Mūsų tradiciniame kalendoriuje spalio pabaiga seniau būdavo didžiųjų rudens prekymečių laikas. Juk jau viskas nuo laukų nuvalyta, sukaupta aruoduose ir podėliuose. Tada, ko labai gausiai užderėjo – vežama turgun; ko trūksta namų ūkyje, ko pristigs žiemą – iš ten. Turgus kaimo žmogui būdavo ne tik ūkinė reikmė, bet ir nemaža pramoga, galimybė pabūti tarp kitų žmonių, sužinoti visas naujienas.
Lietuvoje būta skirtingų prekymečių. Vadinti jie taip pat skirtingai: turgus, kermošius, jomarkas, mugė. Kermošius – tai prekyba, lydinti kokią nors bažnytinę šventę, atlaidus. Žodis kilęs iš vokiško „Kirche messe“ (bažnytinė prekyba). Jomarkas – vienas svarbiausių metų turgų; žodis vėlgi iš vokiško „Jahr markt“ (metų mugė). Kodėl šie žodžiai atėjo iš vokiečių kalbos? Būtent Vidurio Europoje susiformavo miestų ir miestelių savivaldos tradicija bei teisynas – visa vadinamoji magdeburgija, pagal Magdeburgo miesto teises. Prekymečių skaičių bei vietą nustatydavo valdovų suteikiamos privilegijos. Gavęs teisę rengti jomarką miestelis galėjo būti tikras dėl savo ateities, – ir prekeiviams, ir amatininkams darbo bei uždarbio nepritrūks...
Spalio 28-oji yra bažnytinė apaštalų Simono ir Judo šventė, tad didysis rudens turgus daug kur vadintas tiesiog Simajudu. Kaip jis vykdavo Merkinėje, vaizdingai aprašė Vincas Krėvė – Mickevičius apysakoje „Raganius“: „Kito tokio nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasidomėdami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję.
Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko... Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visoki balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...“
Senuosiuose kalendoriuose būdavo surašomi didieji prekymečiai įvairiose Lietuvos vietovėse. Visokių jų būta: ir ypatingų – arklių, kumeliukų, jaučių, karvių, ir bendrų, vadinamojo „kromo“ prekių. Senovėje garsėjo Plungės, Luokės, Kelmės, Skaudvilės, Žemaičių Kalvarijos, Žagarės, Eišiškių mugės. Tai lėmė prekybinių kelių sankirtos. Todėl joms būdinga ir didmeninė prekyba. Dabar tas muges galėtume juokais palyginti su naudotų automobilių turgais Marijampolėje, Utenoje ar Rietave.
Joks turgus nebūdavo be pramogų: žaidimų, loterijų, muzikavimo, karuselių, vaidinimų, net meškų šokdinimo. Beje, į turgus su tėvais važiuodavo ir vyriausioji duktė, – tegu visi pamato, kokia gražuolė išaugo!
Kad turgus, kermošius, jomarkas būdavo svarbus ir laukiamas įvykis kaimo žmogui, kalba patarlės ir priežodžiai. Štai keletas jų: „Kas savo prekę peikia, tą iš turgaus varo“; „Su durnu – du turgu, su plikakakčiu nėr ko peštis“; „Rėkia it ožys į turgų vežamas“; „Kur boba, ten jau turgus, kur dvi – ten jomarkas“; „Dievo turguj nesurasi, karčiamoj nesimelsi“. Ir su jumoru pasakoma: „Sušilau, kaip vagis ant kermošiaus“; „Utiti šalta, pyragams nemalta, turgun nevažiuota, merga nebučiuota“. „Išvažiavo turgun arklio nepakinkęs“, – reiškia, kažką užmiršęs. „Laikrodis turgus rodo“, – matyt, labai jau netiksliai eina.
O apie pernelyg daug alaus turguje prisiragavusį kaimo aštrialiežuviai pasakys taip: „Prisikermošavo, kad net ant kojų nepastovi!“ Suvalkijoje sugrįžimas iš turgaus linksmybių nusakomas eiliuotai:
Iš Vištyčio parstypčio,
Iš Kybartų – iki vartų,
Iš Virbalio paršlubavo,
Iš Alvito parsirito,
Iš Gražiškių – pirko kiškių...
Šiandieniniuose turguose visko pilna, tačiau gal trūksta to kultūrinio dėmens, būdingo liaudiškajai tradicijai...
