Kultūra

2018.10.06 16:02

„The Roop“ vokalistas V. Valiukevičius: visada kompleksavau dėl savo balso

LRT PLIUS laida „Garsiau“, LRT.lt, Edmundas Jakilaitis2018.10.06 16:02

Dainuojantys ant scenos vis tiek sulaukia dėmesio, vadinasi, jiems jo reikia, tik kiekvienas skirtingai dėmesį priima, LRT PLIUS laidai „Garsiau“ sako grupės „The Roop“ vokalistas Vaidotas Valiukevičius. Muzika – jo kelias, dėl kurio jis atsisakė kitų karjeros perspektyvų, nors V. Valiukevičius pasakoja, kad kažkada jam buvo patarta nedainuoti, neva jo balsas netinka eteriui.

– Grupė „The Roop“ – šaukti, garsiai kalbėti... Tai kodėl dainuojate, o ne šaukiate?

– Šitose dainose yra ir garsaus dainavimo, beveik šaukimo.

– Jūs susibūrėte 2014 m., tiesa?

– Išėjome į viešumą 2014 metų pabaigoje.

E. Genio/LRT nuotr.

– Žmonės kalba, kad prieš tai 4 metus repetavote studijoje?

– Truputį per ilgai, bet taip buvo. Kiekvieną savaitę.

– Kaip iškentėjot? 

– Visų pirma, mes norėjome sukurti tikrai daug gerų dainų, iš kurių turėtume, ką pasirinkti. Antras dalykas, dar pusę metų ar metus mes negalėjome išeiti į viešumą todėl, kad nebuvome sugalvoję savo pavadinimo. Mes manėme, kad šitas dainas turėsime pasidėję stalčiuje, kaip ir visi kiti seni muzikantai ir, pavyzdžiui, po kokių 50 metų sakysim: „Išleiskim gal tas dainas!“. Bet kol kas mes kuriame tik naujas dainas. Pastebėjom, kad neišeina mums grįžti prie tų senų, nes judame į priekį.

– Nes jau nebepatinka, kaip skamba?

– Ne iki galo.

– Kiek daug ketvirtukų: jūs grupėje esate keturiese, 2014-aisiais išėjote į viešumą, 4 metai studijoje...

– Ir įrašinėjame ketvirtą albumą. Įrašinėjame, dirbame prie jo.

– Į viešumą išėjote su daina „Be Mine“. Kartu su juo pasirodė labai įdomus vaizdo klipas. Klipo idėjos autorius buvai tu? Kodėl pasirinkote tokią stiprią žinutę pirmam išėjimui?

– Taip, aš. Kažkaip ta daina buvo apie tai, apie meilę ir tuo pačiu apie iššūkius mylint. Aš jau anksčiau buvau pažįstamas su keliais žmonėmis su negalia ir su jais pakalbėjęs. Aš supratau, kad jie man davė tokių temų... Sako, kad į juos žiūri kaip ne į pilnaverčius žmones.

Na gerai, jeigu aš negaliu paeiti, jeigu mano kojos manęs neneša, tai nereiškia, kad aš esu nepilnavertis žmogus savo sąmone, netgi savo seksualumu. Daugelis net nepagalvoja, kad neįgalieji nori turėti šeimas. Ir aš tada pagalvojau, kad tikrai apie šitą jų meilės santykį niekas nekalba. Mes labai norėjome tai parodyti. Daugelis iš jų turi sukūrę šeimas su paprastais žmonėmis, pavyzdžiui, ne vežimėliuose, ir tai yra labai gražu.

Mes norėjome idėją, kad tu galima mylėti visokį žmogų, parodyti kitiems. Žmogus yra visoks. Jis gali ir sėdėti vežimėlyje ar neturėti rankos, bet jis vis tiek yra toks pats nuostabus.

– O kitos dainos, kurios atsidūrė viešumoje... Ar buvo planuota, kad viena po kitos dainos keliaus į eterį ar tiesiog ėjote ten, kur teka?

– Kažkiek planavome, kažkiek ne. Mes tik žiūrėjome, kad būtų tam tikras intervalas – kas keletą mėnesių turėtų išeiti daina. Ir tada išleidžiame vieną klipą, nes mes mėgstame juos daryti. Ir tik išleidę klipą pradedame galvoti, kas bus toliau.

– Kokie grupės santykiai repeticijų metu? Kaip jūs sutariate? Ar pykstatės ir kodėl?

– Dažniausiai pykstamės per bendrą chat‘ą, susirašinėdami. Repeticijose mes jau nesipykstame, nes jau būname viską išsiaiškinę. Aš tik dabar supratau, kad mes pykstamės tik virtualioje erdvėje. Dažniausiai pykstamės tada, kai ką nors susiplanuojame ir kas nors vėluoja ar nepasako, kad neateis ir paskutinę minutę ateina.

– Žinau, kad grupėse dažniausiai vokalistai būna narciziukai, kuriems rūpi, kaip viskas atrodo. Kaip tu manai, kas jūsų grupėje yra didžiausias pamaiva? Kam labiausiai reikia dėmesio?

– Visiems. Tik kiekvienas skirtingai tą dėmesį priima. Atvirai pasakius, jeigu jau lipi ant scenos – tu tikrai susidursi su dėmesiu. Ir, vadinasi, tau jo ir reikia.

– O dėl dėmesio kiekio nesipykstate? Nes, spėju, tu jo gauni daugiausiai.

– Visi gali gauti tiek pat, žiūrint ką jie daro. Pavyzdžiui, „AC/DC“. Aš pirmiausiai žinojau tą vyrą su šortais, kuris strikalioja su gitara. Tai buvo gitaristas, o ne vokalistas. Tai kiekvienas žmogus – atsakingas už save. Mes grupėje kalbamės ir nesame 15 metų paaugliai, kad dėl to peštumėmės. Kiekvienas pasiima tai, ką nori.

– Kaip įvyko grupės susibūrimas? Kodėl būtent šie žmonės su tavimi groja?

– Yra trys vilniečiai, pažįstami nuo vaikystės, o aš į Vilnių atvažiavęs, svetimas... Aš prie vieno prisiliečiau, pasakiau, kad man reikia būgnininko, o tada manęs paklausė, kas dar gali prisijungti. Labai paprasta istorija. Bet jie tiesiog nuo seniau pažįstami.

– Turi labai įdomų tembrą – dainuoji žemai, bet turi ir falcetą, kurį dažnai naudoji ir ryškiai rodai. Lietuvoje retai kas drįsta tai daryti. Ar susilauki dėl to kažkokių komentarų, pastebėjimų?

– Iš tikrųjų aš visada kompleksavau dėl balso. Buvo tokių atvejų, kai kažkada paauglystėje man pasakė, kad gal geriau tu nedainuok... Prieš daug metų viena gerai žinoma radijo stotis pasakė, kad negrosim tavo dainų. Po to išsiaiškinau, kad tuometis radijo muzikos redaktorius pasakė, kad mano balsas netinka eteriui.

Buvo labai daug atvejų, kai dėl balso būdavo prieš akis užveriamos durys. Bet aš supratau, kad ne viskuo reikia tikėti. Supratau, kad noriu išlaisvinti savo balsą ir padidinti jo amplitudę.

– Kai tiek daug koncertuojate ir turite darbo studijoje, kaip reaguoja šeima ir artimieji? Ar viskas su jais gerai – palaiko, supranta, nepyksta?

– Jie neturi kito pasirinkimo. Tiesiog tai yra mano kelias. Prieš daugiau nei metus aš palikau visus darbus, kuriuose buvau samdomas darbuotojas, nors turėjau geras karjeros galimybes. Ir sau pasakiau, kad aš einu šituo keliu ir tai man labai rimta. Ir aš žinau, kad aš neturiu plano B. Dėl to tai yra mano planas A. Todėl žmonės, kurie yra man artimi, turi eiti kartu ir mane palaikyti. Jeigu jie negali palaikyti ir negali būti kartu, tai, vadinasi, reikia tai apsvarstyti. Tai apsvarstyti, bet ne muziką.

Visas pokalbis - laidos „Garsiau“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.