Rūtos Lipaitės personalinė paroda „Altorėliai“ arba „Devocionalijos“ Lietuvos dailininkų sąjungos Projektų erdvėje – tai įvairaus mastelio kompozicijos iš metalinių, medinių, stiklinių, popierinių, plastikinių pamaldumą atspindinčių daiktų, kuriuos Bažnyčia skyrė dvasinio gyvenimo ugdymui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kompozicijos sukurtos iš laiko nugludintų, žmogaus rankų nuglostytų, dažnai pigių, masinės gamybos objektų. Daugelis jų priskiriami kičo kategorijai, kažkada juos labai brangino ir puoselėjo, o vėliau (dažnu atveju, kai savininkas mirė) jie atsidūrė antikvarinėse parduotuvėse arba ant turgaus prekystalių, šeimos nariams tapo nereikalingi.
Didžiąją dalį eksponatų vienija tai, kad jie buvo kruopščiai saugoti (rožančiai, medalionai, statulėlės, atvirukai, kryželiai), platinami namų sąlygomis (reprodukuotos šventųjų fotografijos ir paveikslai), slėpti (baimė sovietiniais laikais išsiduoti, kad esi religingas) ir dabar palikti, nebereikalingi.
Į devocionalijas žvelgiama dvejopai: kaip į katalikybės reliktą arba kaip į magišką, ritualinį amuletą. Bažnyčia dalį praktikų atkartojo iš pagoniškos aplinkos, kurioje buvo įprasta nešioti amuletus ir talismanus. Iki šiol dar dominuoja magiškas požiūris į devocionalijas („...šitas stebuklingas medalikėlis mane apsaugos, aš negaliu jo pamesti, aš pasitikiu Dievo apvaizda“).
„Pirmasis kontaktinis prisilietimas su eksponatais – tai praėjimas pro užuolaidą, kurioje sukabinau katalikų, musulmonų, stačiatikių, budistų rožančius. Praeidami nespėjame pastebėti smulkių religinių simbolių.
Sugretinau fotografiją (masinę, lengvai tiražuojamą mediją) ir vitražą (vieną iš pagrindinių katalikiškos architektūros simbolių). Širmoje kartojasi tas pats Marijos veidas ant stiklo, bet kiekvienas iš jų yra skirtingas“, – sako R. Lipaitė.
Žvelgiant ketvertą amžių atgal, širdies formos medalionus – votus – kabindavo bažnyčiose kaip padėkos, įžado arba prašymo ženklus. Tradicija išliko ir iki šiol.
„Šį pavasarį atsitiktinai pamačiau mažą vienišą širdelę, pakabintą šv. Kotrynos bažnyčios nišoje. Širdies simbolis išpopuliarėjo Renesanso metu, kai religiniame mene pradėta vaizduoti Šventąją Jėzaus širdį ir naudoti ją kaip vieną iš keturių kortų simbolių. 18 ir 19 amžiuje širdelės jau buvo nuolatinis simbolis meilės laiškuose, 20 amžiuje širdis įvairiais pavidalais įsitvirtino kaip komercinis simbolis. Turėjau keletą širdies formos medalionų, netrukus juos papildė kiti, iš įvairiausių medžiagų. Medalionai sukomponuoti paveiksle „Kalvarijų turgaus Marija“, jo centre – paspalvinta Aušros vartų Marijos fotografija. Ją su įskilusiu stiklu turgaus prekeivis buvo įsmeigęs į sniego pusnį (neaišku, kiek laiko ji laukė savo pirkėjo), teko fotografiją džiovinti“, – pasakoja R. Lipaitė.
Kūrinys „20 000 maldos karoliukų, 400 valandų“ – tai savotiškos meditacijos darbas.
„Religinės tematikos medžiagą netikėtai radau audinių parduotuvėje, kurioje galėjau nusipirkti neribotą audinio paveikslų kiekį. Pirkau du, abu jie parodoje, vienas paliktas originalus, kitą siuvinėjau karoliukais maždaug 400 valandų. Kitame siuvinėtame kūrinyje „Perlų vartai“ naudojau didesnius karoliukus, mastelis didesnis, karoliukai didesni, valandų skaičius mažesnis. „Dvylika vartų – dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas“ (Apreiškimas Jonui 21 sk.).
Parodoje eksponuoju senas pramonines lempas, paženklintas rūdžių. Jas kažkada naudojo gyvulių fermų apšvietimui. Tai galingi šviesos šaltiniai, kuriuose sukomponavau religinius atvaizdus. Gimusį Kristų pirmieji tvarte pasitiko gyvuliukai, tik vėliau jam nusilenkti, įteikti dovanų ir pripažinti viso pasaulio Išganytoju atvyko Trys Karaliai. 20 a. komiksuose ir filmuose išgarsintas Batmanas asocijuojasi ne tik su apsiaustu, kauke, šikšnosparnio sparnais, specialiu automobiliu, bet ir su ryškiu lempų apšvietimu. Lempos šviesa suteikia vilties ir saugumo“, – dalijasi menininkė.
Religinių statulėlių kompozicija – tai likę be prakartėlių kūdikėliai, Trys Karaliai, Marijos avinėliai, visi jie buvo rasti ant turgaus prekystalių.
„Sujungiau juos į vieną kompoziciją, kai kuriuos pastačiau ant sportinių prizų, kurie savo laiku kažkam buvo reikšmingi ir svarbūs, o vėliau – nebereikalingi. Panašus skirtingų sričių (dvasinės ir kūniškosios) simbolių likimas. Jie primena tam tikrus laikotarpius ir svarbūs tik kiekvienam asmeniškai“, – sako R. Lipaitė.
Paroda „Altorėliai“ – tai savotiška tikėjimo simbolių tvarumo idėja. Religiniai objektai apimtinėse kompozicijose atskleidė kitą prasmę ir tarsi pratęsė šių objektų gyvenimą. Jie pakeitė kultinę paskirtį į kultūrinę ir suteikė galimybę mums pagalvoti apie jų reikšmę šiuolaikiniame gyvenime. Išmesti ir nebereikalingi objektai atspindi socialinius ir pasaulėžiūrinius dabartinės vartotojiškos visuomenės pokyčius.
„Kokie šie pokyčiai yra, kur jie mus gali nukreipti, palieku spręsti parodos žiūrovui. Parodoje dominuoja katalikiški simboliai, juos Lietuvoje rasti lengviausia. Visi parodos kūriniai tarsi savotiškai atspindi Terry'io Pratchetto knygoje „Mažieji dievai“ parašytą mintį apie Dievo egzistavimą tol, kol yra bent vienas juo tikintis žmogus“, – dėsto menininkė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
