neatrodytų beprasmės. Yra daug nuostabių projektų, skrodžiančių šias temas įdomiausiais kampais, tačiau dažnai jie pasiekia tik menininkų burbulą, o gal taip ir turi būti. Manau, kad frazė „Why be an artist if you can be an activist?“ (Kam būti menininku, jei gali būti aktyvistu?) tiksliai apšviečia meno ir aktyvizmo persidengimus, skirtumus ir silpnąsias vietas. Gal kiekvienas renkamės savo ginklą?
– Kaip atsirado tavo instaliacija „Middlemen“ ir kodėl būtent šį projektą pristatai „JCDecaux premijos“ parodoje?
– Pirmiausia mane įkvėpė galimas įdomus kontrastas tarp mano kuriamų objektų ir Sapiegų rūmų aplinkos. Pastebėjau, kad mano objektai, ypač oro pagalvės (angl. „void fillers“), tam tikru kampu gali įgyti apgaulingo ištaigingumo, ypač didesnėje, galbūt rūmiškesnėje erdvėje. Ši erdvė leido galvoti apie didesnį mastelį, apšvietimą, rūmų kontekstą, vertę, trokštamą ir netrokštamą ilgaamžiškumą, imitavimą, eksperimentuoti su dydžiu ir formomis.
Rūmų istorija ir čia vykstanti kita, pirmoji grupinė paroda „Užuovėja“, ieškanti sąsajų su vieta, turi man artimų aidų.
Pati erdvė ir jos ypatumai padiktavo kūrybinę kryptį – baroko idėjos, trofėjai, gausybės ir doros metaforos susijungė su siuntinių centro sandėliška choreografija. Su puikių parodos architektų Kotrynos Butautytės ir Antano Gerliko pagalba atsirado permatomos membranos konstrukcija, kuri tiek fiziškai, tiek metaforiškai viską pakėlė į skliautus.
Ačiū Kotrynai ir Antanui! Šis pakylėjimas dar labiau pabrėžė objektų buvimą „tarp“.
– Tavo kūrinys Sapiegų rūmų erdvėse sukuria didelį kontrastą, bet kartu organiškai įsilieja į parodos visumą. Dirbti šioje erdvėje buvo įdomus iššūkis ar sunkinanti aplinkybė?
– Rodyti darbus baltame kube – tai skamba neypatingai, bet kartais net norėtųsi jo, nes man jis beveik niekada nepasitaiko. Mano kūriniai dažniausiai turi gyventi specifiškose aplinkose. Kita vertus, baltas kubas mano kūriniams turbūt ir netiktų, nes jie yra savotiški aplinkos agentai, kurie puikiai tinka užpildyti ar atsiremti į aplinkinį kontekstą.
Sapiegų rūmų erdvė padeda kūriniams atsiskleisti ir daro juos kompleksiškesnius. Kontrastas tarp erdvės ir kūrinių, jų sintezė – tai yra vienas labiausiai mane jaudinančių dalykų. Šioje vietoje galima prisiminti kuratorių Kotrynos Markevičiūtės ir Onos Juciūtės parodos tekste pavartotą frazę, jog „ruduo“ prasidėjo nuo minčių apie tarpinę būseną, apie neįvardyto dabarties jausmo siaubą ir dovaną“. Tas siaubas ir dovana – tai man labai įdomi ir artima įtampa.
Žinoma, eksponavimas tokioje erdvėje yra iššūkis, nes dėl instaliavimo ribojimų reikėjo ieškoti specifinių, kūrybiškų sprendimų. Tačiau sudėtingos erdvės gali tapti (ir, tikiuosi, tampa) dar vienu svarbiu dėmeniu tiek pavieniams kūriniams, tiek visai parodai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
