Mane priima kukliame laikiname būste, esančiame netoli Tubaso miestelio Vakarų Kranto C zonoje, Palestinoje. Statinys primena didelę iš įvairių audinių sudaigstytą palapinę, prilaikomą medinių, metalinių ir dar kitokių stulpų. Tokia yra neišvengiama palestiniečių, kuriems šioje teritorijoje nesuteikta teisė į nuolatinį būstą, realybė.
Parengiu diktofoną ir ruošiuosi imti interviu iš pagyvenusio vyro, besiilsinčio ant krūvos šaltokoms pavasario naktims skirtų apklotų, apie jo patirtį su pro šią vietą migruojančiais gandrais. Teko girdėti, kad būtent pagyvenę bendruomenės nariai tebesaugo prisiminimus apie šiuos paukščius, kurie jaunimui nieko nebereiškia. Ir visai nenuostabu, nes, mažėjant galimybių turėti nuosavos žemės ir ją dirbti, rečiau bepasirodo ir gandrai, tad jų folklorinė ir ekologinė reikšmė menksta.
Mano klausimai vyrą nustebina, į juos jis atsako tiesiog „شو؟؟“(šu?? – ką??). Tada nepritariamai numoja ranka. Sako, kad gandrai – silpni paukščiai, stebisi, kad atvažiavau net iš Lietuvos apie juos klausinėti. Negaliu nenusistebėti, kodėl 8000 km nuskrendantį paukštį vadina silpnu. Anot vyro, paprasčiausiai todėl, kad čia atskridę jie nugaišta. Jam beapmaudaujant dėl gandrų ir jų silpnumo išaiškėja vienas dalykas – kadaise kaime vandens buvo, o dabar jo nėra. Tai dar vienas fenomenas, su kuriuo susiduria palestiniečiai. Tik gal ne toks ir fenomenalus, ypač kai paaiškėja, kad vandens šaltinių, reikalingų tiek vietiniams, tiek migruojantiems žmonėms, augalijai ir gyvūnijai, nykimo priežastis yra Izraelio vykdomas vandens srautų nukreipimas – neretai į netoliese esančias nausėdijas, kuriose praktikuojamas prabangus „žydinčios dykumos“ gyvenimo būdas 1. Nors vandens fontanai byloja apie gausius išteklius, už neteisėtų gyvenviečių ribų gyvenantys palestiniečiai pasmerkti kitiems likimo vingiams.
Vanduo jau ilgą laiką yra opus klausimas palestiniečiams. Tai galime matyti ir dabartinio Izraelio karo prieš Palestiną akivaizdoje. Daugelis jau žino apie žiaurų Izraelio sprendimą po spalio 7 d. „Hamas“ išpuolio atjungti vandens tiekimą Gazos Ruožui – tai yra karo nusikaltimas. Ironiška tai, kad šis veiksmas toli gražu nėra pirmas ilgoje su vandeniu susijusių nusikaltimų istorijoje. Izraelis kontroliuoja didžiąją dalį Vakarų Krante esančių vandens šaltinių, o palestiniečiai priversti pirkti šį vandenį iš Izraelio vandentiekio įmonių už kitokią, nei izraeliečiams taikoma kainą, be to patiria nuolatinius „partizaninius“ nausėdijų naujakurių išpuolius, nutaikytus į vandens šulinius palestiniečių kaimuose2. Grįžtant prie ne itin gandrus mėgstančio vyro istorijos, paukščiai „vos atskridę nugaišdavo“ todėl, kad nors iš kartos į kartą perduodamos žinios byloja apie vietą, kurioje gausu vandens – puikią stovyklavietę, jų nuostabai vandens nebėra, žemė išdžiūvusi, ekosistema pasikeitusi, nebėra nei kuo misti, nei kuo malšinti troškulį. Kas belieka daryti?
Migruojantys paukščiai ir gyvūnai ne vieninteliai susiduria su tiesioginėmis vietos biologinę įvairovę veikiančios okupacijos pasekmėmis. Skiriamoji siena smarkiai paveikė ir vietines rūšis – sumažėjo gyvūnų medžioklės plotai, apribotas jų judėjimas, augalai išrauti su šaknimis, ekosistemos sutrikdytos. Vandens srautų nukreipimas daro poveikį gėlavandenėms rūšims, šios daro poveikį dar kitoms rūšims, o šios dar kitoms... Tarsi domino efektas – artėjanti nelaimė, prieš kurią pasaulis nusprendė užmerkti akis.
Izraelio okupacija kelia daugybę grėsmių OPT (okupuotų palestiniečių teritorijų) ekosistemai, apie kurias dažnai pamirštama – vandens nukreipimas, sienos, judėjimo apribojimai, urbanizacija, stambių laukinių ar kultivuojamų augalų plotų sunaikinimas, gamtos išteklių nusavinimas, palestiniečių savarankiškumo ir infrastruktūros valdymo apribojimai – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti... Tačiau kadangi Palestina yra itin reikšminga geografinė zona migruojančioms rūšims, šis, atrodytų, nedidelis žemės plotelis gali neigiamai paveikti viso pasaulio ekosistemas. Tarpusavio priklausomybės magija byloja apie bendrame tarpusavio priklausomybės tinkle susipynusias rūšis, neišskiriamas kaip susiraizgiusios šaknys. Jei sutrikdoma viena, neišvengiamai paveikiamos ir kitos. Palestinos žemė tampa viena iš sudedamųjų dalių bendroje tarpusavio priklausomybių grandinėje. Turėtų būti akivaizdu – kai jai skauda, skauda ir mums. Norint apsaugoti aplinką, nevalia nusigręžti nuo Palestinos okupacijos, ten statomos skiriamosios sienos, ir geopolitinių sienų apskritai.
Tad ką konkrečiai reikėtų daryti? Kaip dažnai būna su okupuotomis žemėmis, geriausia ištempti ausis ir klausyti vietinių gyventojų – jie yra vietos ekologinės išminties sergėtojai. Palestiniečių tapatybė glaudžiai susijusi su žeme, jos teikiamais laukiniais ir sukultūrintais vaisiais. Jų nematerialusis paveldas turtingas šaknų, stiebų, žiedų, lapų, gyvates primenančių augalų ir augalus primenančių gyvačių. Ekologinių žinių sergėtojai žino, kaip šias šaknis, stiebus, žiedus ir lapus naudoti maistui, vaistams ir ritualams. Tradiciškai Palestinos žemė ir jos slėniuose bei kalvų viršūnėse augantys laukiniai augalai buvo bendri, visiems vienodai prieinami ištekliai, tapę prielaida tradicinei palestiniečių kultūrinei tapatybei 3. Kalba eina ne apie pavienius dėl sveikos mitybos pakvaišusius nuotykių ieškotojus, kurie, pirma apie tai paskelbę socialiniuose tinkluose, leidžiasi į klajones po laukines teritorijas ieškodami maistinių augalų, o apie socialinę bendruomeninę veiklą, su kuria siejama daugybė tradicijų ir ritualų. Žemė Palestinai ir Palestina žemei – tai vienas kitą palaikantys, persipynę subjektai.
Tačiau kai laukinės gamtos nebėra, nes ji iškirsta statant apartheido sieną ir įrengiant „buferines saugos zonas“, iškasinėta statant tarptautinę teisę pažeidžiančias gyvenvietes, arba net jei ji tebeegzistuoja, tačiau yra priskirta Izraelio karinei zonai, arba neprieinama palestiniečiams dėl judėjimo apribojimų, kyla didžiulis pavojus tradicinėms ekologinėms žinioms (TEŽ), sudarančioms didelę nematerialaus paveldo dalį 4. Slėniai ir kalvos, kur palestiniečių kaimo gyventojai rinkdavo augalus, dabar užkariautos naujakurių, kurie, kaip tikri kolonistai, įsmeigę Izraelio vėliavą ant kalvų viršaus, akylai stebi teritoriją iš pačio aukščiausio taško. TEŽ neišvengiamai veikia aplinkos, su kuria sąveikauja gyvos būtybės, sąlygų pokyčiai. Žinios apie žmonių ir daugiau nei žmonių galimybes bendradarbiauti, kartu gyventi, menksta proporcingai Palestinos valdomoms žemėms.
Kai kurie palestiniečiai, siekdami išsaugoti tradicines ekologines žinias, o galbūt ir santykį su žeme bei pagarbą jai, atsodina laukinę gamtą savo privačiose teritorijose, soduose, bendruomeninėse erdvėse ir panašiose vietose, o dalis, nepaisydami apribojimų, ir toliau renka laukinius augalus. Tačiau pastarieji drąsuoliai susiduria ir su kita kliūtimi – Izraelio gamtosaugos įstatymais. Iš jų liūdniausiai pagarsėjęs – draudimas rinkti nuo palestiniečių tapatybės neatsiejamus augalus gundeliją (Akkoub, arab. عكوب) ir laukinį raudonėlį (Za’atar, arab. زعتر). Palestinoje laukinis raudonėlis yra ne tik pagrindinis nacionalinės virtuvės prieskonis, bet ir vienas stebuklingų augalų, galinčių išgydyti viską nuo A iki Ž.
Izraelio vyriausybė tvirtina, kad gundelija ir laukinis raudonėlis yra ties išnykimo riba, todėl ji kriminalizuoja šių augalų rinkimą okupuotose palestiniečių teritorijose, tuo tarpu neteisėtai okupuotame Vakarų Krante steigia jų plantacijas, kurių derlių vėliau parduoda palestiniečiams kaip iš Izraelio importuotas prekes. Kad ir koks menkas atrodytų šis gestas, jis susijęs su platesne bandymų ištrinti palestiniečių tapatybę ir teises, jei ne jų egzistavimą apskritai, visuma, primenančia keistenybių kupiną labirintą. Šiais veiksmais žlugdomas ištisų žmonių kartų, kurioms augalai ir jų rinkimas yra vienas pragyvenimo šaltinių, tradicinis santykis su žeme.
Menininkės Jumana’os Manna’os meistriškai sukurtas filmas „Rankiotojai“ (2022) dokumentuoja būtent šią įtampą. Savo kompozicija gaudynių filmą primenančio kūrinio pasakojimas atsiskleidžia daugelyje scenų, kurias vienija augalų rinkimo veiksmas – rodoma tai J. Manna’os šeima, dedanti ant stalo surinktus augalus, tai Izraelio gamtosaugos patruliai, persekiojantys palestiniečius rankiotojus, tai teismo posėdžių salėje vykstantis sugautų rankiotojų bylų nagrinėjimas. Pereidama nuo bendro plano iki labai intymių kadrų, menininkė sugebėjo tiksliai pavaizduoti santykio su žeme skirtumus tarp tariamai ją saugančių ir iš tikro ją pažįstančių. Manna su trupučiu humoro parodo situacijos absurdiškumą, kai pintinėmis nešinas palestiniečių močiutes ir senelius jiems priklausančioje žemėje persekioja Izraelio gamtosaugos patruliai. Vienas sugautas pagyvenęs vyras teigia, kad nesvarbu, kokio dydžio baudą jam skirs, ar kiek kartų jį pagaus, jis seks savo tėvo, senelio ir prosenelio pėdomis, toliau rinks augalus bei puoselės savo palestinietišką tapatybę. Galbūt būtent dėl šitokios drąsos palestiniečių kultūra vis dar tebegyvuoja nepaisant visų kliūčių.
Jei šių vietinių augalų mažėja, turėtume klausti: „Kokios yra tikrosios jų nykimo priežastys?“ 5 Ar tikrai tai pagyvenę palestiniečiai su pintinėmis rankose? O gal tai anksčiau minėtos Vakarų Kranto ir kitų regionų biologinę įvairovę veikiančios aplinkybės – didėjanti urbanizacija, augmenijos kirtimas, teritorijos nusavinimas, mikroklimato naikinimas? Kai tuo įsitikinsime, turėtume eiti toliau ir klausti: „Ką būtų galima padaryti, kad apsaugotume vietinius augalus nuo išnykimo?“ Čia atsakymus vėlgi gali pateikti vietos gyventojai ir senbuviai. Tai ne tik Palestinos kraštui, bet, kaip jau minėjau, ir visam persipynusiam pasauliui, kuriame kiekvienas iš mūsų gyvename, aktualus klausimas.
J. Manną galima priskirti Palestinos menininkams, nagrinėjantiems žemės, floros ir faunos sąvokas. Menininkai Baselis Abbasas ir Ruanne Abou-Rahme, Mirna Bamieh, Viviane Sansour ir daugybė kitų savo rūpestingu darbu daigina sėklas ir augina vietos bendruomenes. Tokios meno institucijos kaip „Dar Jacir“ arba „Sakiya“ Betliejuje, nepaisant kliūčių ir nausėdijų gyventojų išpuolių, puoselėja ir demonstruoja meilę savo žemei kartu su vietos bendruomenėmis, kuriose įprasta, kad, pavyzdžiui, alyvmedis yra kone šeimos narys, nusipelnantis vietos prie stalo. Daugeliui mūsų, – menininkų, kultūros darbuotojų, rašytojų, kritikų, aktyvistų ir t. t. – vis labiau besirūpinančių mūsų pačių žemėmis, pelkėmis ir žaliosiomis erdvėmis, tenka atsakomybė pamatyti, išklausyti ir padėti šiems ne tik savo, bet ir mūsų žemės labui dirbantiems menininkams ir organizacijoms. Lietuvoje giriame bei gerbiame savo gamtą, augalus, gyvūnus ir paukščius, tapusius mūsų ekologinio ir folklorinio kraštovaizdžio dalimi, tačiau tie patys augalai, gyvūnai ir paukščiai gali fiziškai ar bent jau metaforiškai nukeliauti ir į Palestinos teritorijas, kur jie neabejotinai susidurs su atšiauriomis okupacijos sąlygomis ir patirs jų poveikį.
Kol Izraelio fosforo bombos, nuo kurių Gazos Ruože ir Pietų Libane šiuo metu dega augalai, gyvūnai ir žmonės, tik dar kartą mums primena, kad okupacinės pajėgos veikiau užsiima žemės naikinimu, nei jos apsauga. Pastaruoju metu Palestiną palaikančiuose mitinguose plačiai skamba šūkis „niekas nėra laisvas, kol nelaisva Palestina“, aš norėčiau prie jo pridurti, kad jokia žemė nėra apsaugota, kol nėra apsaugota žemė Palestinoje. Be to, gyvenu viltimi, kad net prievarta atimtoje žemėje sėklos ras būdą išleisti daigus. Šią metaforą palieku iššifruoti jums.
Marija Nemčenko yra tarpdisciplinio meno kūrėja, tyrinėjanti faktines bei fikcines paraleles tarp Rytų Europos ir Artimųjų Rytų regionų pagal solidarumo iniciatyvą „Ieškant sąjungininkų“. Meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria archyvinei medžiagai, filmams, instaliacijoms. Ji taip pat rašo kūrybinius bei kritinius tekstus ir vykdo projektus, kuriuose socialiai angažuotą meną derina su pilietiniu aktyvumu.
Šis tekstas papildo lapkričio 21–26 d. vykusio filmų ir judančių vaizdų festivalio „Videogramos’23“ programą.
Nuorodos:
1. Bazian, H. (2022) „Zionist Myth #2- „Made the Desert Bloom“, žiūrėtas 2023, rugsėjo 15.
2. Fernanda Cáceres Sánchez, M. (2022) „The exploitation of natural resources in Area C of the West Bank as indicator of annexation“ in AFRICANA STUDIA, N.º 37, 2022, p. 27–47
3. Hanna, M. E., Friborg, G. K., & Qumsiyeh, B. M. (2021): „Temporal change in traditional knowledge and use of wild plants in Artas, Palestine“ in Palestine Exploration Quarterly, DOI: 10.1080/00310328.2021.1975069
4. Husein, D. & Qumsiyeh, B. M. „Impact of Israeli Segregation and Annexation Wall on Palestinian biodiversity“ in AFRICANA STUDIA, N.º 37, 2022, p. 19–26
5. Manna, J. (2022) Foragers with Jumana Manna, interviu internete.
