Iki sausio 5 d. Sapiegų rūmuose veikia 9-oji Šiuolaikinio meno centro kartu su „JCDecaux Lietuva“ organizuojama paroda „JCDecaux premija 2024: ruduo“ (kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Ona Juciūtė). Nuo 2016 m. vykstančio projekto tikslas – skatinti pradedančiųjų meninink(i)ų kūrybą ir jos sklaidą. Šiemet tarp penkių parodoje dalyvaujančių kūrėjų yra ir Elena Laurinavičiūtė, kuri pristato interaktyvią garso instaliaciją „Garsoraižiai“, sukurtą iš keraminių skulptūrų ir aušinimo ventiliatorių, rašoma parodos organizatorių parengtoje publikacijoje.
– Internete apie tave randu įvairios fragmentiškos informacijos: studijavai psichologiją, prieš keramiką užsiėmei piešimu, lipdei vazas. Gal galėtum iš šių ir kitų gyvenimo detalių sudėti savo kūrybinį profilį?
– Mano kaip kūrėjos kelionė prasidėjo tik 2021 m., kai pagaliau išdrįsau eiti šiuo nelengvu keliu. Kūryba visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis: vaikystėje vaidinau teatre, piešiau, dainavau chore. Po mokyklos nežinodama, kur ir kaip save realizuoti, pasirinkau psichologijos studijas. Tačiau daug laiko praleisdavau Vilniaus dailės akademijoje, kur studijavo keletas mano pažįstamų ir dabartinis mano sužadėtinis dailininkas Pijus Čeikauskas.
Vėliau, rašydama savo bakalauro darbą, įstojau dar ir į profesinio mokymo centrą, keramikos specialybę. Šis laikas su moliu tapo puikia atsvara intelektualiam darbui ir pagrindiniu lūžiu, kai supratau, kad gyvenime noriu kurti. Kurį laiką po to lipdžiau vazas studijoje Antakalnyje, vedžiau keramikos užsiėmimus Klaipėdoje. 2021 m. nusprendžiau stoti į Vilniaus dailės akademiją, nes turėjau projekto viziją, bet neturėjau erdvės ir galimybių jį įgyvendinti. Akademija buvo ideali vieta skleistis ir augti kaip kūrėjai.
Per dvejus studijų metus gavau visą reikiamą pagalbą vystant ir įgyvendinant projektą „Oro skalpeliai“, kuriame analizuojamas temas tęsiau ir „JCDecaux premija“ parodos kūrinyje.
– Parodoje pristatai kūrinį „Garsoraižiai“, kuris yra dalis ciklo, tyrinėjančio dialogą tarp molio materialumo ir garso neapčiuopiamumo. Kuo ši tema tave sudomino?
– Mane domina gamtos stichijų naudojimas akustiniais tikslais, keramikos ir garso meno jungtis bei riba tarp materialaus ir neapčiuopiamo pasaulių. Su šiomis temomis dirbu jau trejus metus ir per šį laiką sukūriau keliolika keraminių garso objektų, kuriuos pavadinau „Oro skalpeliai“. Jie veikia keliais skirtingais būdais.
Pasitelkdama „Oro skalpelius“, konstruoju instaliacijas arba atlieku performansus. Šioje parodoje norėjau pristatyti didesnės apimties kūrinį, kurį įkvėpė ir mano kasdienė garsinė aplinka Šnipiškėse. Gyvenu rajone, kuriame stikliniai dangoraižiai susilieja su 19 a. medinukais. Šiame kontrastingame peizaže, kur praeitį ir dabartį skiria tik viena gatvė, nuolat girdimas ventiliatorių ūžesys ir aušinamų elektros skydinių garsai. Medinių trobų kaminus pamažu keičia ventiliatoriai, tvirtinami prie 19 a. pastatų.
Mediniai namai dažnai turi po kelis butus, todėl prie vieno namo atsiranda daugiau nei vienas ventiliatorius. Tai kuria ne tik vizualinį, bet ir garsinį triukšmą. Norėjau, kad mano kūriniai atspindėtų šias temas, todėl tvirtinamų ventiliatorių neslepiu, o garsai, kuriuos skleidžia skulptūros, primena nuolatinį dangoraižių ūžesį.
– Ar tavo kuriamus keraminius objektus galima vadinti muzikiniais instrumentais, aerofonais? Kokiu principu juose išgaunamas garsas?
– Savo kūrinius vadinu garso objektais, nes nesilaikau tradicinės muzikos teorijos ar vakarietiško garso derinimo principų. Neturiu muzikinio išsilavinimo, tik subjektyvią nuojautą, kas su kuo dera. Tačiau atspirties tašku juos kuriant tapo istoriniai muzikos instrumentai, ypač tie, kuriuose garsas išgaunamas naudojant vandenį.
Šią techniką pritaikiau savo kūryboje, remdamasi ikikolumbinės Amerikos švilpiančių vandens indų konstrukcija. Tai senoviniai, apie 3000 metų istoriją turintys aerofonai, iki šių dienų laikomi vienais sudėtingiausių keraminių pučiamųjų instrumentų.
Pirmąjį aerofoną nulipdžiau maždaug 2019 metais. Tai buvo dviguba okarina iš tamsiai rudo, aukštoje temperatūroje išdegto molio, kurią pavadinau „Alien Balls“. Dabar ji priklauso garso menininkei Viltei Gustytei, kuri, kiek žinau, kartais jį naudoja savo pasirodymuose Berlyne.
Visi mano garso objektai panašūs tuo, kad jų garsui išgauti reikalingas oras, tačiau skiriasi „prakalbinimo“ būdais. Kai kurie veikia kaip klasikiniai švilpukai, prie kurių pritvirtinu elektrinius ventiliatorius, kiti aktyvuojami judesiu. Taip pat yra vandens pripildytų skulptūrų, kuriose vanduo judėdamas išstumia orą, sukeldamas švilpimo garsą.
– Kaip, tavo nuomone, garsas veikia ir kuria mūsų kasdienybę? Koks garso vaidmuo mūsų gyvenimuose?
– Garsas yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis, tarsi nepertraukiamas informacijos srautas, pasakojantis apie aplinką ir jos medžiagiškumą. Pavyzdžiui, patyręs keramikas gali suprasti indo degimo temperatūrą pagal jo skleidžiamą garsą. Garsas leidžia suprasti fizines aplinkos savybes ir atskirti objektus bei situacijas vien pagal jų skleidžiamus garsus.
Industrializacija atnešė ne tik didelę pažangą, bet ir triukšmą, kuris persmelkė miestus ir tapo nuolatiniu gyvenimo fonu, veikiančiu mūsų nuotaiką, savijautą ir aplinką. Neseniai atsirado garso ekologijos sritis, vertinanti triukšmo poveikį sveikatai ir akustinio komforto svarbą, skatinanti saugoti natūralius garsus, stiprinančius mūsų ryšį su gamta.
Prie garsinės taršos taikosi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Neseniai skaičiau Davido Byrne`o knygą „Kaip veikia muzika“, kurioje rašoma, kad San Fransiske gyvenantys paukščiai pastaruosius 40 metų vis didino savo giedojimo aukštį, kad būtų geriau girdimi per intensyvėjantį eismo šurmulį, o Naujosios Zelandijos krantuose plaukiojančių banginių balsai prisitaikė prie didėjančio laivybos keliamo triukšmo.
– Tavo kūriniuose neretai nagrinėjamas garso ir erdvės santykis. Ar kuriant „Garsoraižius“ erdvė, kurioje eksponuojamas kūrinys, turėjo įtakos garso pasirinkimui ar instaliacijos komponavimui? Kokį santykį garsai mezga su Sapiegų rūmais?
– Erdvė, kurioje eksponuojami kūriniai, veikia kaip rezonatorius, suteikdama naują garsinį kontekstą. Mano garso objektai nėra įvietinti konkrečioje erdvėje, tačiau jų skleidžiamas garsas stipriai priklauso nuo aplinkos, kurioje jie skamba, akustinių savybių. Sapiegų rūmuose eksponuojamai instaliacijai kūriau didesnio mastelio keramines garso skulptūras, atsižvelgdama į rūmų architektūrą ir lubų aukštį.
Kurdama šią instaliaciją taip pat ieškojau sąsajų tarp praeities ir dabarties. Gilinausi į Šnipiškių praeitį, ypač į keramikos pramonę, kuri čia klestėjo 17–18 amžiais. Tuo metu Šnipiškės garsėjo molio ir kalkakmenio kasyklomis. Iš čia iškasto molio buvo gaminamos mūrinės plytos, kurios buvo naudojamos statant daugybę Vilniaus pastatų, stovinčių iki šių dienų.
Tuo metu, kai čia klestėjo keramikos pramonė, didžiulė dalis Šnipiškių žemių priklausė didikui Leonui Sapiegai, kuris Antakalnyje turėjo savo užmiesčio rezidenciją – medinius rūmus. Po kurio laiko šių rūmų pamatų vietoje Kazimieras Jonas Sapiega pastatė mūrinius Sapiegų rūmus. Remdamasi šiais istoriniais faktais iškėliau prielaidą, kad Sapiegų rūmai galėjo būti statomi iš Šnipiškėse iškasto molio plytų. Tai įrodančios informacijos nėra, tačiau logiška manyti, kad nedidelis atstumas tarp kasyklų ir statybvietės galėjo tapti svarbiu veiksniu renkantis statybines medžiagas.
– Panašūs muzikos instrumentai, aerofonai, senovėje buvo naudojami ir apeigų metu. Tam tikru performatyviu ritualu tampa ir ši interaktyvi garso instaliacija, o ritualo dalyviais – lankytojai, reguliuojantys kūrinį pulteliu. Kaip manai, koks galėtų būti šio ritualo tikslas? Ką apie jį ir mus kaip visuomenę pasako tai, kad groti šiuo „instrumentu“ nereikia žmogaus prisilietimo, jį galime valdyti per atstumą, tarsi televizorių?
– Apie šią instaliaciją niekada nemąsčiau kaip apie šiuolaikinį ritualą, tačiau visai įdomu apie tai pamąstyti dabar. Kaip minėjau, kuriant šį darbą mane domino gamtos stichijų, šiuo atveju vėjo, panaudojimas akustiniais tikslais. Instaliacijoje garsams išgauti pasitelkiamas sukontroliuotas vėjas – elektriniai ventiliatoriai. Toks sprendimas buvo praktinis, nes siekiau sukurti būdą, kaip eksponuoti kūrinį ir valdyti jį pagal poreikį. Taigi pultas ir galimybė valdyti ventiliatorius atskleidžia mano siekį užtikrinti kontrolę ir patogumą.
Manau, kad tikslas – kurti ryšius tarp praeities ir dabarties. Senovėje švilpukai ritualine prasme buvo naudojami keliems tikslams. Vienas jų buvo ryšio su dvasiomis ir protėviais užmezgimas – tai buvo komunikacijos priemonė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Mano instaliacija taip pat yra mediumas, kuris nematomą ir neapčiuopiamą orą paverčia garsu.
– Iš socialinių tinklų sužinojau apie tavo bendradarbiavimą su parduotuve „Humana“. Kokią vietą tvarumas užima tavo gyvenime ir kūryboje? Kaip manai, ar kurti meną yra tvaru?
– Stengiuosi vartoti atsakingai, suteikti seniems daiktams naują paskirtį ir vengti perteklinio pirkimo. Dauguma mano namų baldų yra arba dovanoti, arba rasti prie konteinerių. Savo eksperimentuose taip pat dažnai naudoju rastus daiktus, kurie suteikia kūriniams ne tik funkciją, bet ir papildomą prasmę.
Pavyzdžiui, viename iš savo eksperimentų Smiltynėje ant gelbėtojų bokšto pritvirtinau rastą plastikinį vamzdį ir jame išpjoviau angas. Pro jas sklidęs pajūrio vėjas sukūrė skambesį. Taip pat dirbau su išmestais gofruotais vamzdeliais – pritvirtinusi juos prie žiedimo staklių tradiciniu keramikos įrankiu formavau ne molį, o garsus.
Manau, kad meno kūrime verta ieškoti tvarių sprendimų, tačiau meno tikslas ne visada privalo būti tvarus, ypač jei idėja reikalauja kitokios išraiškos. Pačioje pradžioje sukūriau nemažai objektų, kurie nepavyko arba nebuvo užbaigti, bet tapo svarbia mokymosi dalimi. Dabar stengiuosi geriau apgalvoti, ką verta degti krosnyje, ir gaminti tik tai, kas, mano manymu, turi prasmę ir potencialą. Taip sumažėja atliekų ir atsiranda daugiau pagarbos tiek medžiagai, tiek pačiam kūrybiniam procesui.
– Dar vienas tavo bendradarbiavimo pavyzdys – 2023 m. režisierės Eglės Švedkauskaitės spektakliui „Fossilia“ sukurtas keraminis aerofonas, kriauklė. Gal galėtum papasakoti apie šį projektą? Ką šis instrumentas simbolizavo ir kaip veikė spektaklyje?
– Spektaklio kompozitorė Agnė Matulevičiūtė kreipėsi į mane su užsakymu sukurti instrumentą, simbolizuojantį fosiliją. Ji pasidalino nuoroda į 18 000 metų senumo artefaktą – didžiulę jūrinę kriauklę, rastą 1931 m. atliekant priešistorinių piešinių urvo kasinėjimus. Iš pradžių ji buvo palaikyta ceremonine gėrimo taure, tačiau neseniai Tulūzos universiteto archeologai iš naujo įvertino šią kriauklę ir pastebėjo neįprastas skyles.
Taip jie nustatė, kad kriauklė buvo modifikuota, kad tarnautų kaip pučiamasis instrumentas. Spektaklyje ši kriauklė naudojama muzikinėje kompozicijoje ir simbolizuoja užkastą ir tik 1991 m. rastą Dalios Grinkevičiūtės rankraštį „Lietuviai prie Leptevų jūros“.
– Pastebėjau, kad tavo kūriniuose dažnai pasitaiko ne tik industrinių, bet ir gamtinių motyvų, nuorodų. Koks tavo santykis su gamta, ar ji yra vienas iš tavo įkvėpimo šaltinių?
– Tikrai taip, gamta man yra vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių. Kartais atrodo, kad tik ji mane žavi bei įkvepia. Mano santykis su ja yra labai artimas – miškas man teikia daugiau ramybės nei pajūris. Vieni mėgstamiausių užsiėmimų – kūrenti ugnį miške, plaukioti ežere ar upėje. Tokie momentai ne tik ramina, bet ir suteikia jausmą, tarsi grįžčiau į pirminį ryšį su gamtos stichijomis.
Tačiau šiuo gyvenimo etapu pastebiu, kad vis daugiau dėmesio skiriu miestui – jo triukšmui, grožiui, purvui ir kontrastams. Gamtos ir miesto kontrastai mane įkvepia kurti kūrinius, kuriuose šiedu pasauliai susilieja arba priešinasi vienas kitam.
Pokalbį parengė Agnė Taliūtė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
