Profesorius Giedrius Kuprevičius savo mintis ir idėjas geba laisvai reikšti skirtingiausiais muzikiniais, literatūriniais ir teatraliniais pavidalais. Vienas ryškiausių Kauno kultūros veidų prisimena, kad po kaukėmis paslėptos mintys leido Lietuvoje rusenti vakarietiškai kibirkštėlei. „[...] tos kaukės mus labai gelbėjo ir per kaukes mes galėjome pasakyti dešimteriopai daugiau, nei būtumėme išėję į aikštę ir rėkę: „Šalin Tarybų valdžią!“ – sako aktyviai savo feisbuko puslapį kuruojantis ir jame neretai žmones diskutuoti intelektualiai provokuojantis kaunietis.
Kompozitorius, visuomenininkas, radijo laidų kūrėjas ir vedėjas, pedagogas, Lietuvos mokslų akademijos emeritas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas profesorius Giedrius Kuprevičius yra ne tik produktyvus kūrėjas, bet ir moka aktyviai reaguoti į kultūros pasaulį. Ir ne tik reaguoti, bet ir paprovokuoti. Tiesa, ne visi supranta, kad tokiu būdu kompozitorius bando tiesiog pakviesti kalbėtis, sukelti diskusijas.
„Jeigu kokį juoką pasakoja žmogus ir kiti jo nesupranta, tai jo aiškinimas yra dar baisiau, nei eiti prie kito juoko. Yra tas nesupratimas, nesugavimas to antro, trečio sluoksnio, ironijos, sarkazmo, žaismės, dvilypumo, trečios ar ketvirtos minties. Kai kada matai, kad žmogus nesugauna minties, jam reikia tiesmukai, aiškiu tekstu pasakyti labai greitai ir jis turi iš karto tą suvirškinti – tokiu prekybos centrų kalbos stiliumi kalbėti. To labai nesinori. Lietuvių kalba šiaip yra labai turtinga ir leidžia pasakyti labai daug įvairiausių užuominų. Vien tik lietuvių liaudies dainos, jeigu įsiklausyti į jų visas reikšmes, daug užuominų pasako.
Štai ir „iššoko oželis į rūtų darželį“ ir t. t. Mes gi sužinome aibę tokių labai subtilių užuominų. Aš jau nešneku apie tai, kiek mūsų tautosakoje yra erotikos – tokios ryškios, žavios, tokios labai sveikos. Tautosakoje apstu ir užslėptų pranešimų karo dainose ir šeimos dainose. Tai tas turėtų būti ir kūryboje neišvengiama. Jūsų kvietimas į laidą „Be kaukių“ man pasirodė nepaprastai tikslus būtent mano adresu. Dėl to tų kaukių pas mane labai daug. Ir jeigu jūs sekate mano feisbuką, tai jūs matote, kiek ten yra personažų su tom kompiuterinėm kaukėm“, – sako Lietuvos mokslų akademijos emeritas.
Aš jau nešneku apie tai, kiek mūsų tautosakoje yra erotikos – tokios ryškios, žavios, tokios labai sveikos.
G. Kuprevičiui teatras yra be galo artimas. „Aš užaugęs jame!“ – iš karto sureaguoja pašnekovas, kurį teatras visą laiką lydėjo nuo vaikystės. Talentų nestokojantis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas teatro kalbos, įvairių inspiracijų ir įkvėpimų yra sugėręs tiek, kad, rodos, visa tai po truputį išlaisvina besinaudodamas socialiniais tinklais. Pastarieji tapo savotiška erdve dalytis tomis kaukėmis, savo nuomone ir, žinoma, kviesti kalbėtis.
„Ir tu (socialiniuose tinkluose – LRT.lt) gali pasakyti tai, ko galbūt nepasakysi netgi kultūros laikraštyje, išeinančiame, deja, labai siauram žmonių ratui. Dažnai būna, kad jame susirenka tik grupelė vienminčių, kurie tarpusavyje vienas kitam rašinėja, – sako G. Kuprevičius. – O kai kada norisi gerąja to žodžio prasme provokacijos, iššūkio, kad sujudintum, sudrebintum tą miesčionišką, netgi inteligentiškai miesčionišką, mąstymą, jį pakeltum į kitokį lygmenį.“
O tarpais sugrodavome „Leiskit į tėvynę“, kuri uždrausta buvo iš principo Lietuvoje. Kai kas atpažindavo iš partinių, bet tylėdavo. [...] vykdavo toks labai įdomus procesas.
Kaukių nešiojimą, dėsto G. Kuprevičius, labai gerai prisimena daugelis išgyvenusių sovietmetį. Tos kaukės, įsitikinęs profesorius, daugelį išgelbėjo net nuo įkalinimo ar kitokio žiauraus susidorojimo.
„Jeigu ne kaukės, mes sėdėtumėme „cypėje“. Tie, kas tiesmukai kalbėjo, turėjo daug bėdų, kiti emigravo. Žinau aš tuos likimus. Lietuvoje čia buvo tokių pačioje konservatorijoje. Mūsų pakankamai liberali aplinka, ypač muzikiniame pasaulyje, Tarybų Lietuvoje, man atrodo, reikalautų kelių stiprių tomų labai rimtos analizės, kurioje galėtumėme parodyti, kiek mes turėjome atstumo tarp tos tuometės ideologijos ir tuometės Vakarų kultūrinės ideologijos. Tas atstumas buvo labai mažas. Kai kada jis netgi persipindavo. Rekašiaus, Barkausko, Kutavičiaus darbai, kurių neįmanoma buvo įsivaizduoti. Daugybėje kitų respublikų, net Latvijoje, mes to neturėjome.
Štai (latvių mimo, pantomimos meno pradininko Lietuvoje – LRT.lt) Modrio Tenisono pantomimos įsikūrimas Lietuvoje reiškia, kad Latvijoje jis negalėjo šito daryti. O mes tą turėjome, statėme spektaklius, aš muziką rašiau. Mikštaitė „Mamutų medžioklę“ statė su pantomima. Taip pat ir Dvoržako opera „Undinė“. Gal aš per daug šneku apie tai, bet noriu paaiškinti mūsų gerbiamiems klausytojams, kad tos kaukės mus labai gelbėjo ir per kaukes galėjome pasakyti dešimteriopai daugiau, nei mes būtumėme išėję į aikštę ir rėkę: „Šalin Tarybų valdžią!“ – įsitikinęs kompozitorius.
Atvirai sakant aš nusivylęs kultūrine spauda. Aš nebijau šito sakyti. Man ji yra visuomeniškai neįdomi. Net politiškai neįdomi. Man joje trūksta kovos. Man joje trūksta drąsos. Diskusijos.
Sovietmečiu naudotas kaukėtumas, sako laidos svečias, ne visada buvo į gerą. Vis tik kompozitorius tikina dėl to nė kiek nepykstantis, o verčiau pasidžiaugiantis anuomet nuveiktais prasmingais darbais.
„Vis tiek mes gyvenome labai įvairių žmonių, labai įvairių nuomonių pasaulyje, ir šitą reikia pripažinti, ir nereikia ant to pykti. Buvo, kurie tau labai pritarė, o buvo, kurie mažiau. Bet tos kaukės padėjo mums. Na, kad ir „Mamutų medžioklė“. Mažytis pavyzdėlis. Viena iš dainų, kurią dainuoja rylininkas. Pagal veiksmą fone trimitas visą laiką grojo motyvą iš Aleksandro Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“. Kunigaikščio arija nelaisvėje, kurią jis dainuoja, ir kuri vadinasi „O duokit, duokite man laisvę“. Šitas motyvas eina per visą foną tos dainos, kurioje jis apie visai ką kitą dainuoja. Kai kas išgirdo ir tylėjo, o kurie neišgirdo – taip pat tylėjo, – juokiasi G. Kuprevičius. – Arba kariljonu mes grodavome Kaune koncertuose.
Atvažiuodavo Amerikos lietuvių grupės. Aišku, jas filtruodavo, visaip žiūrėdavo, kad jos čia ko nepridarytų neleistino. Mes grojome Schubertą, Buchenvaldo „Varpus“ – tokią antikarinę, antifašistinę muziką. O tarpais sugrodavome „Leiskit į tėvynę“, kuri uždrausta buvo iš principo Lietuvoje. Kai kas atpažindavo iš partinių, bet tylėdavo, tiesiog pratylėdavo. [...] vykdavo toks labai įdomus procesas“, – prisiminimais LRT RADIJO eteryje dalijasi prieš kelerius metus humoristinę miniatiūrą „Facebook‘o valsas“ sukūręs autorius.
Tegu skamba Mozartas! Mozartas nieko nežino apie mane, bet aš žinau apie jį.
Visur spėjantis ir socialinių tinklų neapleidžiantis kompozitorius tikina, kad Feisbuko jam visai nereikia – kompozitorius turi apsčiai veiklų, o kur dar šeima, sodas. Feisbuku profesorius tarsi priverstas naudotis dėl vienos labai jam svarbios priežasties.
„Atvirai sakant aš nusivylęs kultūrine spauda. Aš nebijau šito sakyti. Man ji yra visuomeniškai neįdomi. Net politiškai neįdomi. Man joje trūksta kovos. Man joje trūksta drąsos. Diskusijos. [...] ir tada Feisbukas man yra tokia visiškai laisva tribūna, absoliučiai laisva, be jokios cenzūros, išskyrus savo – su (žmona – LRT.lt) Gražina pasicenzūruojame. Neslepiu. Tai būtina, nes nežinau, kur atsidurčiau, jei taip paleisčiau save, ką noriu pasakyti“, – juokiasi žinomas kompozitorius.
Žymus visuomenininkas žmonėms šiais laikais linki nesusireikšminti. Anot jo, „niekas nėra absoliučiai vienas, o tik vienas iš labai daug tokių, į kuriuos gali žiūrėti iš apačios“.
Įsivaizduokite, kad mes tuo laikotarpiu neturėjome jokių blogų minčių. Mes nesirgome. Ir mums pasaulis pradėjo rodytis labai gražus. Ne tai, kad mes užsiliūliavome, bet jis pasidarė labai gražus.
„Labai toli jų yra ūgiai. Dideli ūgiai. Vienas iš tų didžiųjų ūgių, kuris man visuomet imponavo, ir ne dėl pavardės, ne dėl to, kad jis gyveno Europoje, ir ne dėl dar kažkokių asmeninių niuansų, kad mokėjo žaisti kauliukais, prasilošdavo, ir kad turėjo nelabai laimingą buitį ar gyvenimą, bet dėl to, ką paliko. Tai Mozartas. Jo visą kūrybą mes su žmona perklausėme. Turėjome visą didžiausią dėžę diskų ir kasdien vakare mes po vieną diską klausydavome. Įsivaizduokite, kad mes tuo laikotarpiu neturėjome jokių blogų minčių. Mes nesirgome. Ir mums pasaulis pradėjo rodytis labai gražus. Ne tai, kad mes užsiliūliavome, bet jis pasidarė labai gražus. Aš norėčiau pasiūlyti visiems nueiti nuo to Kuprevičiaus, nuo jo visų šitų blūdų, nuo jo visų valsų, dainų, dainelių, operų ir sugrįžti į ištakas. Mes visi iš kažkur išėję.
Kaip iš Adomo ir Ievos išėjo visi žmonės, taip iš muzikos, visų pirma, liaudies, mes, turbūt, išėję. Aš esu giliai įsitikinęs, kad Mozartas yra vienas iš tų Adomų ir Ievų viename asmenyje, kurio muzika iki dabar dar turėtų būti daugelio atrasta. „Donžuanas“, mano giliu įsitikinimu, yra operų opera. Joje yra viskas, kas yra paskui kitose operose, kitų kompozitorių, tarp jų ir mano. Vis tiek tu sieki to, kas yra geriausia, kas yra stipriausia. Tegu skamba Mozartas! Mozartas nieko nežino apie mane, bet aš žinau apie jį“, – klausyti Mozarto ir taip atsikratyti blogų minčių, nesirgti bei pamatyti pasaulio grožį linki kompozitorius, visuomenininkas, radijo laidų kūrėjas ir vedėjas, pedagogas, Lietuvos mokslų akademijos emeritas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas profesorius Giedrius Kuprevičius.
Visas pokalbis su maestro G. Kuprevičiumi – laidos „Be kaukių“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
