Kultūra

2018.05.25 12:32

Čikagos lietuvis: manau, kad ne visų išeivių gyvenimas visavertis

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2018.05.25 12:32

Su skirtingomis migrantų bangomis atvykę tautiečiai skirtingai žiūri į lietuvybės puoselėjimą: dipukams tai buvo be galo svarbu, o šiandien atvykstantiems svarbesni kiti dalykai, LRT RADIJUI sako fotomenininkas, tris dešimtmečius dirbantis lietuvių išeivijos laikraštyje „Draugas“, Jonas Kuprys. Jis gimė Čikagoje ir lietuviškai išmoko tik savo tėvų užsispyrimo dėka. Tėvas, būdamas kūrybingas žmogus, rado būdą sudominti sūnų, kad šis prabiltų jo gimtąja kalba.

– Esate fotografas, kurį vadina Lietuvos istorijos metraštininku Čikagoje. Apie ką jūsų fotografijos?

– Fotografuoti pradėjau būdamas gimnazistu, maždaug 1973 m. Neturėjau tikslo fotografuoti lietuvių, tačiau aktyviai bendrauju išeivijos veikloje ir taip nutiko, kad esu padaręs nemažai nuotraukų. Buvo surengtos kelios mano darbų parodos.

– Jūsų nuotraukose įamžinti keli dešimtmečiai, kaip per juos pasikeitė lietuvių gyvenimas Čikagoje?

– Iš pradžių lietuviai turėjo kone savo rajonus – Marquette Park, Brighton Park ir kt. Jie čia aktyviai veikė, turėjo kultūros centrus ir vyko rimtas bendradarbiavimas. Dabar tautiečiai išsisklaidė, buriasi į nedideles grupeles. Gaila, kad nebeturime savo centrų. Pavyzdžiui, Jaunimo centras turi bene geriausias patalpas, tačiau vis tiek sunkiai laikosi.

– Gimėte Čikagoje, kaip čia atsidūrė jūsų tėvai? Kokia jų istorija?

– Tėvai susitiko ir susituokė Vokietijoje. Mano tėvas buvo iš didelės šeimos, kurioje buvo vyriausias sūnus. Jis ragino šeimą trauktis iš Lietuvos, tačiau jo artimieji atsisakė. Jis su draugu ryžosi bėgti, tačiau buvo pagautas rusų ir paimtas į kariuomenę. Galiausiai jam pavyko ištrūkti ir jis atsidūrė Vokietijoje. Čia, Tiubingeno mieste, jau gyveno ir studijavo mano mama. Mano tėvai susituokė ir išvyko į Ameriką.

– Tėvai su jumis kalbėjo lietuviškai?

– Taip, jie norėjo išlaikyti lietuvybę. Kai man buvo ketveri tėvas norėjo, kad drauge skaitytume lietuviškas knygeles. Nesuradęs tinkamų, jis pats kasdien parašydavo po apysaką ir ją iliustruodavo. Jo parašytos istorijos buvo mokomojo pobūdžio – kai kurios man turėjo padėti išmokti dvibalsius ar linksniuotes ir pan. Greitai pramokau lietuviškai skaityti, o tai labai padėjo nesunkiai išmokti skaityti ir angliškai. Lankiau pradinę mokyklą, kurioje bent viena pamoka per dieną vykdavo lietuvių kalba, taip pat lankiau šeštadienio mokyklėlę.

– Ar neerzino, kad ir šeštadieniais turėjote eiti į mokyklą?

– Erzindavo, ypač kai mokiausi gimnazijoje. Buvau sportiškas ir norėjau priklausyti gimnazijos bėgikų komandai, kurios treniruotės vykdavo taip pat šeštadieniais. Tačiau buvo malonu, kad turėjau daug lietuvių draugų. Pamenu, rengdavome savo šventes, į kurias susirinkdavo apie 50 lietuvių. Visi vieni kitus pažinodavo. Kartais į savo šventes pasikviesdavome bičiulius amerikiečius, kurie visada stebėdavosi, kad mes tokie draugiški ir turime tiek daug pažįstamų bei draugų.  

– Kaip manote, kodėl dabar lietuviai išvažiuoja iš tėvynės?

– Daugelis sako, kad dėl ekonominių priežasčių. Panašiai buvo ir prieš 100 metų, kai žmonės iš tėvynės išvažiuodavo dirbti skerdyklose ar anglies kasyklose. Aš manau, kad tik dėl finansinių paskatų žmonės išvyksta, kodėl daugiau? Lietuva malonus, gražus kraštas, tik galbūt per mažas, kad greitai atsigautų ekonomiškai.  

– Kuo skiriasi žmonės, atvykę su skirtingomis bangomis?

– Pirmosios bangos atstovai buvo sakyčiau „suamerikonėję“, silpnai kalbėjo lietuviškai, nors jiems buvo svarbu išlaikyti lietuvybę. Jie rengdavo iškylas, kepdavo kugelį, netgi rinkdavo kugelio karalių ir karalienę, turėjo savo chorus ir šokių grupes. Dipukų grupė buvo labai didelė. Aš augau su šios bangos atstovais. Dipukai turėjo tikslą išlaikyti lietuvybę, nes tikėjosi sugrįžti į tėvynę. Mano tėvai ir jų draugai šiek tiek ignoravo amerikietišką kultūrą, laikė galbūt prastesne už lietuviškąją. Jie kūrė knygas, leido žurnalus ir panašiai. Atvykstantiems su trečiąja banga lietuvybė yra svarbi, tačiau jiems svarbiau susikurti finansinę gerovę. Jiems nėra svarbu puoselėti lietuvybę, nes ji egzistuoja Lietuvoje. Atvykėliai domisi vietos kultūra, ją priima. Kaip ir minėjau, trečiosios bangos atvykėliai nori uždirbti ir jie sunkiai dirba. Tik nemanau, kad jų gyvenimas čia yra malonus ir visavertis. Veikiausiai jiems kažko trūksta, pavyzdžiui, kultūros ar dvasingumo. To, ką jie turėtų gyvendami Lietuvoje.  

– Dipukai įkūrė nemažai lietuviškų organizacijų, kaip manote, ar jos su laiku neišnyks?

– Daug jų jau išnyko. Blogiausia, kad nyksta parapijos. Nauji atvykėliai jų neremia. Tarkim, dipukams parapijos buvo juos jungiantis centras, kur jie galėdavo susitikti, pabendrauti, padiskutuoti, padėti surasti darbą ar pan. Anksčiau, pavyzdžiui, gyvendamas Marquette Parke, galėjai visus buitinius dalykus sutvarkyti nemokėdamas anglų kalbos. Rajone kone visi kalbėjo lietuviškai – nuo pardavėjų iki automechanikų. Dabar visi išsisklaidė ir nuo to parapijos labai kenčia. Vienu metu jų buvo trylika, dabar beliko vos trys ar keturios.

– Ką šiuo metu daugiausia fotografuojate?

– Kai studijavau fotografiją, planavau daryti įdomias fotografijas. Kaip minėjau, aktyviai dalyvaudamas lietuvių veikloje, įamžinau nemažai lietuvių. Šiuo metu dirbu draugo laikraštyje ir man tenka daryti žurnalistines nuotraukas, kuriose užfiksuotas įvykis.

– Kodėl jums tai įdomu?

– Daugelis sako, kad gerai rašau, tačiau rašyti aš tingiu. Man nuobodu sėdėti renginyje ir klausytis. Geriau su fotoaparatu rankoje fiksuoti akimirkas.

– Manote, nuotrauka iškalbingesnė nei tekstas?

– Tekstu galima tiksliai pasakyti mintis, o nuotrauka – medžiaga interpretacijai. Priklausomai nuo konteksto (nuotrauka patalpinta knygoje, laikraštyje ar pakabinta ant galerijos sienos ar pan.), galime vis kitaip ją pamatyti ir savaip interpretuoti. Tai lankstus būdas išreikšti save.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.