Kai vasara karščiu alsuoja, noromis nenoromis prisimeni priežodį: „Karšta, nors į šulinį lįsk!“ Išties, tokių dienų orai verčia galvoti ir kalbėti apie ką nors vėsesnio. Tai kurgi pati vėsiausia vieta kaimo sodyboje?
Juokomis šeimininkas tikrai pasakys, kad šulinyje. Bent jau vanduo iš šulinio visada šaltut šaltutėlis... Tačiau mažai kur pamatysime kasant naują šulinį; juos pakeičia arteziniai gręžiniai. Vis tik reta ir sudėtinga šulniakasio profesija dar galutinai nenunyko; o tas darbas – šulniakasyba – yra su savais papročiais bei tradicijomis. Deja, bepradedantis užsimiršti, kaip ir daugelis kitų dalykų sparčiai besikeičiančiame pasaulyje...
Tačiau kaip malonu pačiam pasisemti kibirą vandens iš šulinio, sukant jo rankeną ar palenkiant svirtį; o ir atsigerti tiesiai iš kibiro, jį palenkus. Na ir tegu varva per barzdą, taip skaniau!
Kokia sodyba be gero šulinio? Ir pienui atšaldyti, ir gyvulius pagirdyti... Vietą šuliniui parinkti – didelis menas. Vienas vandens artumo požymių – nedirbamoje dirvoje priaugę arklio rūgštynių (rūgčio) kerai. Nuo seno vandeningos vietos ieškoma ir su virgule. Tai žilvičio ar lazdyno dvišakis. Ieškotojas suima į delnus po šakelę, o drūtgalis lieka laisvas.
Vaikštant po kiemą, jis palinksta žemyn tose vietose, kur arti vandens gysla. Bet toli gražu ne kiekvienas geba su virgule „susikalbėti”, be to ir prityrusiems virgulininkams ne visada sėkmė šypsosi. Senoviškas šaltinio vietos ieškojimo būdas yra toks. Spėjamose vietose iš vakaro padedama po kuokštelį vilnų, išpeštų iš senų kailinių. Tie kuokšteliai užvožiami molio ąsočiais ir dar kuo nors šiltai apklojami. Iš ryto žiūrima, kuris gi bus labiausiai drėgmės prisigėręs; toje vietoje ir kasama.
Senovėje šulinių šonai dažniausiai būdavę mediniai. Meistras sunerdavo pušinių smalėkų rentinį – antžeminę šulinio dalį. Viduje turėtų likti erdvė maždaug metro pločio, metro ilgio. Trumpu kastuvėliu žemė pakasama priešingose pusėse po rentiniu ir pakišamas tašelis su išpjautomis įrantomis sujungimui. Tada kitose priešingose pusėse iškasama žemė dar dviems tašeliams. Taip rentinys „auginamas” iš apačios – nebus pavojaus, kad žemės užvirs.
Kai kasant pasiekiamas vanduo, pušinius rąstigalius pakeisdavo drebuliniais – tie vandenyje geriau laikosi. Tada šulniakasiui dirbti sunkiausia, nes iki juosmens – vandenyje. Kasama specialia šiupele, kurioje prabadytos skylutės vandeniui išbėgti. Ir vis tiek iš kibiro lašėte laša vanduo meistrui ant galvos. Šulinys bus baigtas, kai vanduo apsems 1,5 žiedo. Tada dugnas pažvyruojamas ir šeimininkas gali priimti darbą. Kad vanduo kokio užkrato nepasigautų, o ir apskritai, kad čia kokia nelaimė neatsitiktų, medinio rentinio sunėrime šulniakasys įkirsdavo kryželį ir įdėdavo pašventintų žolelių – lygiai kaip namą statant.
Medinių šulinių gylis būdavo 4–5 metrai. Nelabai gilius išgrįsdavo ir akmenimis. Tokį, pavyzdžiui, galima pamatyti Maironio tėviškėje Pasandravyje. Ir Salantų apylinkėse yra ne vienas toks. Dar ir prieškariu iš tradicijos žemaičiai šulinius darydavo akmeninius; reikėtų tokius išsaugoti kaip krašto įdomybę. Gal pats giliausias šulinys Lietuvoje esąs prie Rykantų bažnyčios, kuri pastatyta ant piliakalnio ar alkos kalno. Ten į žemę suleisti 44 betono žiedai, kiekvienas 80 cm aukščio, taigi gylis daugiau kaip 34 metrai. Gilūs ir Lentvario šuliniai, o nedidelis kaimelis tarp Rykantų ir Lentvario taip ir vadinamas – Bevandeniai.
Šulinio rentiniai konstrukcijos atžvilgiu esti dvejopi: su svirtimi ir su velenu. Svirtiniai senesni, jų įrengimas paprastesnis. Veleniniai dažniausiai turi dvišlaitį stogelį; nereta, kad ir ornamentuotą. Prie šulinio veda takelis, apsodintas gėlėmis ar daugiamečiais krūmokšniais.
Mitologijoje šulinys – langelis į anapusinį pasaulį. Štai pasakoje našlaitę piktoji pamotė įstūmė į šulinį ir nieko blogo jai neatsitiko! Rado ten žydinčias pievas, šviečiančią saulutę; sutiko ten močiutę, jau seniai apleidusią šį pasaulį. Į mirusiųjų pasaulį veda žvaigždžių takas. Todėl ir sakoma, kad iš gilaus šulinio dieną žvaigždės matomos…
Senovėje vaizduotasi, kad saulė, vakare nusileidusi į marias, požemio vandenimis pasiekia rytus, atnešdama laukams gaiviąją rasą. Štai kodėl vėlyvą rudenį prie šulinio merginos buria savo ateitį... Jaunamartė senoviškais papročiais po pirmaryčio ant rentinio padėdavo savo išaustą juostą – reikia prisijaukinti šulinio dvasią. O kad naujo šulinio vanduo būtų skanus, šeimininkas savo ranka įberdavo keletą saujų druskos. Tikėtina, kad šis paprotys kilęs iš aukojimo požemio vandenų dievybei. Dabar tik vaikus suaugę gąsdina Maumu, baidykle, gyvenančia šulinyje. Arba jiems sako, nelįsk prie šulinio – varlė įtrauks...
Dar keletas liaudiškų tikėjimų, susijusių su šuliniu. Prie šulinio nevalia eiti prikimšta burna, maistą čiaumojant – varlių vandenyje atsiras. Netinka į svetimą šulinį dirsčioti; matyt šis draudimas irgi turi mitologinę potekstę. O šv. Kalėdų vidurnaktį vanduo šuliny pavirstąs žaliuoju vynu, stebuklinguoju gyvybės vandeniu. Dar ir toks keistas tikėjimas: jei kas pyktį sodybos šeimininkui turėjo, stengėsi nemačiomis į jo šulinį geldutę įmesti; tada žmona jam vien dukras gimdytų…
Buvęs andainykštis šulinio sureikšminimas atsispindi daugybėje patarlių ir priežodžių, atėjusių iš senovės. Sakoma: „Prie šulinio – visos kaimo naujienos”, „Į šulinį nespjauk, nes po smerčio reiks visą išgert”, „Kaip gyveni? – Kaip šuva šuliny: nei išlakt, nei išlipt!”.
O kai troboje pritrukdavo vandens, šaukiama „Šulinys dega!”. Ir kas nors iš namiškių turi ten bėgti su kibiru. Įdomios ir mįslės paminint šulinį: „Gili šulinėlė be dugno. Kas?”. Atsakymas – žiedas. „Ant šulinio kranto duonos kampelis, kas?” arba „Šuliny sūris, kas?”. Tai apie mėnulį... Ir žmogaus būdą galima palyginti su šuliniu: „Man pasakyti paslaptį, kaip akmenį mesti į šulinį”; „Veido menko, bet balsas – kaip iš giliausio šulinio!”; „Žiūri kaip ožys į šulinį”. Ir linksmiau: „Išsidirbinėja kaip šuo šuliny”. Piršlys, girdamas jaunikį, taip sako: „Jo ūkyje medaus šuliniai, pieno prūdai”… O štai posakis apie merginą: „Paliko pas ūkininką šulinės rankeną sukti”, – reiškia, kad ji dar ir šiemet neištekėjo. Tačiau bene svariausiai pasakoma apie darbo išmanymą: „Amatas yra aukso šulinys“!
