Iki 2025 m. sausio 5 d. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) padalinio Sapiegų rūmų pirmo aukšto Šiaurinėje galerijoje veikia paroda „JCDecaux premija 2024: ruduo“. Jau devintą kartą ŠMC ir lauko reklamos įmonės „JCDecaux Lietuva“ inicijuojamas projektas remia bei pristato pradedančiųjų Lietuvos meninink(i)ų kūrybą. Šių metų parodos kuratorės Ona Juciūtė ir Kotryna Markevičiūtė atrinko penkis projektus, dalyvaujančius konkursinėje parodoje. Tarp jų – Onos Barboros Šlapšinskaitės kūrinys „Nesuprask manęs neteisingai, tai nėra paprastas apsėdimas“, rašoma parodos organizatorių parengtoje publikacijoje.
O. B. Šlapšinskaitė kūrinyje tyrinėja savo ryšį su proseneliu, kurį pažįsta tik iš pasakojimų. Videoinstaliacijoje nagrinėdama asmeninę šeimos istoriją, kuriai įtaką darė rusų ir vokiečių okupacijos, menininkė subtiliai paliečia ir kolektyvinės atminties klausimus, neišgijusias praeities traumas bei šių laikų aktualijas. Kalbamės su O. B. apie šio kūrinio reikšmę, įkvėpimą bei jos meninės praktikos ypatybes.
– Šiuo metu studijuoji skulptūros magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje, bet tavo veikla neapsiriboja tik kūryba: esi dar ir edukatorė bei kuratorė. 2023 m. kuravai skulptūros parodą „Titanike“ pavadinimu „□“, o 2022 m. inicijavai projektą „Akcija“ Užpaliuose. Kaip pati matai savo vaidmenį Lietuvos šiuolaikinio meno lauke? Ar edukacija, kuravimas ir kūryba papildo viena kitą?
– Šiuolaikinio meno kontekste save matau labiausiai kaip menininkę. Edukacija ir kuratorystė mano praktikoje atsirado iš poreikio. Kuravimo ėmiausi pastebėjusi, jog Lietuvoje kuriamas visai kitoks jaunų menininkų įvaizdis, nei vyrauja mano aplinkoje.
Kuratorystė man reiškia procesų katalizavimą arba net pareigą susikurti sau platformą nelaukiant, kol kas nors kitas imsis eksponuoti skulptorių darbus. Kuratorės vaidmens imuosi iš pareigos ar noro suburti bendruomenę, tačiau kartu matau kuratorystę kaip kompleksišką lauką, kurio veikiausiai iki galo neperprantu.
O edukacija mano gyvenime atsirado gana netikėtai, kai pradėjau dirbti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Dvejus metus mokiausi dirbti su auditorija muziejiniame kontekste, kuris yra gana nutolęs nuo mano kūrybos. Šiuo metu tik pradedu sieti edukaciją su kūryba. Sapiegų rūmuose vesiu rašymo dirbtuves „Tai tėra paprastas apsėdimas“, kurios supažindins dalyvius su mano kūrybiniu metodu ir pakvies – visai kaip mano kūrinyje, pristatomame „JCDecaux premijos“ parodoje – prakalbinti mirusiuosius.
– Parodoje pristatoma videoinstaliacija „Nesuprask manęs neteisingai, tai nėra paprastas apsėdimas“ primena trumpametražį filmą: jame gana aiškus naratyvas ir svarbi kinematografija. Kaip pasirinkai šią mediją ir ar ji atspindi skulptūrinį mąstymą?
– Videoformatą pasirinkau tikrai ne iš karto. Šio kūrinio idėją ilgai nešiojausi mintyse, o pradėjusi rašyti pastebėjau, kad dialogas primena pjesę. Supratau, kad galbūt nesukursiu spektaklio, bet galėčiau pastatyti filmą. Tekstas man susisiejo su kinematografiškais vaizdais: mačiau senelio butą, žirgą. Todėl natūralu, kad videoformatas buvo tinkamiausias perteikti naratyvui.
Galvodama apie eksponavimą, iš pradžių įsivaizdavau instaliacinę aplinką, bet pradėjusi dirbti su operatoriumi atradau man dar nepažįstamą raiškos būdą. Atsirado labai daug vaizdo medžiagos, kuri man atrodė labai aktuali, turinti savo svorį. Todėl pasirinkau akcentuoti būtent vaizdą. Dabar, nors kūrinys turi instaliacijos elementų, tokių kaip pobalniai ant suoliuko, eksponavimo infrastruktūra liko gana minimali, o vaizdas ekrane yra svarbiausias.
– Kūrinys yra pagrįstas autobiografinėmis detalėmis – tavo senelio pasakojimais apie savo tėvą. Jame matome tave pačią, kaip raitelę, kuri kalbasi su prosenelio dvasia. Kiek šiame kūrinyje autobiografijos ir kiek fikcijos?
– Autobiografijos detalių kūrinyje daug. Nesumelavau beveik nė nė vieno paminėto fakto. Prosenelio istorija tikrai dinamiška – jis buvo karo belaisvis, priklausė caro husarų pulkui, baltaraiščiai jį buvo atitempę prie egzekucijos duobės, vos nesušaudė naciai. Bandžiau rekonstruoti šiuos įvykius savo vaizduotėje, tarsi jis pats ją man pasakotų. Man įdomu, kaip jis reflektuotų savo gyvenimo istoriją. Kūrinyje nugulusioje versijoje Jonas savo gyvenimu išties didžiuojasi.
Svarbus aspektas kūrinyje yra santykis su žirgais. Prosenelis labai didžiavosi savo žirgais, ypač legendiniais trakėnų veislės sportiniais arkliais. Juos neretai skolindavo kariškiams į žirgų lenktynes Kaune.
Kartą, kai buvau maža, važiuojant pro Viktorijos Jovarienės arklininkystės ir etnografijos muziejų, mama užsiminė, kad galbūt prosenelio Jono balnas galėtų būti muziejuje. Tuo metu man iš karto kilo klausimas: negi mano prosenelis buvo arklys? Filme siekiu šį nesusipratimą atkartoti su ironija – kai kuriuose kadruose atrodo, jog prosenelio žodžiais kalba arklys.
Tris trakėnų žirgus Antrojo pasaulinio karo metais pavogė naciai. Kūrinyje Jonas manęs prašo vokiečių paklausti, kur jo žirgai, ir aiškina, jog jie dabar verti trijų naujų mersedesų. Tiesa, Baltijos trienalės metu, važiuodama vienu iš trijų mersedesų Andriaus Arutiunian performanse „Armen“, pagalvojau, kad prosenelio žirgai man savotiškai vaidenasi.
– Parodos kuratorės pasitelkia ištrauką iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“, skatindamos svarstyti apie šmėklą kaip kolektyvinio bei asmeninio nerimo alegoriją. Kaip manai, ar tokia šmėkliškumo samprata atsispindi ir tavo kūrinyje? Kas tau yra vaiduoklis?
– Manau, vaiduoklis, mano kūrinio pagrindinis veikėjas, yra vienas iš kolektyvinės atminties atspindžių. Sąmoningai kūrinyje nerodžiau Jono veido, nuotraukų, neįkūnijau jo, nes jo perspektyva, mintys ir net kai kurie biografiniai faktai gali būti pritaikyti kažkieno kito proseneliui ar prosenelei. Nors šią atmintį labai vertinu, aš ją interpretuoju ir kartais net kiek įžūliai su ja žaidžiu. Tik aktyvus ir reflektyvus santykis su praeitimi gali išgydyti traumas, įsišaknijusias tarp kartų.
– Kokiomis priemonėmis kuri vaiduokliškumą? Aprašyme minima, kad žiūrovas žiūri vaiduoklio žvilgsniu. Tad ar žiūrovas turėtų įsijausti į vaiduoklio perspektyvą?
– Kūrinys tikrai buvo filmuojamas iš dalies vaiduoklio žvilgsniu. Yra terminas „ghost camera“, kai filmuojamos tuščios erdvės, tarsi iš vaiduoklio perspektyvos. Taip buvo nufilmuotos su Jonu susijusios vietos – butas, memorialas ir namo griuvėsiai. Montaže atsiranda trečias, statiškesnis žvilgsnis, kai aš, kaip raitelė, aktyviai mezgu pokalbį su prosenelio dvasia. Galvoju apie tas scenas kaip apie pasąmonės erdvę, kurioje mūsų dialogas yra galimas.
Tad ir žiūrovą kviečiu susitikti pasąmonėje ir įsijausti ne tik į vaiduoklio vaidmenį, bet ir į mano perspektyvą. Dviejų priešingos lyties žmonių dialogas įrašytas vienu moters balsu, todėl kartais net neaišku, kas ką sako. Taip noriu sukelti žiūrovui abejonę: ar tai Ona ir Jonas, ar tik dvi Onos asmenybės.
– Kūrinio aprašyme užsimeni apie dviejų laikotarpių kontekstų susikirtimą ir nesugijusias žaizdas. Ką turi omenyje ir kokios yra šios žaizdos?
– Jei ne karas Ukrainoje, aš tikrai nebūčiau pradėjusi kurti šio darbo. Karo Ukrainoje kontekstas man labai aktualus, mano tėvas dažnai išvažiuoja su parama kariams. Todėl jis negalėjo dalyvauti mano parodos atidaryme. Šiame kontekste atsiveria paveldėtos praeities žaizdos.
„Erasmus“ mainų patirtis Vokietijoje irgi atsispindi filme – toje vietoje, kur miniu vaikiną iš Vokietijos, mūsų keistus pokalbius. Kūrinį pradėjau rašyti dalyvaudama mainų programoje Leipcige. Man buvo skaudu būti Rytų Vokietijos kontekste tuo metu, kai vyko rinkimai, ir stebėti, kaip laimi prorusiška AfD partija. Dabartinės žaizdos lemia poreikį permąstyti vaiduoklio žaizdas, kurios iš tiesų priklauso tam pačiam Rytų Europos kolonialistiniam kontekstui.
– Ką darytum laimėjusi premiją? Ar jau turi idėjų ateities kūriniams, o gal dirbi prie kažko jau dabar?
– Ilgą laiką juokavau, kad laimėjusi premiją prisileisčiau botokso – žinoma, performatyviai. Tačiau dabar esu kūrybiškai gerokai išsekusi ir laukiu dar vieno svarbaus finišo – magistrinio darbo. Jis taip pat bus apie vaiduoklius, bet jie pasirodys kitaip, neįvardys savęs kaip vaiduoklių.
Be to, kurdama šį kūrinį pagalvojau, kad norėčiau lankyti šachmatų kursus – jie tapo mano nauja obsesija ir netgi kūrybiniu metodu. Šachmatai, kaip simbolinis elementas, atsirado ir mano kūrinyje. Man jie simbolizuoja strategavimą – ne tik ateities veiksmų, bet ir gyvenimo apskritai.
Kaip menininkė šiuolaikinio meno lauke jaučiu, jog turiu galvoti ne tik apie tai, kaip reprezentuoju save kūrybiškai, bet ir praktiškai. Net ir „JCDecaux premijos“ parodos kontekste jaučiuosi tarsi žaisdama šachmatais: turiu apgalvoti žingsnį po žingsnio ir čia taip pat yra galimybė laimėti.
Pokalbį parengė Miglė Markulytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
