Mykolas Valantinas – vizualaus meno kūrėjas‚ baigęs filosofijos bakalauro studijas Vilniaus universitete ir fotografijos magistro studijas Šveicarijoje, Lozanos meno ir dizaino universitete. Menininkas parodoje „JCDecaux premija 2023: Mainais į amžius“ pristato kūrinį „Mouth to mouth“. Jame jis jungia skirtingas medijas ir temas. Fotografija, dirbtinis intelektas ir liaudies menininko Mečislovo Ežerskio iš medžio šaknų pagamintos lazdos seka fantastinę pasaką apie du vaikus ir jų rastą keistą neatpažintą objektą.
– Pagrindiniai kūrinio „Mouth to Mouth“ herojai – du maži berniukai. Kaip savo kūrinį pristatytum būtent vaikams?
– Man jau teko tai išmėginti praktiškai – turėjau trumpą ekskursiją ukrainiečių vaikams. Tada jiems apie kūrinį pasakojau tarsi sekdamas pasakėčią. „Mouth to mouth“ tikrai yra įkvėptas pasakos, kurioje berniukai geria iš, berods, karvės kanopos įspaudo purve, kol galiausiai patys pavirsta veršiukais. Mano kūrinys taip pat tarsi pasaka, kurioje įvyksta magiška transformacija. Du berniukai randa neatpažintą objektą ir virsta savo kišenių turiniu: guminukais, tušinukais, pokemonais.
– O ką apie „Mouth to mouth“ papasakotum suaugusiesiems?
– Jiems papasakočiau ir apie neatpažinto objekto sukūrimo procesą. Sukurti šiam objektui panaudojau Mečislovo Ežerskio lazdų atvaizdus, iš viso jų turėjau apie 150. Kitą dalį medžiagos sudarė priešistoriniai radiniai iš Baltijos regiono, tokie kaip Briedžių briedė. Tiek Mečislovo lazdas, tiek Briedžių briedę vienija tas pats noras kurti mitologinius, rankų darbo artefaktus. Aš taip pat norėjau sukurti panašų radinį, naują artefaktą iš ateities, todėl pradėjau žaisti su dirbtiniu intelektu. Jis ir sugeneravo berniukų rastą objektą. Man patiko tai, kad gamtoje egzistuojantį atsitiktinumą gali pratęsti technologijos, kurios turi dar didesnę kintamųjų aibę nei gamta.
– Gal gali papasakoti, kaip sužinojai apie iš pirmo žvilgsnio visai svetimo ir tolimo liaudies kūrėjo Mečislovo Ežerskio kūrybą? Kuo ji tave patraukė?
– Atvirkščiai, Mečislovo Ežerskio kūryba man yra veikiau artima nei tolima, palyginus su didžiąja dalimi šiuolaikinio meno, o apie jį sužinojau per LRT! Prieš maždaug 4 metus kažkur iš kito kambario išgirdau frazę „Keturis tūkstančius lazdų išdrožinėjęs senolis“. Pribėgau prie televizoriaus ir pamačiau Mečislovą Ežerskį. Lazdas Mečislovas pradėjo drožinėti dar vaikystėje po patirtos traumos. Pirmąją lazdą pagamino motinai ir po to nesustojo. Lazdas Mečislovas daro iš medžio šaknų, kurių randa vaikštinėdamas po mišką. Šaknų formos pačios padiktuoja ir būsimų lazdų personažus – gyvūnus, fantastines būtybes, o Ežerskis tik paryškina jau esamus šaknies bruožus peiliuku ar markeriu.
Susidomėjęs nuvykau pas jį į Kelmės rajoną. Man labai patiko tiek pats Mečislovas, tiek jo lazdos. Sudomino ir tai, kad jis pasirodė labai paprastas, pagalvojau, kad negali viskas būti tik taip, kaip jis sako, kad kažkur šuo pakastas. Pradėjau važinėti dažniau, fotografavau Mečislovo darbus negalvodamas, kad ateityje laukia kažkoks projektas, tiesiog jaučiau, kad kažkas ten slypi. Galiausiai studijuodamas universitete turėjau kurti kūrinį ir nutariau į jį įtraukti Mečislovą. Taip prasidėjo mūsų kolaboracija.
– Tavo kūrinys tarsi vaizduotės aktyvavimo pratimas ar priminimas – bet kuri medžio šaknis gali virsti fantastine būtybe, visai kaip mūsų kišenių „turtas“. O kaip pats aktyvuoji savo vaizduotę?
– Kas aktyvuoja mano vaizduotę? Stresas (juokiasi). Mano vaizduotės supratimas gal ir oldschool’inis, kylantis iš Freudo. Fantazija numalšina dabartyje kylančius neigiamus jausmus, sukurdama fiktyvų, dažnai į ateitį projektuojamą turinį. Įtampa tikrai turi stiprų ryšį su vaizduote. Vaizduotę, aišku, aktyvuoja ir tokios pažintys kaip su Mečislovu, su draugės vaikais, kurie man priminė bildukus. Taip pat ir mano paties vaikystės prisiminimai. Vaikystėje visada esi radikalios vaizduotės būsenos, pusiau fantazijų pasaulyje.
– Apie ką fantazuodavai, kai buvai vaikas?
– Apie viską. Vienu metu galvojau, kad esu angelas ir kovojau su kažkokiais velniais laiptinėje. Prisimenu, kai kieme žaisdavome Dragon Ball’us („Drakonų kovas“), kartais tiesiog sustabdydavau žaidimo draugus ir kiekvieno klausdavau, kaip jis atrodo šiame žaidime. Taip buvo lengviau įsivaizduoti tą fantastinį pasaulį. Dažnai susimąstau, kad esu menininkas, nes kurti yra linksma. Kartais kurdamas taip įsijaučiu, kad net grįžta prisiminimai su vaikystėje patirtais panašiais jausmais. Pavyzdžiui, kai ateini į kambarį, pilną „Lego“, ir turi tiek daug galimybių kažką sukurti.
– Tavo gyvenime persipina daug skirtingų veiklų ir medijų: tu fotografuoji, kuri instaliacijas, videodarbus, taip pat esi sukūręs muzikinį klipą, o prieš fotografijos studijas mokeisi filosofijos. Kada atradai meną?
– Aš išvis nenorėjau būti menininku, mama man sakė: „Niekados nebūk menininku“ – aš su ja sutikau. Fotografuoti pradėjau tik antrame filosofijos studijų kurse. Fotografavau draugus, kaip leidžiame laiką, nes galvojau, kad šios dienos greitai praeis ir mes nieko neprisiminsime, viskas išgaruos. Tada pradėjau užsiimti gatvės fotografija, fotografuoti draugo grupę, prasidėjo įvairios kolaboracijos, jos labiausiai ir užkabino. Tas ryšys ir įvairūs žmonės. Prie „Mouth to mouth“ sukūrimo taip pat prisidėjo mažiausiai 8 žmonės.
– Gal gali papasakoti apie savo magistro studijas Šveicarijoje? Kaip sugalvojai ten studijuoti?
– Pradėjau žiūrėti į fotografiją kaip į profesiją, taip pat pastebėjau, kad turiu keletą triukų, kuriuos vis kartoju ir darau tą patį. Supratau, kad tai, ką darau, neturi ateities ir noriu kažko naujo, todėl ir nusprendžiau studijuoti. Šios studijos prisidėjo ir prie to, kad dabar labai nenoriu savęs dėti tik į fotografo „dėžutę“. Juokinga, studijuodamas fotografijos magistrą tapau nebe fotografas. Dabar savęs neriboju ir dažniausiai save vadinu vizualaus meno kūrėju.
– O kaip nusprendei dalyvauti „JCDecaux premija 2023: Mainais į amžius“ ir ką ši patirtis tau davė?
– Apie šią parodą sužinojau tik prieš metus iš draugės, meno lauke irgi pradėjau dalyvauti visai neseniai. Gal dar sunku pasakyti, ką ši paroda man davė, bet dalyvaudamas įgijau patirties ir žinių, kaip vyksta meniniai procesai ir parodų gamyba meno institucijose. Kai sužinojau, kad paroda vyks Nacionalinėje dailės galerijoje, iškart kilo mintis į jos ekspozicijas įtraukti Mečislovo lazdas. Buvo smagu ir dvasiškai malonu prisidėti prie tokio menininko kaip Mečislovas matomumo, parodyti jį tokiame kontekste.
Paroda „JCDecaux premija 2023: Mainais į amžius“ veikia Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) ir yra rengiama Šiuolaikinio meno centro ir lauko reklamos įmonės „JCDecaux Lietuva“. Paroda veiks iki gruodžio 3 d. NDG darbo laikas: II–III 11–19 val., IV 12–20 val., V–VI 11–19 val., VII 11–17 val.
