Kultūra

2019.01.24 21:18

A. Gelūnas: J. Mekas Amerikos visuomenę glostė prieš plauką

Indrė Makaraitytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.01.24 21:18

Pavasarį artimieji ketina palaidoti savo namuose Niujorke užgesusį Joną Meką Lietuvoje, Biržų rajone, kur jis ir gimė, tačiau Lietuva nesupranta, ką ji iš tikrųjų prarado - tokių vertinimų yra ne vienas. Kai Jonas Mekas mokė Kennedžių vaikus kino meno ar kai Johnas Lennonas su Yoko Ono paskambino jam, tik nusileidę Niujorke vidury nakties, ieškodami geriausio espreso, čia tvyrojo viską užgniaužęs klaikus sovietmetis.

Kiek jo likę ir ar jis leidžia suprasti ir įvertinti avangardinio kino kūrėjo palikimą ir jo svarbą Lietuvai?  Apie tai – žurnalistės Indrės Makaraitytės pokalbis su buvusiu kultūros ministru, Seimo nariu Arūnu Gelūnu ir Jono Meko mokiniais režisieriais Artūru Jevdokimovu ir Audriumi Stoniu.

– Jūs taip suabejojote, ar esate jo mokinys, pone A. Jevdokimovai?

A. Jevdokimovas: Aš sakyčiau, kad jis tiek mokinių turi, kad labai sunku pasakyti, jog esi mokinys. Taip galėtų pasakyti galbūt šimtai, o gal tūkstančiai žmonių, gal net dešimtys tūkstančių.

– Ar mes galime prisiminti Jūsų patirtį? Buvote pas J. Meką pačioje nepriklausomybės pradžioje. Iš tokio niūraus, klaikaus sovietmečio Jūs atsiradote visiškai kitame pasaulyje, pas Joną Meką. Ką jums tai davė jūsų gyvenime? Ir ką davė Lietuvai, nes jūs dirbate čia, Lietuvoje?

A. Stonys: Įsivaizduoti, aprašyti, papasakoti, aišku, neįmanoma, nes  jis atvėrė vartus į visiškai kitą pasaulį, į visiškai kitą kultūrą, į laisvės kultūrą ir, išėjus iš už geležinės uždangos, jis paliko tokią žymę visiems, kurie ten buvo pas jį, juos pakeitė, juos išlaisvino. Ir aš tikrai nesuklysiu sakydamas, kad visiems, kurie jį susitiko, tai buvo vienas iš esminių įvykių jų kūrybiniame gyvenime.

– Jūs parvežėte laisvės iš Amerikos čia, į Lietuvą, į Lietuvos kultūrą?

A. Jevdokimovas: Nežinau, labai sunku įvertinti. Aš galėčiau pasakyti, kad Audrius parvežė kažkiek laisvės, o gal ir aš šiek tiek parvežiau, bet sunku pasakyti. Greičiausiai, nes mūsų mąstymas pasikeitė.

A. Gelūnas: Aš iš išorės galėčiau įvertinti, kad taip, parvežė.

A. Gelūnas, BNS nuotr.

– Pone Gelūnai, jūs turbūt esate girdėjęs tuos vertinimus,  ypač kai Jonas Mekas užgeso, kad nesuprantame mes ir neįvertiname, kas iš tiesų įvyko ir kokio masto bei kalibro tai buvo kūrėjas, nors Lietuvoje jis yra įvertintas – yra gavęs Nacionalinę premiją pačioje nepriklausomybės pradžioje ir kitų apdovanojimų.

A. Gelūnas: Manau, kad šiandien Lietuvoje tikrai jau yra žmonių, kurie gali suvokti visą Jono Meko asmenybės ir palikimo mastą bei gylį ir studijavusių, ir dirbusių Vakaruose, ir plačiai sau atvėrusių tuos horizontus. Bet galbūt nereikėtų per daug smerkti šalies, kuri, kaip sakoma, per savo pastaruosius 200 m. egzistencijos 6 kartus buvo okupuota, priešinant ją valstybei, kuri simbolizuoja pačią laisvę, kur laisvės skulptūra didžiulė ir pati visuomenė labai individualistinė, labai laisva. Sakoma, kad kai broliai Mekai pateko net iš Čikagos į Niujorką, jie gavo tos laisvės šoką ir buvo užhipnotizuoti, ir pasiliko. Sakykime, mes turime labai dideles priešybes – Rytų Centrinę Europą, kuri buvo iš visų pusių talžoma, kai net ir šiandien mes kalbame, kad mūsų nepriklausomybė, egzistencija yra gana trapi. Mes neturime tos visiškos laisvės ir to absoliutaus atsipalaidavimo mentaliteto, kad viskas bus baisiai gerai, nebent pati jauniausia mūsų visuomenės dalis. Ir suvokti J. Meką, kuris teigia tą laisvę, laisvę net ir nuo pinigų, pasisakydamas už mažo biudžeto filmus, už poeziją tarp dangoraižių, glostydamas prieš plauką amerikiečių visuomenę, tie procesai iš labai toli, iš Lietuvos, kuri tik buvo atgavusi nepriklausomybę, atrodė labai ekstravagantiška, nes mums kiekvienas Vakarų ar kapitalizmo niekutis atrodė tiesiog stebuklas. Tai per daug nesmerkime savęs už tai, kad palaipsniui atrandame Joną Meką.

– Bet Jonas Mekas – Amerikos kultūros žmogus, ar ne?

A. Jevdokimovas: Nesutikčiau turbūt, nes jis tapo kultūros žmogumi, tapo kultūros piliečiu Amerikoje, bet jis visiškai pasaulinės kultūros žmogus. Jeigu mes pažiūrėsime į jo draugų, pažįstamų ir visą žmonių ratą, su kuriais jis bendrauja, ir kas pas jį atvažiuoja, ir kas pas jį toje garsiojoje antologijoje tiesiog gyvena, būna, tai neįmanoma pasakyti, kad jis priklauso kuriai nors tautinei vienai kultūrai ar vienai regioninei kultūrai, ar dar kam nors. Jis tikrai pats yra pasakęs, kad jis tapo kultūros piliečiu.

– Bet kiek buvo J. Meke Lietuvos?

A. Stonys: Man atrodo, J. Mekas taip užsispyrusiai atsisakė tapti amerikiečiu. Iki paskutinių dienų tie, kurie su juo kalbėjo angliškai, galėjo jausti tą tokį lietuvišką akcentą. Atrodo, keista, kad žmogus, išgyvenęs visą gyvenimą ten neišmoko taisyklingai angliškai kalbėti. Visą laiką jis kalbėjo taip, kaip kalba lietuvis. Ir tai ne tik akcentas, ir tai kalba ne tik apie jo kalbą – jis liko lietuviu, jis visada dainuodavo lietuviškas giesmes, lietuviškas dainas, jis visada pabrėžė savo tokį lietuviškumą. Ne tai, kad pabrėžė – jis buvo visomis savo šaknimis lietuvis, istorijos vėjo atpūstas į Ameriką. Ir tas iš tiesų darė įspūdį ir žavėjo visus – toks žmogaus nebandymas prisitaikyti prie kažkokios kitos kultūrinės terpės, o išlikimas autentišku savimi. Jis toks buvo. Visas internetas ir „Facebookas“ dabar tiesiog knibžda pasisakymais apie J. Meką, o man labai patiko Jimo Jarmuscho pasisakymas – jis pasakė, kad J. Mekas yra kung fu meistro poetinė versija.

A. Stonys, BNS nuotr.

– Viename iš interviu pats J. Mekas yra pasakęs, kad be Fluxus idėjos ir be dzen, be Jurgio Mačiūno, su kuriuo kartu kūrė daugybę dalykų, sausio13-oji tam pačiam Vytautui Landsbergiui ir lietuvių tautai būtų neįmanoma išgyventi. Koks yra santykis J. Meko su J. Mačiūnu, nes vertinimų yra visokių?

A. Gelūnas: Manau, labai glaudus santykis. Pati jo kino filosofija – turbūt net ir poezija, bet kinas ypač, kai žiūri J. Meko filmus, atrodo, kad tai tikrai yra dzen meditacija, kur menas driekiasi paraleliai su tikrove. Jis nebando konstruoti, nebando manipuliuoti. Net jo laikysena buvo, kad jis kritikavo ne tik holivudinį kiną, komercinį, netikrą, sintetinių jausmų ir taip toliau, jis kritikavo ir intelektualų Europos kiną. Jo kūriniai, tie dienoraščiai kino, jie patys yra kaip meditacijos, o J. Mačiūnas irgi darė poeziją ir meną iš kasdienybės daiktų. Jo kolekcijos, tos degtukų dėžutės, visi kasdienybės daiktai, kurie virto meniniais manifestais, jie irgi liudija kažkokį panašų prasmingą budintį buvimą dabartyje. Tai yra skirtingi galbūt raiškos būdai, bet labai panašios kultūrinės filosofijos.

– Jeigu jūs nebūtumėte turėję tos J. Meko patirties, ar be jos jūs įsivaizduotumėte savo kūrybos kelią kaip režisieriai, kaip kūrėjai, kaip menininkai?

A. Jevdokimovas: Aš tai įsivaizduoju kažkokį kitokį kūrybos kelią, bet neįsivaizduoju, koks jis būtų. Aišku, 20-mečiui buvo visiškai šokas patekti ten, po tokio šoko tu pasikeiti.

– O šokas dėl to, kad atvažiavote iš tos sovietinės Lietuvos?

A. Jevdokimovas: Taip, bet yra daug dalykų, kuriuos pradedu suvokti dabar tik, po 30 m. beveik. Pavyzdžiui, kad J. Mekas atrodė tada vyresnis. Visi sako: „O, čia J. Mekas toks jaunas.“ Nors jis nejaunas, jam 96 m. suėjo, tai koks čia jaunas.

A. Gelūnas: Jis buvo jaunas visą gyvenimą.

A. Jevdokimovas: Taip. Paskui supranti, kad jis buvo smalsus žmogus. Tai susiję ir su tuo, kad tiek yra manančių, jog jis padarė jiems įtaką. Ir ne tik – daugybė žmonių mano, kad turi kažkokį santykį su J. Meku. Ir aš tą patį manau. Tai daug sako apie jo asmenybę. Tai reiškia, kad jis yra smalsus, jam žmonės visada buvo įdomūs, iki pat mirties. Ir todėl jis galėjo bendrauti ir su 20-mečiu, ir su 80-mečiu, ir su klasiku, ir su avangardistu, ir su kokiu nors valstiečiu savo gimtinėje – jam viskas buvo įdomu. Mes senstame ir galvojame: „Ai, man šitas neįdomu, čia žinau, šimtą kartų mačiau, šitas – viskas jau aišku“. O jis toks niekada netapo. Žmogus buvo to antitezė, jam viskas buvo įdomu, visada. Ir tai turbūt ir yra paslaptis to, kad jis galėjo likti jaunas iki mirties.

– Ką dar turėtume padaryti čia, Lietuvoje, kad J. Meko palikimas būtų suvokiamas, suprantamas ir įvertintas, kaip jis yra įvertintas pasaulyje?

A. Stonys: Lietuva turi tokią blogą tendenciją „įpaminklinti“ mūsų kultūros žmones. Atrodo, pastatėme paminklą, pavadinome jo vardu gatvę, įsteigėme muziejų ir jau viskas, galime pamiršti, tegul ilsisi ramybėje. Dar biustas, dar kokia lenta, kur jis lankėsi ar buvo užėjęs. Iš tiesų jis turi tapti mūsų kultūros savastimi – jis visada toks buvo, jis visada buvo mūsų kultūros dalis.

J. Mekas, BNS nuotr.

 Bet kaip tai padaryti?

A. Gelūnas: Aš galėčiau pasufleruoti, kad Lietuvoje nėra sinematekos. Tai yra mano sena karšta svajonė. Aš suprantu, kad tai – brangi svajonė, man teko kažkada tiesioginiame eteryje ginčytis gana neskaniai, ar čia reikia kultūrai Lietuvos naujų statybų, kalbant apie akademinės muzikos salę. Tai aš buvau sukirstas, kad pastatų ir taip per daug, nėra čia ko ir taip toliau. Bet tikrai mes stokojame tam tikrų esminių civilizuotos valstybės kultūros dėmenų. Sinemateka, judantis vaizdas, kino, video meno, ypač nepriklausomo kino, tai yra ta vieta, apie kurią kalba Audrius, kuri aktualizuotų, organizuojant diskusijas ir retrospektyvas. Tą gali daryti ir Nacionalinė galerija, tą gali daryti ir MO muziejus ar dar kas nors kitas, bet sinemateka turi kitą kodą ir kitą skambesį. Prisimenu, kad lankydamasis 1993 m. Paryžiuje jaučiausi turbūt panašiai kaip jūs Amerikoje – irgi visiškai vienišas, toks iš Rytų Europos, labai didelis kompleksas. Ir aš mačiau Paryžiaus viename iš kino teatrų retrospektyvą „Jonas Mekas ir jo mokiniai“. Ir aš pasijutau savo vietoje, aš pasijutau dalis tos tautos, kuri turi tokį įtakingą žmogų ir milžiną. Sinematekos ir kino teatrai, kurie vysto tokią ambicingą intelektinę kultūros-istorinę veiklą, ir prikelia „Mekus“, „Fassbinder‘ius“, „Bob‘us Fosse‘us“ ir taip toliau, visą tą didįjį kiną.

– Tam Lietuva yra pribrendusi?

A. Stonys: Visiškai pritariu, nes iš tiesų reikia ne paminklų, ne biustų, net ne mokslinių darbų, nors jie, aišku, yra reikalingi, reikia matyti jo filmus. Mes vis dar labai dažnai smerkiame knygas jų neskaitę ir turime savo nuomonę apie filmus, jų net nematę. Aš rodau J. Meko filmus visame pasaulyje studentams ir matau, kaip jis veikia. Jis yra toks universalus, kad pravirksta studentai Kalkutoje, Indijoje, Kuboje ir visame pasaulyje. Reikia, kad mes pamatytumėme. Ir keista, kad kai atvažiuoji į Bangladešą, į Daką, jie sako: „O, Lietuva, Jonas Mekas“, o Lietuvoje dažnai būna „aha, girdėjau tokį vardą. – O ar matei jo filmą? – Ne, nemačiau“.