Prieš 50 metų, 1974 m. gegužės 16 d., duris atvėrė ilgiausiai Lietuvoje veikiantis prekybos centras CUP, anuomet vadintas Vilniaus centrine universaline parduotuve arba „univermagu“. Lankytojus jame stebino ne tik prekių įvairovė, bet ir tokios naujovės kaip pirmieji eskalatoriai šalyje ar savitarna – galimybė pačiam įsidėti prekes į krepšelį. Aptarnavimo kultūros klausimu į „univermagą“ žvelgta kaip į pavyzdį – pardavėjai kartais net nusišypsodavo.
Iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas Albertas Kazlauskas kviečia LRT.lt skaitytojus susipažinti su Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės istorija: nuo pirmųjų pastato maketų iki prieš dvidešimtmetį vykusios rekonstrukcijos.
– 1965 m. žiniasklaida pranešė, kad prekybos rūmai jau statomi ir pasidalino pastato maketo bei statybų vaizdais. Tačiau vilniečiams parduotuvės atidarymo teko laukti beveik dešimtmetį. Kodėl?
– Buvo pora priežasčių. Viena egzotiškesnė – 1966 m. įvyko didelis žemės drebėjimas Uzbekistano sostinėje Taškente. Kadangi tai buvo viena didelė Sovietų Sąjunga, dažnai centralizuotai perskirstydavusi lėšas, nuspręsta po žemės drebėjimo Taškente nemažai resursų perduoti tam miestui ir jam atstatyti. Ne tik lėšų – į Taškentą išvažiavo daug lietuvių statybininkų.
Kitas veiksnys, jau vilnietiškas, – Operos ir baleto teatro statybos pradėjo glemžtis tiek dėmesį, tiek resursus.
Žodžiu, PC CUP dar teko palaukti. Prisidėjo ir standartinės priežastys, strigo medžiagų tiekimas bei panašiai.
– Kodėl prekybos centrui parinkta būtent ši vieta? Kokie dar variantai svarstyti?
– Svarstė kelias vietas. Juk tai buvo labai rimtas objektas – nauja didelė, kelių aukštų universalinė parduotuvė.
Iš pradžių labiau dairytasi į kairįjį Neries krantą. Ten nuo seno buvo didžioji Vilniaus užstatymo dalis, didžiausias gyventojų tankis. Vienas variantų – Lukiškės, daugmaž toje vietoje, kur dabar Seimas. Kitas variantas buvo Pylimo ir Naugarduko gatvių sankirta. Joje iki šiol yra nedidelis skveras. Trečias variantas – Mindaugo gatvėje, kur dabar „Maxima“. Kažkada būta svarstymų ten apskritai perkelti naująjį miesto centrą. Galiausiai – Operos ir baleto teatro vieta. Keturi variantai. Visi vienoje upės pusėje.
Galiausiai nuspręsta, kad reikia statyti ne tik parduotuvę, bet visą naujų pastatų kompleksą. Pasidairyta į dešinįjį krantą. Ten buvo gerokai erdviau, daugiau vietos. Nusprendė, kad tai – geresnė perspektyva.
– Kaip anksčiau atrodė dabar vilniečiams puikiai pažįstamas prekybos centras? Iš vaizdo medžiagos panašu, kad jis priminė didelę maisto prekių parduotuvę ar turgų.
– Prekybos centrų veikimo principas – visiškai kitoks tada ir dabar. Dabar prekybos centras paprastai – didelis pastatas, kuriame daug nuomininkų. Kiekviena parduotuvė tvarkosi savaip, turi savo darbuotojus, prekių tiekėjus ir panašiai. Yra aiškios pertvaros, daug mažų krautuvėlių.
Tuomet universalinė parduotuvė Vilniuje buvo viena didelė įmonė. Štai vienas prekystalis, antras, trečias. Išties galėjai sulyginti su turgaviete po stogu. Kai kurie dalykai vizualiai tikrai panašūs. Pats organizavimas – kadangi nėra daug skirtingų nuomininkų, visi po vienu stogu.
– Pagal ką anuomet išdėstytos prekės? Buvo konkreti tvarka?
– Iš esmės skirstyta pagal prekių rūšį. Viename aukšte galėjo būti avalynė, drabužiai. Kitame – elektronika, kanceliarija. Įdomu, kad ir dabar PC CUP kažkiek išlaikyta tai, jog viename aukšte yra vienokio tipo prekės, kitame – kitokio.
– Ar gyventojams siūlytas platus prekių asortimentas?
– Tiems laikams asortimentas buvo didelis. Aišku, buvo dalykų, kažkokių specifinių produktų, kurių galėjai nerasti universalinėje parduotuvėje, o kažkur kitur.
Kas tikrai stulbino tais laikais, ypač pradžioje, – didelė įvairovė. Galėjai ir apsirengti, ir fotoaparatą ar dar kažką nusipirkti. Atrodo natūralu. Bet tada tai buvo naujovė.
Planinė ekonomika veikia taip, kad svarbu ne tiek kaina, kiek prekės buvimas ar nebuvimas. Kažkas pigu, kažkas brangu. Bet turbūt svarbiau tai, ar apskritai buvo, ar ne.
– Iš kokių gamyklų prekės pasiekdavo parduotuvės sandėlius? Buvo daugiau lietuviškų ar užsienietiškų gaminių?
– Priklausomai nuo skyriaus. Kai kurių prekių Lietuvoje negamindavo. Elektronikos ar kanceliarijos prekių skyrių geografija galėjo būti gana įvairi. Jei tai buvo lengvoji pramonė, tarkim, drabužių skyrius, ten buvo daug lietuviškų gamintojų: „Lelija“, „Sparta“, „Dovana“, „Žuvėdra“.
Įdomu tai, kad neretai fabrikai, gamyklos būdavo nedideliu atstumu, tame pačiame Vilniaus mieste. Parduotuvėje praktiškai atsidurdavo už kelių kilometrų pagaminta prekė.
– Gal kai kurios senosios įmonės ir toliau tiekia produkciją dabartinėms PC CUP parduotuvėms?
– Taip, tam tikros įmonės nuomojasi. Tarkim, yra tokių prekių ženklų kaip „Utenos trikotažas“ ir „Lelija“ parduotuvės. „Merkys“, neblogai žinomas lietuviškas patalynės gamintojas, irgi turi firminę parduotuvę.
Kiti prekių ženklai, tebeegzistuojantys ir veikiantys, yra tiekėjai kitoms parduotuvėms. Pavyzdžiui, „Spartos“ kojines turbūt žino kiekvienas lietuvis. Jie firminės parduotuvės PC CUP neturi. Bet yra bent kelios vietos, kur iki šiol gali rasti jų prekių.
– Kokie buvo senieji parduotuvės darbuotojai? Visada su šypsenomis už prekystalio?
– Tais laikais aptarnavimo kultūra kartais šlubčiodavo. Būdavo, kad reikėdavo paieškoti pardavėjo šypsenos. Ne visą laiką pardavėjas buvo interesuotas parduoti, nes buvo tam tikrų prekių deficitas. Kitąkart pardavėjas kaip tik nenorėjo parduoti.
Atitinkamai neprivalėta šypsotis. Yra dokumentinė satyra „Džokonda ketvirtame aukšte“. Ten iliustratyviai pavaizduota, kaip tuomet buvo su šypsena – kad atėjęs į parduotuvę nebūtinai būsi aptarnautas, gal pačiam reikės ieškoti pardavėjos. O šypsena jau išvis kitas reikalas.
Bet į universalinę Vilniaus parduotuvę vis tiek žvelgta kaip į tam tikrą pavyzdį, etaloną. Šioje parduotuvėje bent kalbėta apie tai, kad aptarnavimo kultūra turi gerėti, vykdyti susirinkimai. Tuometėje spaudoje netgi buvo nemažai straipsnių, kuriuose kalbinami besišypsantys darbuotojai. Jie giriami, minima, kad tai svarbu, žmonėms tai patinka.
Tikrai buvo kur pasitempti. Bet šioje parduotuvėje, panašu, bent jau rūpintasi, kad rezultatas pagerėtų.
– Tad pardavėjų ir pirkėjų santykiai PC CUP buvo aukštesnio lygio nei likusiose Lietuvos parduotuvėse?
– Vienareikšmiškai įvertinti būtų sudėtinga. Bet vis tiek reikia pasakyti, kad tai buvo prestižinė prekybinė vieta. Joje stengėsi palaikyti tą lygį. Negaliu šimtu procentų pasakyti taip, bet bent jau stengtasi. Vis tiek į ją žiūrėta kaip į pavyzdį.
– Ar tiesa, kad kai kurie žmonės vykdavo į „univermagą“ ne apsipirkti, o vien tam, kad pasivažinėtų pirmuoju eskalatoriumi Lietuvoje?
– Tai buvo didelė techninė naujovė. Anksčiau niekas apie tai nebuvo nei girdėjęs, nei matęs. Gal tik kažkur skaitęs. Bet, jei kildavai į viršų, tai arba laiptais, arba liftu. Tačiau liftai seniai nieko nebestebino. Jų buvo pilna daugiabučiuose.
Eskalatorius sukėlė daug ažiotažo. Pavyzdžiui, tuometės spaudos pranešimuose apie ką tik atidarytą naują Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę dažnai fotografuoti ne tik prekystaliai, bet ir eskalatoriai. Jie buvo net keli.
Žmonėms tai buvo fantastika. Daugelis dabartinių vyresnių vilniečių prisimena, kaip būdami vaikai eidavo į tą parduotuvę ir važinėdavo į viršų. Kadangi besileidžiančio eskalatoriaus nebuvo, jie žemyn lipdavo laiptais ir sukdavo parduotuvėje ratą pirmyn atgal. Apsaugai dėl to kartais būdavo bėdų, kartais tie lakstymai sukeldavo erzelį, trukdžiusį prekybai.
– Skaičiau apie kuriozą, kad iš pradžių sąmatoje per apsirikimą įrašyta ne „eskalatorius“, o „eskavatorius“.
– Dabar sunku pasakyti. Gal net specialiai palikta klaidelė. O gal ir ne. Kas įdomu, kad net ne „ekskavatorius“, o „eskavatorius“. Netaisyklingai parašytas žodis.
Išties prekybos centro metraštyje, storoje knygoje odiniu viršeliu, užfiksuotas momentas, kad sąmatoje klaidingai įrašytas „ekskavatorius“ vietoj „eskalatoriaus“. Gal tai praslystų kaip korektūros klaida, tačiau vienam statybos vadovų su tuo dokumentu nuvažiavus į gamyklą suderinti eskalatoriaus užsakymo, paaiškėjo, kad parašyta neteisinga kaina. Eskalatorius kainuoja 10 kartų daugiau nei ekskavatorius. Reikėjo skubiai ieškoti pinigų. Juos kažkaip rado ir galiausiai pastatė eskalatorius.
– Kokiomis dar naujovėmis anuomet pasižymėjo „univermagas“? Pavyzdžiui, šiandien esame pripratę už prekes atsiskaityti savitarnos kasoje. Tada savitarna vadinta tai, kad galėjai pats įsidėti prekes į krepšelį. Tai jau buvo šiokia tokia naujovė.
– Daug prekybinių naujovių gal ir negalėtum išvardyti. Taip, savitarna tais laikais buvo naujas dalykas. Nors irgi nėra taip, kad tai būtų visiškai pirmas kartas. Gal čia buvo didesnis mastelis. Vis dėlto keturi aukštai prekybos, dar administracinis. Pats pastato tūris įspūdingas.
Sakyčiau, labiausiai galėjo stebinti savo šviežumu, naujumu, kad apskritai tai – naujasis miesto centras. Plati pėsčiųjų alėja, smagu pabūti, šalia upė, nauji pastatai, viešbučiai, buitinio aptarnavimo kompleksas. Tai turėjo dominti vilniečius. Daugelyje tuomečių fotoalbumų apie Vilnių, kur vaizduojami bažnyčių bokštai, nauji sovietiniai pastatai, dažnai fotografuota būtent pėsčiųjų alėja prie universalinės parduotuvės. Pati vieta iš savęs dvelkė novatoriškumu.
Matosi, kad tai buvo populiari vieta. Ne veltui ji formuota kaip naujasis miesto centras. Nuo tų laikų to statuso niekada kaip ir neprarado. Šiais laikais plečiasi toliau. Kaip prieš 50 metų pradėjo traukti žmones, taip traukia ir dabar.
– Šiandien prekybos centruose randame ne tik prekių, bet ir pramogų. Ar anuomet būta kažko panašaus?
– Be tokių dalykų kaip kavinė ar restoranas, ne. Kartais šalia parduotuvės vykdavo renginiai: mugės, atrakcionai. Pačiame pastate didžioji dalis buvo koncentruota į prekybą ir nebent kažkiek į maitinimo paslaugas.
– Papasakokite apie 2003–2004 m. PC CUP rekonstrukciją. Kas išlaikyta? Kas pakeista?
– Pasirinkta išorėje vykdyti gana santūrų renovacijos projektą. O viduje – radikalesnį.
Nuspręsta palikti pastatą baltu fasadu. Pastato tūriai pasikeitė nežymiai, praktiškai liko tokie patys. Automobilių stovėjimo aikštelė kažkiek pakeitė vizualinį išorinį vaizdą. Pasikeitė logotipas.
Viduje pokyčių gerokai daugiau. Vis dėlto nuo sovietinių laikų radikaliai pasikeitė ekonominė sistema, perėjome iš planinės rinkos. Reikėjo kitaip organizuoti prekybinius plotus. Vidus pasikeitė neatpažįstamai. Nuo šviestuvų iki prekybos salių ir eskalatorių bei liftų, jie irgi pakeisti. Penktasis aukštas, anksčiau pritaikytas administracijai ir sandėliavimui, tapo atviras. Dabar ten kavinės, viena kita krautuvėlė.
– Šiais metais minime šio prekybos centro 50-metį. Ką jis simbolizuoja Vilniui: tiek senajai, tiek jaunajai miesto kartoms?
– Tai – kaip senas draugas. Visada žinai, kad jis yra. Daug prisiminimų, bet visada gali jį sutikti. Kaip gyvas žmogus, su kuriuo gali šiltai pabendrauti.
Kiekvienam Vilniuje gyvenančiam žmogui, kokio amžiaus jis bebūtų, ar vyresnis, ar jaunas, ta vieta turi tam tikrų asociacijų. Kaip ir kitos kertinės miesto vietos. Pavyzdžiui, Vingio parkas, Gedimino prospektas, Katedros aikštė. Lygiai taip pat ir PC CUP. Tai prekybinė vieta, bet kiekvienas turi savo santykį ir patirčių su ja.
* Šis tekstas buvo redaguotas. Jame pataisyta faktinė klaida pavadinime.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
