„Nors sovietinis aprangos dogmatizmas teigė, kad reikia būti kaip visiems, ir skatino uniformuotis, kiekvienas norėjo būti savimi. Pagal savo skonį, išgales ir supratimą“, – interviu LRT.lt sako mados dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė.
Pasak pašnekovės, jei neatitinki masinio skonio, kirsiesi su dorovingu tarybinio piliečio paveikslu. Vis dėlto tiek moterys, tiek vyrai siekė saviraiškos per drabužį. Rengtis madingai buvo tolygu sakyti: „Kovoju už laisvę.“
– Kaip mada sovietmečiu keitė ir atspindėjo socialinius santykius? Ką rūbai reiškė propagandos, ideologinės kontrolės ir laisvės ribojimų sąlygomis?
– Sovietmetis – gana ilgas ir sudėtingas laikotarpis. Beveik 50 metų mados istorijoje. Ilgi penki dešimtmečiai įvairių pokyčių. Juk madai, kaip ir kitiems socialiniams reiškiniams, įtaką daro viskas, kas vyksta pasaulyje. Politika, ekonomika, gamtos reiškiniai, technologinės naujienos ir t. t.
Nesu nei mados istorikė, nei analitikė. Bet tam tikrus pokyčius, tris dešimtmečius kurdama ir būdama lietuviškos mados kontekste, galėjau stebėti, įvertinti ir apibendrinti.
Man labiausiai pažįstamas sovietinės mados laikotarpis – 9-ojo dešimtmečio pabaiga ir 10-ojo pradžia. Globalios mados pradžia. Tuomet pradėjau mados dizainerės karjerą. Tuo tarpu pokaris – mano močiutės laikai. 6-asis ir 7-asis dešimtmetis – mano mamos. O 8-asis – mano vaikystės. Juos komentuoti galiu tik remdamasi mados istorikų įžvalgomis, šeimos moterų ir savo pačios potyriais bei atsiminimais apie tuometę aprangos kultūrą.
Pokarį apibendrintai įvardyčiau kaip veikiamą nepritekliaus. Tiek spalvomis, tiek dizainu skurdoką uniforminę aprangą. nors pasaulyje tuomet jau ryškėjo New Look fenomenas. Nualinti karo žmonės iš atsibodusių persiūtų drabužių, karinių uniformų ir aulinių batų peršoko į lengvučius laivelius bei talijuotas gėlėto žoržeto suknutes. Jie troško saugaus, gražaus, nerūpestingo gyvenimo. Ir mielo, patrauklaus įvaizdžio.
Šis lengvumas Sovietų Sąjungą ir „išvaduotojų“ okupuotą Lietuvą pasiekė gerokai vėliau, mirus Stalinui ir jo kultui. Kartu su Nikitos Chruščiovo atšilimu, kai atsisakyta teroro politikos, represijų. Žmonės lengviau atsikvėpė. Jie nusimetė sunkiasvorius milo paltus ir aulinius batus. Pradėjo, nors ir pro rakto skylutę, vis dažniau matyti ir girdėti Vakarų pasaulio „nuodėmes“. Šokti čarlstoną. Groti džiazą. Vilkėti lengvus vienaeilius švarkus, plazdančias saulės kliošo sukneles ir avėti smailianoses „špilkas“.
Dar ir dabar interneto platybėse galima rasti juokingai graudžią, bet ryškiai skirtingas ideologijas atspindinčią iliustraciją. Susitiko Rytai ir Vakarai, t. y. Sovietų Sąjungos bei JAV prezidentų žmonos. Viena jų – madingai sušukuota, vilkėjo dailų kostiumėlį su aristokratiškomis perlų puošmenomis. Kita vilkėjo margintą namų šeimininkės chalato tipo suknią, buvo natūraliai žilais plaukais ir be makiažo. Akivaizdi ideologinė propaganda. Juk sovietinė moteris – kukli, darbšti, taupi, paprasta, ignoruojanti buržuazines puošmenas, neišsiskirianti iš minios. Būti pernelyg ryškiam, matomam, neatitikti masinio skonio kirtosi su dorovingu tarybinio piliečio paveikslu.
7-asis ir 8-asis dešimtmečiai – gerokai spalvingesnis bei lengvesnis periodas sovietinėje madoje, tačiau netrūko kuriozinių ar saviraiškos laisvę ribojančių aprangos dogmų. Pirmuoju laikotarpiu – griežtas valdžios „ne“ dendiškiems dryžuotiems bitnikų švarkeliams, trumpoms siauroms kelnėms, tvistui, mini sijonėliams, akių strėlytėms ir veltiems kuodams. Tai niekaip nesiderino su tarybinio studento ar jaunojo tarnautojo įvaizdžiu.
Antruoju laikotarpiu dar griežtesnis „ne“, o dažnai net pasiaiškinimai, nuobaudos, viešos patyčios lydėjo 7-ojo dešimtmečio gėlių vaikus. Hipius, vilkinčius maksi ar mini, plačias, kliošines kelnes, gėlėtus marškinius ar tunikas, avinčius platforminius batus, klumpes, aplink nuogą koją apvijusius graikiško stiliaus sandalus. Rožiniai akiniai, žali ir melsvi akių šešėliai, ilgos vaikinų garbanos, žandenos bei stilingos barzdos kėlė tarybinės dorovės propagandistų ir sergėtojų pasipiktinimą. Šie drąsesni mados pokyčiai vyko įtemptoje dviejų politinių ir karinių blokų, Rytų bei Vakarų konfrontacijos, branduolinės grėsmės ir Šaltojo karo atmosferoje.
8-ajame dešimtmetyje pasaulyje taip pat vyko gana rimti pokyčiai: Persijos įlankos karas ir susilpnėjusi ekonomika. Mados pasaulyje, kaip ir 7-ajame dešimtmetyje, vis labiau ryškėjo ekologinės, dvasingumo, tikrųjų vertybių apraiškos. Dizaineriai įkvėpimo ieškojo autentiškuose dalykuose. Dešimtmečiais ir penkmečiais Vakaruose gyvavęs aukštosios mados tendencijų diktatas palaipsniui užleido vietą masių skoniui. Madoje vis akivaizdesnis atvirkštinis procesas – iš gatvės į podiumus.
Čia – perestroikos laikai. Griūna sovietinio režimo diktatas. Lietuva pagaliau alsuoja laisve, įkvėpusia naujas gyvenimo būdo ir aprangos tradicijas. Daugiau jokių draudimų ir ribų!
Jau anksčiau gatvės aidai atsiliepdavo mados kūrėjų kolekcijose. Bet ankstyvasis 10-asis dešimtmetis ypač išryškino eklektišką mados vartotojo saviveiklą, derinant praeities, modernių laikmečio subkultūrų ir etnografijos elementus.
Tatuiruotės ir kūno auskarai tampa ryškiais akcentais. Hipiški, Teddy Boy, B-Boy ir pankų įvaizdžiai virsta nauju Grunge Look. Tai – spalvinga, rankų darbą imituojanti, tarsi padėvėta, nuskalbta, dėvima sluoksniais, derinama su sunkiais keliautojo batais apranga. Grandžo įvaizdis kūrė prašmatnaus aplaidumo nuotaikas madoje.
Taip pat ryškios etninių kultūrų apraiškos. Kiniškos, japoniškos tradicijos ne tik įkvepia audinių kūrėjus, bet ir diktuoja modelių kirpimus bei dekorą. Orientalistika, turkiški, persiški raštai, pakistanietiškų suknelių-tunikų kirpimai, ilgi, iki čiurnų, sijonai, plačios, rauktos, klostėmis krentančios rytietiškos kelnės (Iranas, Indija) užkariauja mados podiumus. Sukuria palankią terpę funkcionaliai, bet ryškiai tarpkultūrinei madai.
Tvirtų, plačių pečių valdingumą demonstruojantį dvieilį verslininko kostiumą dėvinčios žmogystos siluetą keičia nuožulniais pečiais, neformalų kostiumą dėvinti itin liesa figūra.
Ant bangos – draugiški gamtai, ekologiški, ilgaamžiai audiniai, eklektiškas, sluoksniuotas, bet funkcionalus drabužių dizainas, patogi ir tvirta avalynė. Pirmieji tvaraus dizaino šaukliai. Kosmetikoje vėl atrandami natūralūs produktai.
10-asis dešimtmetis – antikailių judėjimo pradžia pasaulinėje mados pramonėje. To atgarsiai girdimi ir Lietuvoje. Natūralų kailį keitė dirbtinės imitacijos, dubliuoti, peltakiuoti boloniniai šiltų medžiagų pakaitalai.
Atsivėrus sienoms, užplūdusi informacijos lavina darė didžiulę įtaką. Lieknieji supermodeliai ir jų diktuojamas gyvenimo būdas lėmė viską. Kaip atrodyti, ką veikti, dėvėti, valgyti… 10-ojo dešimtmečio reklama, fotografija, blizgūs žurnalų viršeliai pagimdė lieknųjų ir amžinos jaunystės kultą. Žiaurias to pasekmes jaučiame šiandien. Nors Lietuva tuo tarpu dar tik laisvėjo ir kėlėsi iš letargo miego.
Technologinis augimas ir intensyvus vystymasis, pirmieji mobilūs telefonai, kompiuteriai bei jų dizainas, susižavėjimas futurizmu gimdo kibernetinės mados apraiškas. Fetišistinės lateksinės medžiagos, aptempti sportiniai drabužiai bei spalvinga sportinė avalynė ne tik drąsiai veržiasi ant mados podiumų, bet ir yra geidžiami gatvės stileivų.
Atsivėrus sienoms, užplūdusi informacijos lavina darė didžiulę įtaką. Lieknieji supermodeliai ir jų diktuojamas gyvenimo būdas lėmė viską. Kaip atrodyti, ką veikti, dėvėti, valgyti… 10-ojo dešimtmečio reklama, fotografija, blizgūs žurnalų viršeliai pagimdė lieknųjų ir amžinos jaunystės kultą. Žiaurias to pasekmes jaučiame šiandien. Nors Lietuva tuo tarpu dar tik laisvėjo ir kėlėsi iš letargo miego.
Mados kūrėjai su didžiuliu goduliu vijosi tai, kas buvo prarasta gūdžiu, nuobodulio estetikos persmelktu sovietmečiu. Mada, labiau gyvavusi paskutiniuose žurnalų puslapiuose bei profesionalų aplinkoje, veržliai skynėsi kelią ne tik ant podiumų, bet ir miniose. Aišku, gerokai vėlavo. Vis dar buvo ryškūs 8-ojo dešimtmečio reliktai. Vaizdai gatvėse mirgėjo tarsi iškreiptų veidrodžių karalystėje. Ir juokino, ir graudino. Bet viltingai, mažais žingsneliais judėjome pirmyn.
Tipažai, atgimimo laikotarpiu vaikštinėję naujai įvardytose gatvėse, bet gyvenę senuose daugiabučiuose, dirbę pirmuosiuose ofisuose, ištvermingai stoviniavę mitinguose, gėrę kavą pirmosiose kooperatyvinėse kavinėse, pirkę bananus kioskeliuose, iš kurių dar vakar šaipėmės, šiandien liko tik tėvų nuotraukose, senų žurnalų „Banga“, „Tarybinė moteris“, „Nemunas“ ar „Jaunimo gretos“ aprašuose, fotografijose, knygų iliustracijose, sovietmečio madai skirtose muziejų ekspozicijose ir sovietmečio liudininkų atminty.
Mada, atrodanti nostalgiškai žavi pilkuose sovietmečio atvirukuose, vėl su trenksmu grįžta jos nepatyrusių dizainerių kūryboje. Mados ratas sukasi!
– Vakarų mada buvo grįsta mados namų tinklu. Panašiausias to atitikmuo Sovietų Sąjungoje – modelių namai. Vienuose jų, Vilniaus, dirbote jūs. Kaip ten vyko drabužių kūrimas? Kokios taisyklės ir standartai galiojo?
– Taip, sovietmečio mados namų struktūra nuplagijuota nuo vakarietiškų. Todėl atitiko pasaulinius standartus. Vyravusi planinė ekonomika ir centralizuotas valdymas turėjo savų ypatumų. Bet Baltijos šalių, tarp jų ir Vilniaus, modelių namai buvo tarp lyderių. Tiek kūrybine, tiek specialistų, tiek technine baze.
Tiesa, visa madai reikalinga informacija – tendencijų aprašai, iliustracijos, gerokai apkarpytos ir adaptuotos sovietiniam žmogui – atkeliaudavo iš centro, Maskvos madų namų ir Visasąjunginės lengvosios pramonės ministerijos. Bet buvo alternatyva – Techninės bibliotekos užsienio skyriaus leidiniai. „View Textile“, „Textile Report“, „Vogue“, „Elle“, „Harper’s Bazaar“, „Arpel“ ir daugelis kitų buvo prieinami modelių namų dizaineriams. Žinoma, pirmenybė juos vartyti teikta pagal einamų pareigų hierarchiją, pažintį ar „blatą“.
Mados informacijos alkis, smalsumas, pagaulumas, intuicija, kritinis mąstymas buvo būtinos savybės tuomečiam dizaineriui. Nieko nebuvo kaip savaime suprantamo ar lengvai pasiekiamo. Reikėjo suktis. Kartais apimdavo neviltis. Pavargdavai nuolat ieškoti ir gaudyti mados trupinius. Bet kartu tai grūdino. Skatino išmonę. Lavino vaizduotę ir kūrybiškumą.
Tuomet Vilniaus modelių namų pagrindinė funkcija buvo aprūpinti Lietuvos masinės pramoninės gamybos įmones drabužių modeliais, skirtais masiniam vartotojui. Antroji, labiau meninė, kūrybinė funkcija – reprezentuoti lietuvišką madą tiek Sąjungoje, tiek už jos ribų.
Tai – lietuviškos mados centras su geriausia tuomete įranga, medžiagų aprūpinimu ir tiekimu. Su kūrybingiausiais, griežtą atranką patyrusiais dailininkais, profesionaliausiais konstruktoriais, technologais ir auksarankiais siuvėjais. Pakliūti ten dirbti galėjai tik su aukšto lygio rekomendacijomis, vertinamais aukštųjų ar profesinių mokyklų diplomais arba ilgalaike patirtimi. Na, neslėpsime ir to fakto – su geromis pažintimis ar sovietinės nomenklatūros „patepimu“. Bet visgi dominavo profesionalai. Geriausi iš geriausių. Svarbiausias gaminio kriterijus buvo vaizdo ir techninio įgyvendinimo kokybė.
Iki 10-ojo dešimtmečio modelių namuose su nedideliais svyravimais dirbo maždaug 25–27 dailininkai, suskirstyti į penkias kūrybines grupes: moterų, vyrų, vaikų, paauglių ir metodinę bazinių pagrindų konstravimo. Pastaroji atidirbdavo madingas gaminio konstrukcijas. Pagal jas dailininko ir konstruktoriaus tandemas kūrė madingus drabužių modelius suplanuotu grafiku. Nurodant lytį, amžių, dydį, medžiagiškumą ir gamintoją.
Modelių namai pagal poreikį aprūpindavo modeliais visus respublikos siuvimo fabrikus. Jų gamyba taip pat planuota pagal prekybininkų užsakymus. Siuvimo fabrikai irgi turėjo savo dailininkus-dizainerius. Jie, gavę modelių namų etalonus, juos pritaikydavo konkrečiai prie savo gamybos galimybių ar įrenginių.
Sandėliuose turėjome naujausius medžiagų pavyzdžius, kokius tik galėjai gauti tuometėje Sovietų Sąjungoje. Kartais net eksperimentinius. Vos po porą metrų. Juos tiekimo skyrius kartu su vyriausiuoju meno vadovu atrinkdavo specialiose audinių ir furnitūros mugėse ar tiesiai iš gamintojo.
Siūlų, sagų, apdailos juostelių irgi buvo kalnai. Bet juos naudoti masiniam siuvimui ne visuomet buvo galima. Neatitiko užduoto kainų standarto. Didžiausia problema buvo pagal audinio spalvą atitaikyti sagas, užtrauktukus, sagtis ar kitą išradingesnę furnitūrą.
Taip pat ne visuomet galėjai sumodeliuoti norimo ilgio ar pločio sijoną, kelnes. Medžiagų naudojimas, galimų detalių kiekis, apdaila irgi buvo numatyto limito.
Atlikę planines užduotis, dailininkai atsigriebdavo, gavę parodinių kolekcijų planą. Kartais užduotos temos. Bet dažniausiai kūrybinių idėjų niekas neribojo. Dizaineris taškėsi, kaip norėjo. Tiesa, kūrybinių eksperimentų įgyvendinimo iššūkiai dažnai buvo paties dizainerio galvos skausmas.
Toje santvarkoje vyravo aiškiai pagal etatus nustatytų algų principas, metų metus beveik nekitęs. Negalėjai dirbti dviem etatais, kad daugiau uždirbtum. Dažnam dailininkui likdavo laisvo laiko kūrybai. Tam tikslui skirta ir viena kūrybinė diena per savaitę. Sovietinės buities išvarginti kūrėjai ne visada ją naudodavo pagal paskirtį.
Tačiau dauguma skyrė tą laiką atokvėpiui nuo rutinos. Lankėsi muziejuose ir galerijose. Tapė, siuvinėjo, fotografavo, skaitė. Rengėsi savoms parodoms. Buvo įdomu matyti ataskaitines laisvalaikio kūrybos ekspozicijas modelių namų koridoriuose. Pažindavai dar nematytą kolegų kūrybinę raišką. Visi jie buvo baigę specialias ar aukštąsias meno mokyklas. Turėjo meninį išsilavinimą.
Vertinimo įtampos ir streso netrūko. Karštos profesinės diskusijos vyko viešai ir nebūtinai palankiai. Ypač daug komentarų reikšdavo prekybos atstovai ir gamintojai. Pastarieji norėdavo supaprastinti gaminį, sumažinti dekorą ar kišenių skaičių, kad gaminį būtų lengviau pasiūti. O prekybininkai – atvirkščiai. Jiems reikėjo įtikti vartotojui.
Kiekvieno mėnesio pabaigoje vykdavo Meno taryba. Jos metu profesionaliai komisijai dizaineriai pristatydavo suplanuotus mėnesio darbus. Juos gyvai ant podiumo demonstruodavo etatiniai modeliai. Komisiją sudarė vietinė administracija, vyresnieji specialistai, gamintojai, prekybininkai. Dalyvavo ir pastabas reikšti galėjo visas mados namų kolektyvas.
Vertinimo įtampos ir streso netrūko. Karštos profesinės diskusijos vyko viešai ir nebūtinai palankiai. Ypač daug komentarų reikšdavo prekybos atstovai ir gamintojai. Pastarieji norėdavo supaprastinti gaminį, sumažinti dekorą ar kišenių skaičių, kad gaminį būtų lengviau pasiūti. O prekybininkai – atvirkščiai. Jiems reikėjo įtikti vartotojui.
Nors, tiesą sakant, tas šurmulys dažnai likdavo Meno tarybos rėmuose. Kol gaminys pasiekdavo parduotuves ir sovietinį klientą, iš jo dizaino, spalvų bei grožio mažai kas likdavo dėl galiojusių standartų: kaip, kiek, už kiek ir kokių gaminių bus pagaminta, vykdant ministerijų planus.
Ši nenuolaidžiaujanti profesinė terpė augino ir grūdino. Jei priimdavo visą mėnesio darbo planą, jausdavaisi tarsi laimėjęs olimpiadoje. Vadovai pagirdavo. Kartais atlygindavo premijomis. Tarp kolegų užsitarnaudavai pripažinimą ir pagarbą.
– Jūsų minėta „Banga“ buvo pirmasis ir vienintelis mados žurnalas sovietinėje Lietuvoje. Jame moterų stilius kone visuomet apibūdintas taip pat – elegantiškas arba sportinis. Ką tai sakė apie priimtus moterų vaidmenis sovietinėje visuomenėje? Kaip atrodė elegantiška, o kaip – sportiška moteris?
– Vilniaus modelių namai ne tik diktavo, kūrė, bet ir skleidė tendencijas. „Teisinga“ kryptimi edukavo visuomenę. Tuo tikslu leistas anuomet vienintelis, didelio formato, „glianciniais“ viršeliais, pagal tuometes algas gana brangus, spalvotas madų žurnalas „Banga“. Įkurta mados redakcija.
Didžiąją žurnalo turinio dalį sudarė meniškos profesionalių fotografų mados nuotraukos. Stilingai aprengti ir sušukuoti modeliai demonstravo tiek masinei gamybai skirtus, tiek parodinius modelius.
Mados tekstų redaktoriai rašė apibūdinimus modeliams, kūrybinėms kolekcijoms, aprašydami penkmečiui numatytas sezonines mados tendencijas. Dailininkai piešė mados iliustracijas. Konstruktoriai su piešėjų pagalba perkeldavo nufotografuotų modelių lekalus į žurnalo priedą. Jais sėkmingai naudodavosi mokantys siūti.
Dailininkai patarinėjo ir stiliaus arba „pasisiūk“, „nusimegzk“, „pasidaryk pats“ klausimais. Patarimai buvo išties vertingi. Kol sulaukdavai planinio madingesnio drabužio parduotuvėje, greičiau buvo jį pasisiūti ar užsisakyti pas siuvėją.
Tuomečių mados sekėjų, garbintojų ar miesčionių namuose žurnalas gulėdavo matomiausioje vietoje. Dažniausiai ant lakuoto žurnalinio staliuko. Žurnalas vartytas ir aptarinėtas draugių susibūrimuose prie kavutės. O po savaitgalio išdidžiai demonstruotas darbovietės koridoriuose.
Sovietinė propaganda veikė visose srityse. Visais įmanomais būdais. Kultūros, meno, mados informacinės žinutės buvo ypač patrauklios ir geidžiamos pilkame, nuobodulio estetikos persmelktame kasdieniame gyvenime. Todėl naudingos skleisti norimą žinią priešiškam Vakarų pasauliui. Piešti tobulą, komunizmo šviesos link keliaujančio tarybinio piliečio portretą (ironizuoju).
Kodėl elegantiškas ir sportiškas? Sportiškas, nes sveikame kūne – sveika siela! Sovietiniu laikotarpiu vyravo sporto kultas. Sportinė ir meninė gimnastika, tinklinis, lengvoji atletika merginoms. Irklavimas, boksas ir krepšinis – vaikinams. Skatinti šeimų savaitgaliai gamtoje, atviros čiuožyklos, slidžių maratonai. Mokyklose buvo privalomos kūno kultūros pamokos, šaudymo varžybos ir privalomi fiziniai normatyvai, spartakiados. Visa tai – sveikam, stipriam, optimistiškam, laimingam sovietinio žmogaus paveikslui kurti.
Ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu, ypač vyrų aprangoje, dar buvo ryški karinių uniformų įtaka. Galifė kelnės, dvieiliai plačių pečių švarkai, ilgi auliniai ar suvarstomi batai. Moterų paltus puošė karakulio kailio apykaklės bei platūs rankogaliai, madingos suknelės su antpečiais, klostuoti sijonai, kepurės: pilotės, beretės ir pan.
Nieko ekstravagantiško, perdėtai puošnaus. Tai iš dalies suformavo mūsų dabartinį supratimą apie lietuviškai santūrią eleganciją.
Kiek vėliau šią militaristinę stilistiką perėmė sportinė aktyvaus laisvalaikio apranga. Ji, laikui bėgant, švelnėjo ir darėsi aptakesnė. Plačios trikotažu užrauktos slidininko kelnės, tipinis raštuotas vilnonis megztinis, trumpą lakūno striukę primenantis treninginis bomberis, plačiu diržu sujuostas safario švarkas, trumpi šortai su didelėmis dvigubo voko kišenėmis ir t. t.
Tuo tarpu elegantiškasis įvaizdis atliepė dorovingąjį kuklaus, kultūringo, išsilavinusio, mokslo aukštumų siekiančio tarybinio inteligento paveikslą. Santūraus dizaino, pilkos gelumbės vilnonis paltas ar pusvilnonis kostiumas vyrams arba „eilutė“ moterims į darbą. Šeimos vyrams – pižama, o namų šeimininkėms – smulkiomis gėlytėmis ar žirneliais margintas chalatėlis beveik privalomi namuose ar kurorte. Balti marškiniai, juodas ar dryžuotas kaklaraištis, sąsagos, daili suknutė, kaproninės kojinės ir karolių gija ant kaklo – kultūringai išeigai.
Nieko ekstravagantiško, perdėtai puošnaus. Tai iš dalies suformavo mūsų dabartinį supratimą apie lietuviškai santūrią eleganciją.
– Sovietmečiu mėgta kariauti prieš kelnes: odines, džinsines ar tiesiog skirtas moterims. Ką šie drabužiai simbolizavo? Kaip jiems sekėsi įsitvirtinti visuomenėje?
– Ribos tarp moteriškų ir vyriškų drabužių buvo aiškiai nubrėžtos. Kelnes dėvi tik vyrai. O sijonus – moterys. Švarkus buvo galima atskirti pagal užsegimą. Jei jis iš dešinės – moteriškas.
7-ajame dešimtmetyje Vakarų pasaulyje įvykusios seksualinės revoliucijos atgarsiai, nors tylūs ir gerokai vėliau, per Lenkijos bei Liuksemburgo radijo bangas ir amerikietiškus siuntinius pasiekė sovietinę Lietuvą. Jaunimas greitai gaudė „bangas“. Sekė Vakarų pasaulio madas, taip besipriešindami sovietinės aprangos dogmatizmui. Rengtis madingai buvo tolygu sakyti: „Kovoju už laisvę.“ Ne tik atrodau, bet mąstau ir gyvenu ne taip, kaip liepia, o kaip noriu!
Savo pirmųjų vakarietiškų džinsų istoriją, kartais juokingą, o gal net tragikomišką, papasakotų kiekvienas jaunuolis, nuo 7-ojo iki 9-ojo dešimtmečio sėdėjęs Palangoje ant akmenų ar Medininkų kiemelyje, kai jų laisvai nusipirkti buvo beveik neįmanoma. O juodojoje rinkoje pas spekuliantus džinsai kainavo daugiau nei mėnesio alga.
Uždraustas vaisius saldžiausias. O tekančios upės neužtvenksi. Džinsai, keliaudami užjūrio siuntiniais, Klaipėdos jūreivių ir sportininkų kuprinėse, nomenklatūrinių darbuotojų diplomatuose bei sakvojažuose, gastroliuojančių kultūrininkų instrumentų dėkluose, per „bobų pliažo talkučkę“, čekines ir dolerines, sunkiai, bet skverbėsi į dienos šviesą.
Pradžioje sistema dar kovojo. Gaudė. Baudė. Rašė papeikimus. Viešai gėdino. Bet ilgainiui pavargo. Nesustabdomas laisvės troškimas ir mados jėga užtvindė Vilniaus „brodą“, studentiškas Saulėtekio diskotekas, pirmuosius spalvotų kokteilių barus. O gerokai vėliau džinsai tapo beveik eiliniu, kasdieniu drabužiu universitetuose.
– Išgirdus žodį „hipiai“, prieš akis iškyla raštuoti drabužiai, vaikinai ilgais plaukais ir merginos su keliomis karolių eilėmis. Kuo papildytumėte hipių įvaizdį? Kuo šis stilius, išplitęs 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, žavėjo jaunimą?
– 7-ojo dešimtmečio jaunimo vertybės – meilė, laisvė ir taika. Juos vadino gėlių vaikais, trokštančiais taikos ir pasaulio be ginklų. Jų marškinėlius puošė ranka pieštas peace (liet. „taika“) ženklas.
Barzdoti, ilgais palaidais plaukais hipiai vilkėjo spalvingus, laisvus, maksi ar mini drabužius. Ant klubų plačiais diržais sujuostos kliošinės kelnės derintos su ryškiais gėlėtais marškiniais ir karpytomis zomšinės odos liemenėmis. Margas, etninius Amerikos ir Lotynų Amerikos gyventojus primenančias indėniškas tunikas, maksi sijonus, kutuotus nertus pončus, siuvinėtas gėlėmis palaidines plačiomis rankovėmis derino su gausybe įvairiaspalvių medinių, suvertų iš sėklų karolių gijų. Avėjo sandalus, platforminius batus, klumpes, mokasinus ar kutuotus aulinukus.
Palaidi, kiek susivėlę, lengvomis garbanomis krentantys ilgi plaukai, puošti gėlių ir karoliukų segėmis, kaspinais, mėgti margaspalviai galvos raiščiai. Į pasaulį žvelgė pro didelius apvalius gelsvus, žalsvus, rožinius ar žydrus akinius, puoštus blizgučiais, lipdukais ar gėlėmis. Per petį permestą savadarbį nertą ar iš džinso gabaliukų susiūtą krepšį paišydavo taikos ženklais ir šūkiais, deklaruojančiais 7-ojo dešimtmečio jaunimo vertybes. Meilę, laisvę ir taiką.
– Sovietmečiu ypač vertinti polietileniniai iš Vakarų atsivežti maišeliai, prilygę aksesuarui. Jie labai prižiūrėti, net plauti. Kodėl jie geisti?
– Sunku įsivaizduoti, kad plastikiniai maišeliai buvo vertybė. Bet jų paprasčiausiai nebuvo! Net maisto prekes parduotuvėse vyniodavo į sviestinį ar rudą popierių. Vaistinėse – į šilkinį. Buvo meistriškai įvaldytas vyniojimo ir paketų rišimo menas.
Atsiradus plastikui, sumažėjo eilių parduotuvėse. Bet dingo prekių vystymo ritualas. Grįžusieji iš užsienio komandiruočių ar kelionių ir turėję galimybę apsilankyti, bet nebūtinai apsipirkti, prekybos centruose parveždavo dovanų arba pardavimui šūsnį dykai dalytų maišelių su „Marlboro“ ir „Camel“ cigarečių reklamomis. Kiek vėliau atsirado maišelių su žymių tuomečių muzikos grupių ar atlikėjų portretais.
Maišeliai kainavo nuo 3 iki 5 ir daugiau rublių. Tai buvo ganėtinai brangu studentui ar moksleiviui. Pietūs tuomet kainavo apie 35 kapeikas. Tad jaunimas įsigudrino maišelius plauti, siūti, dubliuoti, dėti į vidų stiprius drobinius krepšius, kad nenuplyštų rankenos. Juokinga prisiminti. Bet šiandienos kontekste – labai tvaru!
– Kalbant apie aksesuarus, vėlyvuoju sovietmečiu ryškėjo žmonių troškimas turėti daugiau. Tokia padėtis buvo ideali terpė augti nelegaliai prekybai ir „blatui“. Kokių gėrybių buvo galima įsigyti šiais būdais?
– Tuomet stilingam įvaizdžiui kurti trūko madingos ir kokybiškos galanterijos bei avalynės. Odinių pirštinių, pėdkelnių, diržų, rankinių. Ypač – jaunatviškų sportbačių-kedų, platforminių klumpių, batų-kojinių, aukštakulnių.
Norint juos turėti, reikėjo pažinčių prekybos bazėse, fabrikų modelinėse laboratorijose, parduotuvių sandėliuose, net jaunavedžių salonuose. Arba turėti gerą uoslę ir žinoti, kur ir ką išmeta. Stoviniuoti ilgiausiose eilėse ir ne visuomet gauti, ko ieškai.
Skalė ganėtinai plati. Vyrai, kaip ir moterys, siekė saviraiškos per drabužį. Kad gyvenimo džiaugsmo neužgožtų kasdienėje rutinoje vyravęs pilkas sovietmečio nuobodulys.
Ieškota ir geros kosmetikos ar parfumerijos. „Pupa“ rinkinukai makiažui, „Lancôme“ blakstienų tušas ir pudra, prancūziški kvepalai „Climat“, „Fidji“, „Poison“ – reti parfumerinės medžioklės sėkmės atvejai moterims. Vyrams pasitaikydavo puslitriniai graviruoto stiklo turkiškų kvepalų buteliai. Juos lengvai galėjai supainioti su gėrimais bare (šypsosi).
Kvėpinomės tuo, ką gaudavome. Kas buvo kiek geriau už lenkiškus „Byč može“ ar latviškus „Dzintars“.
– Daug kalbama apie moteris. Ką mada reiškė vyrams?
– Sovietmečiu vyrų santykis su mada buvo gerokai santūresnis. Bet nelygu, kokiame dešimtmetyje, kokioje aplinkoje ir kokio amžiaus.
6-ajame dešimtmetyje – plačiakelniai plačiapečiai klerkai, nešini odiniais portfeliais, atletiškai sportiškas darbininkiškas jaunimas. 7-ajame – stileivos dendžiai trumpomis kelnikėmis ir bolonijos lietpalčiais, mokslo, inžinerijos bei meno pasaulio vyrija – su pypkėmis, barzdomis, beretėmis ir tvido paltais. 8-ajame – džinsuoti plaukuoti laisvamaniai hipiai ir krempleniniais kostiumais vilkintys miesčionys. 9-ajame dešimtmetyje – skiauterėti pankuojantys studentai ir šlapio šilko bordiniais ar žaliais dvieiliais švarkais vilkintys, baltomis kojinėmis, juodais batais avintys pirmieji kooperatininkai verslininkai.
Skalė ganėtinai plati. Vyrai, kaip ir moterys, siekė saviraiškos per drabužį. Kad gyvenimo džiaugsmo neužgožtų kasdienėje rutinoje vyravęs pilkas sovietmečio nuobodulys.
– Kuo ir kaip rengti vaikai? Dėl nuolatinio trūkumo anuomet buvo normalu, kad atžalos nešioja pora dydžių didesnius ar mažesnius rūbus. Vartojimas turėjo būti racionalus. Kas dar buvo įprasta?
– Jei kalbėsiu iš Vilniaus modelių namų dizainerės perspektyvos, sakysiu, kad vaikų madai skirta pakankamai dėmesio. Pati dirbau vaikų ir paauglių grupėje. Įvairiaspalvės, margintos natūralios medžiagos kurtos specialiai vaikų asortimentui. Tiesa, pigesnės. O normuotas jų naudojimas vertė pasukti galvą. Didžiojo spalvyno įvairovė irgi išblėsdavo, kai pasiekdavo masinę gamybą.
Dar ilgai nuo pokarinio nepritekliaus vyravo mada vyresnėlių drabužius perduoti mažesniems, atiduoti į komisą, keistis. Paradoksalu, bet tuomečiai dėl natūralaus poreikio ir nepritekliaus kylantys drabužių mainai, taupymas, išaugtinių ar per didelių rūbų perdarymas vaikams – dabartinės tvarios mados siekiamybė.
Jei kalbėsiu iš tuomečio vartotojo pozicijos, piktinsiuosi, kad dėl atsainaus planavimo ar kitokių tiekimo trikdžių vaikiškų drabužėlių skyriai atrodė nuobodokai. Tankiai sukabintos pakabos nedžiugino. Modeliai vienodi bei pernelyg paprasti dėl vienos ir tos pačios priežasties – kainų, medžiagų naudojimo bei gamybos laiko normatyvų. Gerai, kad susidariusį vietinių vaikiškų drabužių deficitą praskaidrindavo retas, bet spalvingas jugoslavų, bulgarų, kiek vėliau – kinų ar kitų draugiškų valstybių importas.
Vaikams bei paaugliams, ypač proginius ar šiltesnius drabužius kaip ir suaugusiems siūdavo ateljė pagal individualų užsakymą. Ši praktika buvo gana populiari. Vyravo dvi aprangos siuvimo kryptys – buitinė ir masinė.
Dar ilgai nuo pokarinio nepritekliaus vyravo mada vyresnėlių drabužius perduoti mažesniems, atiduoti į komisą, keistis. Paradoksalu, bet tuomečiai dėl natūralaus poreikio ir nepritekliaus kylantys drabužių mainai, taupymas, išaugtinių ar per didelių rūbų perdarymas vaikams – dabartinės tvarios mados siekiamybė.
– Sovietinėje spaudoje, skirtoje namų ruošai, gausu pasiūlymų viską pasisiūti ir nusimegzti. Kodėl skatinta „pasidaryk pats“ kultūra? Kokią įtaką tai darė emociniam ryšiui su drabužiais?
– 20 a. mados raidoje buvo įvairių etapų, klestėjimo ir nuopuolių. Kolektyvinė žmonių atmintis per istoriškai įgytas patirtis – labai gaji. Mūsų aptariamas laikotarpis gerai mena Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų negandas. Todėl fenomenas „pasidaryk pats“ ne iš piršto laužtas.
Karas pasiglemžia visą ekonomiką ir pramonę. Trūksta pinigų ir medžiagų. Fabrikų gamybos profilis nukreipiamas karo tikslais. Tvyro specialistų trūkumas. Jie apkasuose. Namų šeimininkės, likusios vienos su daug vaikų, turėjo prasimanyti ne tik maisto, bet ir kuo apsirengti. Ši mūsų močiučių karti patirtis sovietmečiu dar gerai atminta. Norom nenorom perduota tuo laiku gimusiems.
Ne mažiau svarbus faktorius – tuometė propaguojama gyvenimo būdo ideologija. Darbe moteris lygi vyrui. Bet buityje tarnaičių nebėra. Tad namuose tvarkėsi pačios moterys. Pagalbininkes sau leisti galėjo ir išskirtines galimybes turėjo nebent sovietinė nomenklatūra.
Paprastiems mirtingiesiems – siuvyklos, ateljė, skalbyklos-valyklos, valgyklos, lopšeliai, savaitiniai vaikų darželiai, pionierių stovyklos, mamos ir vaiko kelialapiai atostogoms arba visas paketas. „Pasidaryk pats“ vyko nuo dėmių išėmimo, pyragų, vyriškų kojinių adymo ir išeiginių kaproninių kojinių akučių surinkimo iki naktinių plauktų suktukų ir šukuosenos sau bei teatrinių apdarų siuvimo. Mokyklose privalėta darbinė visuomeninė veikla. Mergaitės mokytos rankdarbių ir maisto gaminimo. Berniukai – staliaus, elektros ir metalo darbų. Iškreiptų veidrodžių karalystėje visi patarimai buvo verti dėmesio.
Kaip ir dabar, taip ir tuomet žmonės norėjo gražiai bei įvairiau rengtis. Tokia žmogaus prigimtis. Nors sovietinis aprangos dogmatizmas teigė, kad reikia būti kaip visiems ir skatino uniformuotis, kiekvienas norėjo būti savimi. Pagal savo skonį, išgales ir supratimą. Gelbėjo išmonė, gebėjimas rankdarbiauti. Kiekvieno pyragas, nors ir keptas pagal tą patį receptą, vis kitoks. Kaip ir siuvinėto mezginio spalvų derinys vis kitoks. Savitas.
Jautrumas madai buvo padidintas. Veikė ne tik mūsų, profesionalų, čiuptuvėliai, kai gaudydavome kiekvieną pasakytą frazę, vaizdą, tendenciją, bet ir kiekvieno, bent kiek besidomėjusio mada. Gal todėl buvome unikaliai saviti. Intensyviai dirbo vaizduotė. Juk kartais kūrei madą tik iš teksto nuogirdų.
Mada sukasi spirale. Daug kas grįžta. Kartojasi vertybės. Bet su tam tikrais aktualiais, laikmetį atspindinčiais pokyčiais. Sovietmečiu mada buvo vangi ir kanonizuota. Tendencijose vyravo kategoriškos ir aiškios nuorodos.
Dabar madoje – visiška laisvė. Eklektiška stilistinių krypčių įvairovė. Svarbiau būti unikaliam, įdomiam ir savitam nei tokiam, kaip visi. Būti madingam dabar nebemadinga. Svarbu skleisti ir puoselėti tvarios mados idėjas. Savo vertybėmis atliepti šiandienos aktualijas. Patiriame karo ir įvairių gamtos kataklizmų grėsmę. Vėl pučia permainų vėjai. Tikėkimės, jie bus palankūs.
