Šimtmečio Dainų šventės proga Valdovų rūmuose buvo surengtas pokalbis apie šventės istoriją ir perspektyvas. Kiek prasminga ieškoti sąsajų tarp Pirmosios Lietuvos Respublikos gimimo ir dainų švenčių Lietuvoje tradicijos formavimosi? Ar dainų švenčių sovietmečio Lietuvoje istoriją galima vertinti operuojant tik binarine „juoda-balta“ schema? Kaip vyksta Dainų šventės tapatybės kūrimas ir manifestavimas 21 amžiuje? Šie ir kiti klausimai buvo svarstomi kultūros istoriko Aurimo Švedo moderuotoje diskusijoje.
Dainų švenčių sąsajos su tautinių valstybių kūrimusi
Pokalbį dr. Aurimas Švedas pradėjo pasiūlydamas mintį, kad Dainų šventė yra lyg veidrodis, kuriame galime išvysti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją 20 ir 21 amžiuose. Visgi tam, kad suprastume šį fenomeną, būtina atsigręžti į jo ištakas – jas komentavo muzikologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė dr. Danutė Petrauskaitė:
„Masinis dainavimas prasidėjo labai seniai, 18 a. pabaigoje, po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Nenuostabu, kad prasidėjus nacionalinių valstybių kūrimosi procesui dainų šventės gimė būtent Šveicarijoje ir Vokietijoje – dainavimas yra bendros idėjos išraiška, ir Šveicarijoje, kurioje gyveno skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės, buvo svarbu susilpninti tarp jų kylančias priešpriešas.“
Profesorė pabrėžė, kad liuteroniškuose kraštuose bendras dainavimas buvo konfesinės tapatybės išraiška, tačiau Lietuvoje, katalikiškame krašte, jis prisidėjo prie valstybingumo stiprinimo, ir dainų šventės paskatino Baltijos šalių tapatybių susiklostymą. Pasak profesorės, esama nemažai skirtumų tarp liuteroniškų kraštų ir Lietuvos dainų švenčių, kurie juntami ir repertuare, ir pačiame šių švenčių organizavimo procese.
Katedros aikštėje – intriguojantis Dainų šventės koncertas „Rasi rasoj rasi“
Ar įmanoma atsisakyti „juoda-balta“ mąstymo, vertinant sovietmečiu vykusias šventes?
Kalbėdamas apie sovietmečiu vykusias dainų šventes, A. Švedas atkreipė dėmesį, kad jos dabar vertinamos žvelgiant į jas iš dviejų radikaliai skirtingų požiūrio taškų. Viena vertus, teigiama, kad jos tapo savotiška rezistencijos forma, prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo; kita vertus, sakoma, kad tai buvo tuometės sovietinės ideologijos tikslams tarnaujantis masinis, mobilizacinis, „fasadinis“ renginys ir reginys.
Pasak istoriko, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo, Vilniaus universiteto TSPMI docento dr. Vlado Sirutavičiaus, klausimas nėra toks sudėtingas, kaip atrodo, o pretenduodami į mokslines įžvalgas negalime visko suabsoliutinti iki „balta-juoda“ schemų. „Istorija rašoma tikrinant faktus, analizuojant, – sakė jis. – Faktuose nebūtinai rasime tik baltą ir juodą spalvas, faktuose dažnu atveju galima įžvelgti daugybę atspalvių. Kadangi neseniai teko plačiau analizuoti 1946 m. Dainų šventę, reikia pasakyti, kad tai, ko norėjo valdžia (mobilizuoti, įtraukti, išnaudojant ir kultūrą), nesutapo su tuo, ką galvojo žmonės. Apie 12 tūkst. žmonių 1946 m. suvažiavo į stipriai sulietuvėjusį Vilnių. Dauguma susirinkusiųjų buvo jauni žmonės, gimę ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Jie pirmą kartą atvažiavo į Vilnių, apie kurį buvo tiek skaitę ir tiek girdėję. Vienas iš istoriko uždavinių turėtų būti parodyti, kaip Dainų šventė atrodė iš apačios, o ne tik analizuoti, ko norėjo valdžia.“
Dainų šventės organizatorius Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa prisiminė, kad esama daug prisiminimų, ką žmonės tuo metu galvojo ir veikė. „Vakar kalbėjausi su prof. Algirdu Vyžintu, – prisiminė jis. – Iš jo tėvų sovietmečiu buvo atimtas turtas, jam grėsė Sibiras, slapstydamasis profesorius nukeliavo į Eržvilką ir Skaudvilę, kur organizavo dainų šventes. Žmogus, atidavęs Dainų šventei visą gyvenimą, puikiai suprato, kokia yra jos prasmė. Besiruošdami šių metų šventei archyvuose radome tremtinės prisiminimus su nuotraukomis: Igarkoje, Sibire, Lenino ir Stalino paminklų fone su tautiniais kostiumais šoka ir dainuoja lietuviai. Prisiminimuose rašoma, kad prižiūrėtojai nesuprato, kas vyksta – kaip žmonės, iš esmės sėdintys kalėjime, gali šokti ir dainuoti?“
Dainų šventė tarp tradicijos ir inovacijų
Tęsdamas kelionę Dainų šventės istorijos puslapiais A. Švedas prisiminė, kad atkūrus Nepriklausomybę reikėjo surasti kompromisą tarp susiklosčiusios tradicijos imperatyvo ir atsinaujinimo poreikio. Pasak S. Liausos, viskas prasidėjo gerokai anksčiau nei dešimtajame dešimtmetyje: „Dar 1988 m. televizija niekaip negalėjo pradėti filmuoti Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“, nes studentai buvo atsinešę tautines vėliavas. Kiek žinau, atėjus laikui rengti 1990-ųjų Dainų šventę, valdžia jos nelabai norėjo, bet žmonės užsibrėžė, kad ji vis vien įvyktų. Manau, kad ta šventė turėjo tiek energijos, tiek entuziazmo dėl to, kad pagaliau bendruomenės galėjo pačios spręsti, kokio repertuaro ir kokios šventės nori. Dar vienas atraminis dalykas – galimybė pasaulio lietuviams pagaliau sugrįžti, nors nebuvo taip, kad jie visiškai nebūtų galėję atvažiuoti į šventes sovietmečiu. Istorija parodė, kad Dainų šventė yra reiškinys, kurio negali sunaikinti net okupacija, nes dainavimas yra mūsų kraujyje. Sutartinės keliauja iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.“
Dainų šventė pasaulio lietuvių bendruomenėse
Dainų šventės vaidmenį įvairiose valstybėse, visuomenėse, kultūrose gyvenantiems lietuviams apžvelgė chorvedys, Čikagos Lietuvių meno ansamblio „Dainava“ meno vadovas Darius Polikaitis: „Pirmoji Šiaurės Amerikos lietuvių Dainų šventė įvyko dar 1956 metais – vadinasi, taip greitai nuo atvykimo į JAV žmonės pajautė poreikį burtis. Ypač populiari Šiaurės Amerikoje yra Šokių šventė, joje labai aktyviai dalyvauja jaunimas. Pasaulio lietuvių bendruomenėse vykstančios dainų šventės yra reta proga, kai gali pasijausti esantis didelės bendruomenės dalimi. Įprastai, gyvendami užsienyje esame mažuma, bet susirinkę su tūkstantine minia pagaliau pajaučiame vienybę, kuri mums padeda išlaikyti tapatybę ir nepamiršti, kad mūsų yra daugiau, nei kasdien atrodo.“
Kultūros komunikacijos iššūkiai
Dainininkę, televizijos laidų vedėją, reklamos specialistę Dovilę Filmanavičiūtę A. Švedas pristatė kaip žmogų, kuris domisi įvairių reiškinių, valingai sukuriamų komunikacijos specialistų, poveikiu ir visuomenės reakcija į šį poveikį. Ji pasakojo: „Klausydamasi prisiminiau pokalbį su jaunos kartos akušere – klausiau jos, kodėl man taip gera prie jūros? Ji man atsakė, kad tai prenatalinė atmintis, kuri lydi visą gyvenimą – turbūt atsimenu buvimo įsčiose saugumą. Man atrodo, su dainavimu yra kažkas panašaus – gal dėl to tiek daug mano pažįstamų žmonių sako, kad šimtmečio Dainų šventės savaitę pagaliau kartu laikysimės susikibę už rankų ir verksime. Gal mūsų ląstelės atsimena, kaip per amžių amžius giedojome.“
Paklausta, ar pastarųjų dainų švenčių temos, tokios kaip „Mes“, „Amžių sutartinė“, „Čia – mūsų namai“, atliepia šiuolaikinio žmogaus poreikius, D. Filmanavičiūtė sakė mananti, kad kultūros komunikacija Lietuvoje susiduria su didelėmis problemomis. „Man tie švenčių pavadinimai atrodo kaip iš piršto laužti, – komentavo ji. – Nepritariu, kad kultūroje reikia vengti žodžio „reklama“. Jei mes apie kultūrą galvotume taip, kaip aš kasdieniame darbe galvoju apie produktą, tuomet ir šūkius bei lozungus sugalvotume tokius, kurie aiškūs „vartotojui“. Aš esu kūrusi komunikacijos kampanijų Lietuvai ir Vilniui su tikslu sugalvoti, kuo mes išskirtiniai. Mums nesiseka to daryti, esame pametę savo autentiką – gal tai sovietmečio įtaka. Sudominti šiuolaikinę visuomenę Dainų švente yra niekų darbas. Kad ir kokį šūkį prirašytume prie Dainų šventės komunikacijos, esmės tai nekeičia: gausu žmonių, kurie bando sau atsakyti į klausimą, kas mes esame. Nereikia išradinėti dviračio, tik ieškoti būdų, kaip visiems priminti, kad čia mes – mes esame sutartinės, raudos, dainų šventės. Nereikia ieškoti skambių žodžių junginių, kurie sujaudintų žmones ir sukeltų norą kitą savaitę visiems kartu paverkti.“
A. Švedas, reaguodamas į D. Filmanavičiūtės pasisakymą, kėlė klausimą, ar Dainų šventė gali mums padėti tapti labiau atpažįstamiems pasaulyje? D. Filmanavičiūtės manymu – vienareikšmiškai. „Manau, kad liepos mėnuo pasauliui turėtų būti tas, kai žmonės važiuoja į Lietuvą, nes tokio dalyko kaip Dainų šventė nėra matę. Tai mūsų vertybinis stuburas, kuriuo mes ir išsiskiriame.“
S. Liausa atsakė norintis paprovokuoti: „Kol esame Lietuvoje, viskas atrodo vienaip. Segmentuojamės: modernumas prieš tradiciją, regionas prieš sostinę. Bet tik išvažiavus iš Lietuvos žmonėms prireikia tautinio kostiumo, jie nori į Dainų šventę, jiems tampa įdomi jų tapatybė. Kažkur lietuvio kode įrašyta branginti tada, kai netenkame.“
Kalbėdamas apie komunikaciją, S. Liausa svarstė: „Kadangi tenka įdėti nemažai pastangų į Dainų šventės prekių ženklą, domiuosi, kiek daug į savo švenčių komunikaciją investuoja latviai ir estai. Kai mums visiems Lietuvoje šventė bus brangi, apie komunikaciją kalbėti nebereikės. Ukrainoje prasidėjus karui pasaulis palaikydamas rengiasi vyšyvankas. O kaip pasaulis atpažins mus, jei mums atsitiks bėda? Dainų šventė yra viena iš terpių, kurioje galima rasti atsakymą į šį klausimą. Ir taip, tuomet nebesvarbu, koks šventės pavadinimas ar net kokia programa – einame ne konkretaus kūrinio ar kompozitoriaus klausyti, o į terpę, būseną, būvį.“
Dainų šventė ir miestas
Miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec komentavo A. Švedo pasiūlytą galimybę Dainų šventės santykį su Vilniumi apibūdinti kaip simbiotinį: „Man atrodo, kad simbiotinis ryšys yra labai sėkminga sąvoka. Tokio masto renginys įtraukia visas miesto erdves. Dažnai tenka matyti, kaip spontaniškos tautinės kultūros apraiškos miesto erdvėse suburia jo svečius – tai puikus būdas patirti kultūrą. Pastaruoju metu pradėjo ryškėti kvietimas klausytojams įsitraukti į Dainų šventę, jaustis bendrakūriais – manau, tai reikia palaikyti. Dabartinėje šventės komunikacijoje ryški orientacija į įvairius miestus. Ateityje Dainų šventė gal galės būti dar mažiau centralizuota, gal dar daugiau žmonių tai paskatins įsitraukti. Juk dainavimas ir šokis gamina oksitociną – socialinį hormoną, – tad jaučiamės laimingesni. Man atrodo, šiuo požiūriu Dainų šventė gerina mūsų visuomenės sveikatą.“
Vidinė šventės dramaturgija
Dramaturgas, televizijos ir radijo laidų kūrėjas Mindaugas Nastaravičius, kalbėdamas apie šventės tapatybę, sakė, kad, viena vertus, tapatybę kuria pati šventė kaip tradicija, kita vertus – jos dalyviai. „Sėkmingi atvejai (tokie kaip Sąjūdžio mitingai ar „Tautiška giesmė“ aplink pasaulį) įvyksta tuomet, kai sutampa du dalykai: tai, ką mums sako ir kaip mus kviečia renginys ir mūsų intencija jame dalyvauti. Kai nėra distancijos, kurią dirbtinėmis priemonėmis reikėtų įveikti. Jei apie šventę kalbame ne kaip esančią toli nuo mūsų, o mūsų pačių vidinį ir išorinį judesį, ta tapatybė atrodo labai šviesi ir atsirandanti savaime. Apie tai galvojame su režisieriumi Daliumi Abariu kurdami renginius – siekiame, kad žmonės jaustųsi ne pakviesti, o patys susibūrę ir patys šventę kuriantys.“
Kintančios šventės tradicijos ir tapatybės
Paklausti, kaip linkėtų vystytis šventei, pašnekovai kalbėjo apie tradiciją ir pažangą. M. Nastaravičius sakė: „Manau, kad šimtmetis yra puiki proga aiškiai ir sąžiningai įsivardyti esminius istorinius šventės etapus. Apie juos galima diskutuoti, požiūriai gali skirtis. Bet šventės nereikia atsieti nuo mūsų šalies ir visuomenės istorijos. Užgimusi tarpukariu, išgyvenusi sovietmečiu, šventė jau tris dešimtmečius gyvena laisvoje Lietuvoje. Padėkoję šventę kūrusiems žmonėms, turėtume arčiau scenos centro pastatyti jaunąją, ateities kartą, t. y. žmones, kuriems tokie žodžiai kaip režimas, ideologija, sovietmetis pažįstami tik iš vadovėlių, kurie galvodami apie Dainų šventę nebegalvoja apie nieko dirbtino, suvaržyto, o galvoja apie laisvę kurti.“
V. Sirutavičius pratęsė sakydamas, kad „tradicija ir pažanga nėra monolitai. Kultūrą kuria žmonės, kurie nebūtinai kasdien galvoja, kaip šios dvi sąvokos susijusios. Globalizacija yra įtampos ir grėsmės šaltinis mažoms valstybėms. Į tapatybės dalykus kartais žiūrime sociologiškai, bet juk jie emocionalūs, tapatybė nėra kažkieno duota, ji kuriama.“
D. Polikaitis sakė, kad „niekas nepatraukia taip, kaip žmogus, kuris renkasi daryti tai, kas pakelia sielą. Man irgi kalbos apie Dainų šventės reklamas kartais atrodo dirbtinos – tiesiog darykime tai, kas mums miela, ir pritrauksime dėmesį.“ Pratęsdama mintį apie prasmingus dalykus darančius žmones D. Petrauskaitė paragino nepamiršti ir pirmosios šventės kūrėjų: „Dokumentai rodo, kad 1924 m. šventę surengė vos 5 žmonės – Jonas Vileišis, Stasys Šimkus, Julius Štarka, Juozas Naujalis, Juozas Žilevičius. Norisi, kad šie vardai ir pavardės pasiliktų įrašyti į mūsų istoriją.“
S. Liausa pokalbį baigė sakydamas neatsimenantis, kad formuluojant šių metų šventės temą „Kad giria žaliuotų“ organizatoriai būtų galvoję apie pasaulio auditoriją – ji atsirado „kaip mūsų vidinės būsenos išraiška. Segmentuotoje visuomenėje Dainų šventė yra apie tai, kas vienija, – sakė jis. – Visi jos pavadinimai – bendro vardiklio paieška. Reikia dėkoti organizavusiems pirmąją Dainų šventę, bet tam, kad ji galėtų įvykti, turėjo nuolat suktis kasdienis veiksmas kolektyvuose, regionuose. Ir šiandien šventė yra visos Lietuvos, visų regionų indėlis.“
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
