Neabejoju, kad daug kas yra girdėjęs, jog žymus amerikiečių režisierius, aistringas kinomanas ir pasakorius Quentinas Tarantino neketina, bent jau kol kas, tęsti savo karjeros kine neapibrėžtą laiką. Tiksliai nežinau, kada ir kodėl jis tai sugalvojo, bet šiuo metu jo viešas pažadas yra sukurti 10 filmų, o paskui užsiimti kažkuo kitu. Pavyzdžiui, rašyti knygas arba dirbti teatre. Kinas – jaunų žmonių reikalas, sykį yra pasakęs Quentinas ir, ko gero, ne be reikalo: savo pirmąjį „Oskarą“ jis pelnė būdamas vos trisdešimt vienerių.
Jei Q. Tarantino iš tiesų laikysis savo žodžio, jam liko nufilmuoti viso labo vieną filmą. Bet žmonės nuolat keičia savo nuomonę. Štai, pavyzdžiui, jo kolega Ridley Scottas neseniai atvirai pasakė, kad netiki, jog Quentinas kalba rimtai. Kaip bebūtų, pats R. Scottas tikrai nusiteikęs filmuoti, kol tik galės tai daryti. Šiaip ar taip, Clintas Eastwoodas savo naujausią filmą sukūrė būdamas 94-erių, o R. Scottui šiuo metu viso labo 86-eri.
Ką gi, už R. Scottą galima tik pasidžiaugti. Bent jau aš pats tikrai norėčiau būdamas tokio garbaus amžiaus turėti tiek jėgų ir užsidegimo. Vos prieš metus išleidęs į pasaulio kino teatrus įspūdingai atrodantį, bet, deja, nelabai pavykusį istorinį filmą apie Napoleoną Bonapartą, šiemet britų režisierius imasi dar sudėtingesnės užduoties ir pristato vieno sėkmingiausių savo karjeros filmų – „Gladiatoriaus“ – tęsinį.
Šis sumanymas nuo pat pradžių nekėlė man labai didelio pasitikėjimo. Kol kas sėkmingai po 25 metų grįžti į sykį jau sukurtą ir apgyvendintą fikcinį pasaulį ir dar pasakyti jame kažką naują pavyko tik Davidui Lynchui. Ir tai, tik todėl, kad trečiajame „Tvin Pykso“ sezone jis apskritai atkakliai vengė kažkur grįžti. R. Scottui, kita vertus, ir šiaip niekada itin nesisekė su tęsiniais. O antrojo „Gladiatoriaus“ atveju ir ambicija yra nei daug, nei mažai – antrąkart įbristi į tą pačią upę.
Jau nuo įžanginio tęsinio titrų pasidaro aišku, kad naujasis filmas žada būti tiesioginiu savo pirmtako paveldėtoju. Tarp režisieriaus ir pagrindinių aktorių pavardžių ekrane blyksteli net kelios ikoniškos pirmosios dalies scenos, trumpai nušviečiančios intensyvią generolo Maksimo ir imperatoriaus Komodo konfrontaciją.
Ilgainiui suprasime, kad tai nėra vien tik nostalgiški režisieriaus prisiminimai apie vieną savo karjeros viršūnių. Tiesiog pagrindinis tęsinio herojus, vaidinamas airių aktoriaus Paulo Mescalio, yra labai tiesiogiai susijęs su prieš kelis dešimtmečius Romą sukrėtusiais įvykiais.
Jis gyvena savotiškoj tremty Numidijos provincijoje, kur visiems žinomas Hano vardu. Bet imperijos kariuomenei užkariavus jo namus ir atėmus mylimos žmonos gyvybę nugabenamas į sostinę ir tampa gladiatoriumi. Iš pradžių jo valią gyventi palaiko vien tik keršto troškimas, nukreiptas į kolonizatorių kariuomenės generolą Marką Akacijų, kurį įkūnijo Pedro Pascalis. Tačiau galiausiai jis supranta, kad tikruoju jo įniršio objektu turi tapti pati išsigimusi Romos politinė sistema.
Jei kažkam ši istorija pasirodė jau girdėta, neabejokite savimi: visi pagrindiniai filmo dramaturginiai akcentai tiesiogiai nusirašyti nuo pirmosios dalies. Žiūrint antrąjį „Gladiatorių“ gan greitai pasimato, kad režisierius tęsinį kūrė kone matematiškai.
Šis sumanymas nuo pat pradžių nekėlė man labai didelio pasitikėjimo.
Pirmoje dalyje pagrindinis herojus buvo vienas, dabar jų dvigubai daugiau. Originaliame filme Romą valdė vienas nuo valdžios apsvaigęs imperatorius narcizas, tęsinyje turime žiaurius ir ištvirkusius brolius tironus. Ankstesniame filme gladiatorių arenoje galėjome pamatyti tigrus, naujojoje dalyje į ją bus išvytos demoniškai atrodančios beždžionės, baltieji rykliai ir net šarvuotas raganosis.
Žodžiu, logika akivaizdžiai buvo paprasta: neišradinėti dviračio, bet, kur įmanoma, padidinti intensyvumą. Mano manymu, režisieriui geriausiai pavyko susitvarkyti su antrąja šios užduoties dalimi. Visi antrojo „Gladiatoriaus“ veiksmo epizodai, nors kartais ir atrodo kiek labiau kompiuteriniai, nei norėtųsi, vis tiek yra įspūdingi ir efektingi.
Senovės Romos vaizdai audrina vaizduotę ir puikiai leidžia pajusti epinį filmo mastelį. Mūšių ir dvikovų scenos yra gausios ir dinamiškos, choreografiškai įvairios, bet ne pernelyg chaotiškos, tad visada žinai, kas ir kur vyksta. Na, o įtūžę raumeningi vyrai yra, kas be ko, įtūžę ir raumeningi, taigi dažnai pusnuogiai.
Deja, filmas visai nepralaimėtų, jei jį žiūrėtume tiesiog kaip šių veiksmo epizodų seką, prasukdami kitas, juos į visumą jungiančias scenas. Tokį įspūdį lemia ne tik draminių „Gladiatoriaus“ epizodų nuspėjamumas. Tai būtų dar tik pusė bėdos. Kitą bėdos pusę sudaro tų scenų perteklinis melodramatiškumas. Jos tapomos pernelyg plačiais mostais ir trečio veiksmo link virsta tokio aukščio klišių bokštu, kad šis pradeda pavojingai svyruoti.
Nepadeda ir perdėm naivus mėginimas per fikcinės Romos imperijos prizmę komentuoti šiuolaikinių politinių aktualijų. Vaizduodamas poliarizuotą, bendrą tikslą praradusią visuomenę, režisierius nepasiūlo jokių susidariusios situacijos sprendimų, ir pasitenkina vien tik deklaracijomis, kad būtina pasmerkti tironiją ir imtis iš naujo kartu kurti šviesų rytojų.
Teisybės dėlei, reikėtų pripažinti, kad ir pirmasis „Gladiatorius“ nebuvo kažkoks ypač intelektualus ar subtilus filmas. R. Scottas jame nesiekė nei filosofinių aukštumų, nei istorinio tikslumo. Norint juo mėgautis nereikėjo – o ir iki šiol nereikia – žinoti absoliučiai nieko apie tuometę Senovės Romą. Tačiau filmas vis tiek puikiai veikia. Jo melodramatišką siužetą nusveria puikūs aktoriai, o faktologinį paviršutiniškumą atstoja meistriškai kuriami emociniai saitai su filmo herojais.
Atrodytų, formaliai ir tęsinys turi visas dedamąsias, kad pakartotų šią formulę. Pagrindiniai aktoriai jame tikrai nuoširdžiai atlieka savo darbą. P. Mescalis atsakingai stengiasi imituoti Russelą Crowe, P. Pascalis įtikinamai derina generolišką ryžtą ir žmogišką šiltumą. Personažų motyvacijos iš principo aiškios, jų veiksmai – suprantami ir net labai neprieštarauja sveikam protui.
Regis, koją režisieriui pakiša bereikalingas skubėjimas. Beveik visos filmo vietos, kuriose personažai galėtų atsiskleisti psichologiškai ir įgyti kažkokio gylio, prašokamos tarsi paskubomis, nepaliekant žiūrovui laiko su jomis emociškai susitapatinti. Išimčių iš šios taisyklės tikrai esama, tačiau per mažai, kad jos kažką galėtų pakeisti.
Atskiro paminėjimo nusipelno nebent Denselis Washingtonas. Aktorius veteranas vaidina buvusį vergą, kuris dėl ilgo ir sunkaus darbo ne tik tapo laisvu Romos piliečiu, bet ir tapo vienu įtakingiausių miesto politinių veikėjų. Primygtinai rekomenduočiau tarp veiksmo epizodų būtinai sustoti dar ir ties kiekviena scena, kur jis pasirodo bent trumpam, nes stebėti jo darbą yra grynas malonumas, kurio patirti netrukdo net mediniai dialogai.
Netgi atvirkščiai: jo sugebėjimas lygioje vietoje sukurti tikrą žmogišką emociją, beveik vien tik valios pastangomis tampant vienu sudėtingiausių ir prieštaringiausių „Gladiatoriaus 2“ personažų, yra galingas įrodymas, kad silpnas scenarijus dar anaiptol nėra mirties nuosprendis.
Visgi, kad antrasis „Gladiatorius“ galėtų tapti kažkuo daugiau nei originalaus filmo šešėliu, nepakanka vieno D. Washingtono. Taip, tai kokybiška, patyrusio režisieriaus sukurta pramoga, puikiai tinkanti didžiajam ekranui. Tarsi ir negalėtum uždrausti tokios kurti. Apmaudu, kad patyręs autorius pats nesusivokė: šįsyk galima buvo ir susilaikyti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
