Atrodo, kad rugpjūtis turėtų būti kiek lėtesnis mėnuo kultūrai, tačiau peržvelgus įvairiausių festivalių ir renginių tvarkaraščius matyti, kad jų gausa nė kiek nesikeičia. Šįkart – kelios rekomendacijos Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose ir prie savų televizijos ar kompiuterio ekranų.
Paroda „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (kuratorės Laima Kreivytė ir Anu Allas). Veikia iki rugsėjo 8 d.
Vytauto Kasiulio muziejų jau balandį aplankė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai.
Keletą kartų lankiausi parodoje „Neįrėmintos“ – su šiuo kūriniu, o kuratorius norisi vadinti kūrėjais, norisi vis pabūti, pasilikti, įsižiūrėti. Laimos Kreivytės ir Anu Allas darbas paveikus ne tik dėl to, ką eksponuoja (apie tai šiek tiek vėliau), bet ir kaip tai daro. Kuratorės trijų Baltijos šalių menininkių paveikslams leidžia kvėpuoti ir skleistis, jie vienas kito neužgožia, erdvėje yra palikta vietos žiūrovo ir paveikslo ar jų visumos santykiui.
Stebėtojas nėra apkraunamas, gali susikaupti, atidžiai žvelgti ir leisti kūriniams skleistis sąmonėje. Ir joks triukšmas (ar nepavargote nuo jo?) tam nemaišo. Tamsios V. Kasiulio dailės muziejaus parodinių erdvių sienos būseną dar labiau sustiprina, kartais jautiesi lyg įlindęs į olą, kurioje belieka pažinti ir grožėtis.
O pažinti ir susipažinti yra su kuo. Anot kuratorės L. Kreivytės, apie parodą jos estų kuratore A. Allas galvojo ilgai: Estijoje apskritai jau kurį laiką sąmoningai svarstoma apie tai, kad reikia atsigręžti į savo regiono meną ir kuo labiau susitelkti į „pražiūrėtas“ moteris menininkes.
„[Šios menininkės] savotiškai netelpa į rėmus pagal kelis kriterijus. Pirma, savo nacionalinių mokyklų tradicijai jos netinka. Pavyzdžiui, Rožanskaitė niekaip neįsirašo į tą „lietuviškąją ekspresionistinę arsininkų tradiciją“. Estai, atrodo, buvo visuomet labiau fotorealistiški, popartiški, bet Malle Leis net ir tarp estų sugebėjo pasirodyti esanti ryškesnė, psichodeliškesnė, chemiškesnė. Net ir estams ji buvo per stipri, nors jos visos buvo vertinamos. Rožanskaitė irgi buvo vertinama, bet į ją vis tiek žiūrima šiek tiek įtariai, su keistumu. Tarp lietuvių tapytojų netgi buvo [sakoma], kad ji nejaučia spalvos. Suprask, gudaitiška prasme, kad spalviniai santykiai visai kitokie“, – ekskursijos po parodą metu pasakojo kuratorė L. Kreivytė.
Ir iš tiesų – spalvos ekspozicijos erdvėje pribloškia: visų trijų moterų paveikslai tokie žaižaruojantys ir ryškūs, kad nejučia norisi juose paskęsti, įsigerti spalvos, jos kuo daugiau išsinešti. Ieškai, ko stokoji? Ne veltui menotyrininkės M. Krikštopaitytės parodos recenzija pavadinta „Skirtingų atspalvių gėla“.
Latvė Maija Tabaka bandė „neįsirėminti“ tematiškai.
„Ji norėjo išeiti iš to, kas moteriai menininkei buvo įprasta vaizduoti, kokia yra vieta. Buvo net išvažiavusi į tuometę Vokietijos Federacinę Respubliką, vaizdavo barą-džiungles, kuriame daugelis lankytojų pavartoję kokių nors substancijų“, – sakė L. Kreivytė.
Paroda „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (parodos kuratorės: Genovaitė Bartulienė, Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė). Paroda tęsis iki rugpjūčio 26 d.
Justinas Mikutis – spalvinga ir pilna skausmo, užkulisinė asmenybė, suvaidinusi svarbų vaidmenį nykioje pokario sovietmečio kultūroje, besiskleidžiančioje tyliojo modernizmo aplinkoje. J. Mikutis buvo menininkų mokytojas, pakeleivis, mąstytojas, pozuotojas, poezijos gerbėjas, nuolat iš atminties cituodavo pasaulinės klasikos kūrinius. Daug kas kalba, kad būti su juo buvo didžiulis potyris ir garbė. Tokia savo laikysena jis nepaliaujamai priešinosi sovietinei santvarkai.
Parodoje eksponuojami fotografų užfiksuoti J. Mikučio portretai, nutapytos drobės, piešiniai. Pozuotoju Vilniaus dailės akademijoje ilgai dirbęs J. Mikutis ne tik ryškaus veido (įkypos akys, skvarbus, nudiegiantis žvilgsnis), bet ir ryškaus proto. Mikučio protą tiktų vadinti dygiu, priešgyniaujančiu, provokuojančiu. Vienoje parodos dalyje eksponuojamos ir J. Mikučio ištaros. Tiesa, suraitytos ant baltos sienos, užrašytos jos neatrodo tokios galingos. Tarsi praranda gyvastį.
J. Mikutis primena filosofo Sokrato figūrą: nenurimstantis, kritikuojantis, svarstantis, klausiantis. Beje, nieko ir neužrašęs. Užrašė Sokratą tik jo mokiniai Platonas (įdomu, kiek jo paties jame paliko) ir Ksenofontas. Gal J. Mikučiui nepasisekė ir nė vienas aplink jį buvęs žmogus neturėjo Platono jėgos užrašyti? Todėl dabar J. Mikutis yra likęs dailėje ir fotografijoje, matomas kitų žmonių akių, pieštukų ir teptukų. Ir jis, ir ne jis, visuomet užmezgęs santykį su kitu.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkė Odeta Žukauskienė laidoje „Pakeliui su klasika“ sakė, kad sunku suprasti J. Mikutį be jo biografijos faktų, pavyzdžiui, buvo sufabrikuoti kaltinimai, tremtis, lageris, jame patirtas nenusakomas smurtas, traumos.
Skausmo J. Mikučio gyvenime būta ir gerokai anksčiau, nei prie jo gyvenimo prisilietė sovietinė valdžia. Režisierės Ramunės Kudzmanaitės dviejų dalių dokumentiniame filme „Agrastų vynas“ J. Mikučio sesuo pasakoja apie jo santykį su tėvu, kuris visus savo vaikus spaudė prie fizinio darbo. Justinui rūpėjo mokytis, o tėvui, jo būta rūstaus žmogaus, atrodė, kad knygos – dykaduoniavimas. Nepriimtojo ir nesuprastojo skausmas.
Turbūt viena skaudžiausių detalių iš minėtojo filmo apie Mikutį – jį ir jo šeimą pažinojusiųjų prisiminimai. „Į ronks ano niekas neėmdavo nėkomet, kap jis galėjo išbūt, aš nežinau“, – žemaitiškai filme taria viena iš pašnekovių. Žmogiškos šilumos, panašu, šio žmogaus gyvenime nebuvo tiek daug.
Niūrumo ir skausmo, kaip ir pačiame žmoguje, parodoje apie J. Mikutį daug, bet gal patyrę kito skausmą, lengviau dorojamės su savu.
„Iš mokyklos išsineštą šviesą jis nešė ir kitiems visą gyvenimą“, – sakė O. Žukauskienė.
Parodą galite aplankyti iki rugpjūčio 26 d.
Taip pat skaitykite
Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, Vita“. LRT EPIKA / LRT MEDIATEKA
Šį filmą teko prisiminti, kai Lietuvoje minėjome a. a. rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus 95-erių metų jubiliejų. A. Grikevičiaus filmui „Ave, vita“ jis kartu su Vytautu Žalakevičiumi parašė scenarijų.
Vėliau gerokai iškarpytą, pakeistą. Kanovičius yra sakęs, kad sunkiai atpažino savo paties darbą. Įdomu, kad filmas, net ir su iškarpytomis G. Kanovičiui artimomis žydiškojo pasaulio temomis, išlaiko poveikį ir yra svarbus lietuviškam kinematografui. Beje, Žalakevičius ir Kanovičius vienas kito nelabai mėgo, nors žavėjosi ir mokėsi vienas iš kito. Matyt, ta įtampa sukūrė įdomų pasaulį, užkurdavo dviejų kūrėjų vaizduotę.
Taip pat skaitykite
Filmo centre – du geri draugai: Steponas (aktorius Bronius Babkauskas) ir Cezaris (šiuo vaidmeniu kine debiutavo Klaipėdos dramos teatro aktorius Vytautas Paukštė). Abu kadaise perėjo nacių mirties stovyklos pragarą. Prieš mirtį Steponas parašė apie tai knygą „Mirtis juokais ir rimtai“. Dabar Cezario duktė Veronika (aktorė Eugenija Bajorytė) pagal ją rašo scenarijų.
Nedažnai kine naudojama filmo konstrukcija autoriams nuo pirmų kadrų leidžia praeitį su dabartimi supinti asociatyviais ryšiais ir ryškių kontrastų deriniais.
„Ne, kaip dažniausiai įprasta, „filosofuojantis“, o iš tiesų filosofinis, patį mąstymo procesą perteikiantis kūrinys, retas Lietuvos kino praktikoje. Prasidedantis mirtimi, jis nuteikia nelengvam minorui. Asociatyviai lengvai pereidamas iš dabarties į karinę praeitį ir atgal, kūrinys gretina epochas, jų būdingus charakterius, aiškiai pasisakydamas pablizgintos nūdienos (…) nenaudai. Kūriniu teigiamas kiekvieno individo vertingumas, neišvengiamas kartų atitolimas, kiekvieno gyvenimo stebuklas“, – apie „Ave, vita“ (beje, verčiant – „Sveikas, gyvenime!“) yra rašęs kino kritikas Saulius Macaitis.
A. Grikevičiaus „Ave, vita“ LRT EPIKOJE galite pasižiūrėti ir su kurtiesiems pritaikytais subtitrais. O pati juosta restauruota dar 2021 m. Galima prisiminti ir tai, kad LRT EPIKOJE visas turinys yra nemokamas.
Kino klasikos vakarai „Skalvijos“ kino centre. Federico Fellini „Kelias“ (it. La Strada), 1954 m.
Liepos pabaigoje ir visą rugpjūtį „Skalvijos“ kino centras kartos ne tik įvairiausius praėjusio sezono filmus, bet ir grįžta su kino klasikos filmų programa. Šįkart joje – net keturios juostos: George`o Millerio „Pašėlęs Maksas“ (angl. Mad Max, 1979 m.), Ridley`o Scotto „Telma ir Luiza“ (angl. Thelma & Louise, 1991 m.), Paulo Thomo Andersono „Pašėlusios naktys“ (angl. Boogie Nights, 1997 m.) ir Federico Fellini „Kelias“ (it. La Strada, 1954 m.).
Kiekvienas iš filmų tikrai vertas dėmesio, bet pamatyti legendinio italų neorealizmo režisieriaus Fellini juostą dideliame ekrane – didžiulė dovana. Sakoma, kad šis filmas – daugiausiai iš režisieriaus jėgų pareikalavęs ir bene asmeniškiausias kūrinys. Sklinda gandai ir apie Fellini beprotišką perfekcionizmą: pagrindinio veikėjo cigaretinę jis rinko iš šimto galimų ir ji pateko į kadrą tik tada, kai režisierius buvo patenkintas savo pasirinkimu.
„Kelio“ istorija pasakoja apie jauną moterį Dželsominą, kurią iš jos motinos už 10 tūkst. lirų nusiperka bastūnas „cirko artistas“ (kabutės sąmoningos!) Dzampano. Jos seserį buvo ištikęs toks pats likimas. Kelyje naivią, geraširdę ir nuoširdžią Dželsominą Dzampano kankina: prievartauja ir išnaudoja, bet ji savasties nepraranda, vienu metu ir prisiriša prie išnaudotojo, ir stengiasi nuo jo pabėgti.
Režisierius Martinas Scorsese dievina „La Stradą“, tai – vienas mėgstamiausių jo filmų, o kai norėjo savo dukrą supažindinti su Fellini, būtent šis filmas buvo pirmasis.
„Galiausiai, – rašė Scorsese, – čia buvo „vintažinis Fellini“: cirkas ir jūros pakrantė, naktinės piazzos ir vestuvės po atviru dangumi, humoras ir atjauta pasaulyje, kuris dažnai būna priešiškas ir groteskiškas, bet kartu stebuklingas ir kupinas reginių, netikėtumų, kuriame susipina juokas ir melancholija. Taip pat Nino Rotos muzikinė partitūra, Otello Martelli nespalvotos fotografijos ir, svarbiausia, įsimintinas Giuliettos Masinos Dželsominos vaidmuo: paprastos, žiauraus stipruolio valdomos merginos, vaidmuo.“
Šio filmo stiprybė – gebėjimas savo kadruose ir istorijoje sutalpinti, atrodo, vienas kitam priešgyniaujančius jausmus ir idėjas: pasišlykštėjimą ir humorą, žiaurumą ir švelnumą, atjautą ir įtūžį. Tad ir filmo pasaulis atrodo nepaprastas ir be galo tikras. Pats Fellini šį filmą buvo pavadinęs „pilnu mano mitologinio pasaulio katalogu“.
„Kelią“ „Skalvijos“ kino centre galite pažiūrėti liepos 28 ir rugpjūčio 7, 14, 21 dienomis.
Aleksandro Špilevojaus „Makbetas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Praėjusį pavasarį premjeros sulaukęs režisieriaus ir Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovo spektaklis „Makbetas“ pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare‘o pjesę suteikia galimybę ne tik išvysti pjesę scenoje, bet ir aplankyti jam įdomiai parinktą vietą – spektaklis vyksta Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžio depe (Geležinkelio g. 25B, Panevėžys).
Jeigu keliausite pėsčiomis (visai rekomenduoju), turėsite pakilti virš geležinkelio bėgių, pamatysite dalį pramoninio Panevėžio, bet ir gretimai tekančią upę. Apskritai, Panevėžys po truputį tampa vis įdomesnis – prie to prisideda ir duris atvėręs Stasio Eidrigevičiaus menų centras, bet ir meniniai eksperimentai, tokie kaip „Makbetas“. Ir jeigu spektaklio raiška nėra perdėm šiuolaikiška, tai šviesų žaismė, kurią sukuria „natūralios“ geležinkelio depo dekoracijos, tikrai įtrauks ir suteiks estetinį pasigėrėjimą.
Kiti pažymėjimai, arba Šeštoji rekomendacija
Per daug neplėtojant minties dar galima būtų paminėti keletą kultūrinių įvykių, kurie galėtų patraukti skaitytojų dėmesį, pavyzdžiui, visą rugpjūtį po Liubarto tiltu dar vyks nemokami kino seansai. „Gilios upės tyliai plaukia“ projektas – nors jau trunkantis daugiau nei penkerius metus – vis tiek atrodo gaivus: svarbus ne tik turinys, t. y. filmai, kuriuos pristato įvairios kultūrinės organizacijos, bet ir atgijusi miesto, Vilniaus, vieta. Dargi – nuolatiniai poetiški tikrovės intarpai: pravažiuojantys (kartais sustojantys, kartais nugriūvantys) dviratininkai, įnirtingi bėgikai, romantiški pasivaikščiotojai.
Jau minėtas „Skalvijos“ kino centras rugpjūčio 27–31 d. rodys Yorgoso Lanthimoso retrospektyvą „Visi žaidimai turi savo taisykles“, tad tai puiki proga susipažinti su „Prastų reikalų“ režisieriumi iš arčiau.
Galiausiai – liepos viduryje atsirado ir Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus ekspozicija, kuri kalba ne tik apie Kauną kaip miestą, bet ir apie miestiečius kaip organizmo daleles apskritai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
