Kai vasara karščiu alsuoja, noromis nenoromis prisimenam priežodį: „Karšta, nors į šulinį lįsk!“ Štai tokių dienų rugpjūčio orai ir verčia pakalbėti apie ką nors vėsesnio.
Tad kurgi pati vėsiausia vieta sodyboje? Juokais šeimininkas pasakytų, kad šulinyje. Bent jau vanduo iš šulinio visada šaltut šaltutėlis... Tačiau nebe daug kur Lietuvoje pamatysime kasant naują šulinį; juos pakeičia arteziniai gręžiniai. Vis tik reta ir sudėtinga šulniakasio profesija dar galutinai nenunyko; o tas darbas – šulniakasyba – buvo su savitais papročiais bei tradicijomis. Gal pats giliausias šulinys Lietuvoje esąs prie Rykantų bažnyčios, kuri pastatyta ant aukšto piliakalnio ar alkos kalno. Ten į žemę suleisti net 44 betono žiedai, kiekvienas 80 cm aukščio, taigi gylis daugiau kaip 34 metrai.
Vietą šuliniui parinkti – didelis menas. Vienas vandens artumo požymių – dirvoje priaugę arklio rūgštynių (rūgčio) kerai. Vieta šuliniui ieškoma ir su virgule. Tai žilvičio ar lazdyno dvišakis. Ieškotojas suima į delnus po šakelę, o drūtgalis lieka laisvas. Vaikštant po kiemą, jis palinksta žemyn tose vietose, kur arti vandens gysla. Betgi toli gražu ne kiekvienas geba su virgule „susikalbėti“, be to, ir prityrusiems virgulininkams ne visada sėkmė šypsosi. Senoviškas šulinio vietos ieškojimo būdas buvo toks. Spėjamose vietose iš vakaro padedama po kuokštelį vilnų, išpeštų iš senų kailinių. Tie kuokšteliai užvožiami molio ąsočiais ir dar kuo nors šiltai apklojami. Tada iš ryto žiūrima, kuris bus labiausiai drėgmės prisigėręs, – toje vietoje ir kasamas šulinys.
Senovėje šulinių šonai dažniausiai būdavę mediniai. Meistras sunerdavo pušinių smalėkų rentinį – antžeminę šulinio dalį. Viduje turėtų likti maždaug metras pločio, metras ilgio. Kai kasant pasiekiamas vanduo, pušinius rąstigalius pakeisdavo drebuliniais – tie vandenyje geriau laikosi. Kad vanduo kokio užkrato nepasigautų, o ir apskritai, kad čia kokia nelaimė neatsitiktų, medinio rentinio sunėrime šulniakasys įkirsdavo kryželį ir įdėdavo pašventintų žolelių; lygiai kaip namą statant. Šeimininkas savo ranka įberdavo keletą saujų druskos – paskanindavo vandenį. Medinių šulinių gylis būdavo apie 4–5 metrus, o nelabai gilius grįsdavo ir akmenimis. Tokį, pavyzdžiui, galima pamatyti Maironio tėviškėje Pasandravyje. Dar ir prieškariu iš tradicijos Salantų žemaičiai darydavo akmeninius šulinius; reikėtų tokius išsaugoti kaip krašto įdomybę. Šulinio rentiniai konstrukcijos atžvilgiu esti dvejopi: su svirtimi ir su velenu. Svirtiniai senesni, jų įrengimas paprastesnis. Veleniniai dažniausiai turi dvišlaitį stogelį; nereta, kad ir gražiai ornamentuotą. O takelis iki šulinio turi būti papuoštas gėlėmis...
Lietuvių mitologijoje šulinys – tai langelis į anapusinį pasaulį. Štai pasakoje piktoji pamotė našlaitę įstūmė į šulinį. Ir nieko blogo ten jai neatsitiko: rado žydinčias pievas, šviečiančią saulutę ir sutiko savo močiutę, jau seniai apleidusią šį pasaulį. Todėl ir sakoma, kad iš gilaus šulinio dieną žvaigždės matomos… Vėlyvą rudenį, šv. Andriejaus išvakarėse prie šulinio merginos burdavo savo ateitį. Jaunamartė senovišku papročiu po pirmaryčio ant rentinio turėdavo padėti savo išaustą juostą, kad prisijaukintų naujųjų namų dvasią. Dabar tik vaikus suaugę gąsdina Maumu, – baidykle, gyvenančia šulinyje. Arba jiems sako – nelįsk prie šulinio, varlė įtrauks...
Ir dar keletas liaudiškų tikėjimų, susijusių su šuliniu. Pasirodo, lietų galima prišaukti, per sausrą saujelę aguonų šulinin įbėrus. Kūčių vidurnaktį vanduo šuliny pavirstąs žaliuoju vynu, stebuklinguoju gyvybės vandeniu. O jei kas teisingą pyktį sodybos šeimininkui turėtų, tai nemačiomis į jo šulinį geldutę įmetus, nenaudėlio žmona jam vien dukras gimdytų…
Šulinio sureikšminimas atsispindi daugybėje patarlių ir priežodžių, atėjusių iš senovės. Sakoma: „Prie šulinio – visos kaimo naujienos“, „Į šulinį nespjauk, nes po smerčio reiks visą išgert“, „Kaip gyveni? – Kaip šuva šuliny: nei išlakt, nei išlipt!“, „Prie šulinio neik prikimšta burna, – varlių vandenyje atsiras“. Ir žmogaus būdą galima palyginti su šuliniu: „Man pasakyti paslaptį, kaip akmenį mesti į šulinį“; „Veido menko, bet balsas – kaip iš giliausio šulinio!“ Na ir linksmiau pasakoma: „Žiūri kaip ožys į šulinį“. „Išsidirbinėja kaip šuo šuliny“. Tačiau bene svariausiai pasakoma apie darbo išmanymą: „Amatas yra aukso šulinys“!
