Nuo šūksnių apie šarlatanizmą ir vatnikiškumą iki genialumą šlovinančių džiaugsmo salvių – taip bruzdėjo internetas pasirodžius žiniai, kad žymusis psichologas, viešasis kalbėtojas, savigalbos guru Jordanas Petersonas rudenį lankysis Lietuvoje. J. Petersono fenomenas įdomus: vieniems jis – seksistas, homofobas, radikalias pažiūras skleidžiantis internete, o kitiems – mąstytojas ir psichologas, padedantis atrasti vidinių jėgų keisti save ir pasaulį.
Pirmoji susižavėjimo ir pasibjaurėjimo J. Petersonu banga Lietuvoje kilo 2019 m., kai pasirodė jo knyga „12 gyvenimo taisyklių: priešnuodis chaosui“. Tada apie J. Petersono asmenį ir jo filosofiją diskutavo katalikiškosios pasaulėjautos rateliai. Nenuostabu, nes pats J. Petersonas pritraukia nemažai krikščioniškos pasaulėjautos žmonių: jis cituoja šiai tradicijai svarbius šaltinius, pavyzdžiui, Šventąjį Raštą.
„Matyčiau vieną J. Petersoną, kuris siūlo psichologinį savigalbos produktą, ir kitą J. Petersoną, kuris stengiasi būti viešumoje tyčia liesdamas įvairias kontroversiškas temas, tyčia pasisakydamas skaudžiausiais klausimais“, – LRT.lt teigia ortodoksų bažnyčios kunigas Gintaras Sungaila, prieš keletą metų publikavęs išsamų tekstą apie J. Petersono asmenybę, filosofines prielaidas ir poveikį žmonėms.
J. Petersonas – psichologas: idėjos, akademinė sėkmė ir pagalba sekėjams
Stiprios ir kardinaliai skirtingos emocijos J. Petersono atžvilgiu galėtų būti susijusios ir su J. Petersono biografija.
Iki 2020 m. jis dar buvo Toronto universiteto Kanadoje psichologijos profesorius, klinikinis psichologas, teikęs psichologinę pagalbą, o paskutiniai jo akademiniai straipsniai pasirodė tais pačiais metais. Kartu su kolegomis jis tyrė emocijų įtaką politinėms pažiūroms ir tam, kaip balsuojama, klausė, kaip asmeninės savybės, charakterio bruožai galėtų būti susiję su politinėmis pažiūromis, akademiniu lygmeniu nagrinėjo daug įvairių temų.
Nuo 1989 m. J. Petersonas išspausdino apie 100 mokslinių straipsnių akademiniuose žurnaluose, o kolegos akademikai jį citavo virš 10 tūkst. kartų. Citavimas akademinėje erdvėje – vienas iš akademiko kokybės kriterijų. Viena jo knygų „Prasmės žemėlapiai“ (angl. Maps of Meaning) įvertinta akademinės bendruomenės.
Prieš daugiau nei dvi savaites J. Petersonas beveik pusantros valandos interviu „The Telegraph“ žurnalistui Stevenui Edgintonui prasitarė, kad nebedėsto universitete, akademinio darbo nebedirba, nebekonsultuoja pacientų. Sakė, kad ilgisi to gyvenimo etapo.
Neatsitiktinai interviu pavadintas „Kaip radikali kairė veja Vakarus į užmarštį“. „Leftistai“ yra pagrindinis J. Petersono atakų objektas, bet interviu jis kalba ir apie savo pasaulėžiūros prielaidas.
„Man atrodo, kad visų pirma reikia susitvarkyti savo psichologinį „namą“, o tik tada tikėtis būti nors kiek efektyviam politiškai. Kitaip tiesiog esi ideologijos ar savo paties ego įrankis“, – „The Telegraph“ teigė J. Petersonas.
Viena garsiausių J. Petersono ištarų – „Susitvarkyk kambarį!“. Iš pažiūros tokia mintis galėtų atrodyti perdėm banali ir paprasta, bet ji talpina ir tam tikras filosofines prielaidas. Joms gali pritarti arba ne, tačiau jos yra.
J. Petersonas mąsto, kad žmogus gyvena tam tikrame mikrokosmose, o sukuisto kambario būklė atspindi chaosą žmogaus viduje, psichikoje, galvoje. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų, o paskui gali plėstis į išorę. Juk jei pats savęs dar nepažįsti, tai ir nežinai, į kurią pusę pasaulį pakeisi. Anot J. Petersono, svarbu savęs neapsupti įvairiais ženklais, kurie vis iškyla ir erzina, pavyzdžiui, ne vietoje padėti daiktai. Jeigu jie žmogų erzina, vadinasi, turi būti padėti į vietą, kad įsivyrautų ramybė ir galvoje.
Paklaustas apie J. Petersono populiarumą pasaulyje, G. Sungaila sako, kad psichologas atliepia tam tikros dalies visuomenės – o tai dažnai būna jauni vyrai – prasmės poreikį. Šiuolaikinėje visuomenėje daug kas yra pasiekiama, leidžiama, galima gyventi tenkinant įvairius savo poreikius, bet dažnai kyla prasmės klausimų: kodėl ir kam to reikia, kodėl aš čia, koks mano tikslas? J. Petersonas ir atsispiria nuo prasmės klausimo.
„Mūsų visuomenėje yra tokia jaunimo kategorija, ypač vyrai, vyresni nei 30-ies metų, kurie nėra sukūrę šeimų, gyvena hedonistinėje kultūroje. Ši kultūra viską leidžia, viską toleruoja, bet jie nejaučia gilios prasmės ir laimės. J. Petersonas kviečia apriboti savo aistras, malonumų, potraukių tenkinimą ir pamatyti ką nors daugiau ir aukščiau savęs“, – teigia G. Sungaila.
Anot G. Sungailos, vėlesnės J. Petersono „popsinės“ knygos yra mažiau teoriškas, o veikiau praktinis kalbėjimo būdas, kaip galima rasti prasmę. J. Petersono kalbėjimas panašus į anksčiau egzistavusios asketinės literatūros sekuliarizuotą variantą. Pašnekovas priduria, kad J. Petersono pateikiami būdai nėra tokie radikalūs kaip senovinės askezės, tačiau jie siūlo žmogui veiksmus, kuriuos jis gali atlikti, kad padėtų sau.
„Keisdamas save fiziškai, psichologiškai, veikdamas savo vidų ir išorę žmogus, besiremiantis jo patarimais, galėtų būti, grubiai tariant, laimingesnis šiame ar būsimajame pasaulyje. Šie žingsniai, kuriuos jis siūlo, leidžia pamatyti tam tikrus teigiamus rezultatus“, – kalba pašnekovas.
J. Petersono Youtube.com kanale galima pažiūrėti įvairiausių paskaitų dar iš to laikotarpio, kai jis dirbo dėstytoju. Paskaitos išsamios, prieinamos visiems norintiems, nemokamos, jose kalbama apie asmenybės transformaciją, prasmės žemėlapius, nagrinėjama Biblija.
Daugelis psichologo kolegų pripažįsta, kad J. Petersonas – intelektualus žmogus, geras psichologas. Iš Vengrijos kilęs kanadiečių gydytojas, psichologas Gaboras Maté sako nepritariantis jo žvilgsniui į psichologiją, bet mielai su juo diskutuotų apie tai, bandytų suprasti, kuo jų pasaulėjautos skiriasi.
„J. Petersonas, visų pirma, yra labai protingas, ypač gerai artikuliuoja žodžius, tačiau kai skaitau jo tekstus, jaučiu daug užspausto įniršio. Atrodo, kad, kalbėdamas apie pyktį, jis nelabai supranta, koks piktas ir įniršęs yra pats. Jeigu pasižiūrėtumėte į jo puslapio komentarus – juose labai daug jo jaunųjų pasekėjų įniršio. Manau, kad žmones labiau pritraukia jo energija, o ne tai, ko jis moko. Įdomu, kad jis moko represijos. Savo knygoje pasakoja apie tai, kaip piktas vaikas turi būti paliktas vienas, kol nustoja pykti. Užuot skatinęs suprasti, kodėl vaikas piktas, su kuo susijęs jo pyktis, ko jam reikėtų iš kito žmogaus, kad pyktis praeitų, J. Petersonas sako, kad reikia užgniaužti pyktį. Įdomu, kad tarsi juokaudamas jis vaikus vadina „mažaisiais monstrais“, bet tai nurodo ir į jo būdą galvoti apie juos“, – kalba G. Maté.
J. Petersono „griežtos meilės“ (angl. tough love) prieiga daro ir įspūdį, įtaką tiems, kuriems to tuo metu reikia, ypač tokiems žmonėms, kurie jaučiasi atsidūrę gyvenimo akligatvyje ir neranda išeities iš susiklosčiusios padėties.
Žurnalistas Nathanas J. Robinsonas CurrentAffairs.org tekste „Jordano Petersono atsisakymo procesas“ kalbasi su žmogumi, kuris susidomėjo J. Petersono asmenybe ir idėjomis vos baigęs vidurinę mokyklą. Anot pašnekovo Benjamino, Petersonas, pasiūlydamas tvirtą pasaulėvaizdį, sumišusį su intelektualumu, jį įkvėpė tada, kai jis buvo sutrikęs ir ieškojo savęs. Vėliau, jau studijuodamas universitete, Benjaminas į psichologo idėjas pradėjo žiūrėti kritiškiau, pastebėjo prieštarų, o dabar aršiai žvelgia į J. Petersono psichologiją ir ideologiją. Tiesa, neatmeta ir jam padarytos įtakos sunkiu gyvenimo laikotarpiu.
„Daug jaunų vyrų kaip Benjaminas, kurie susiduria su sunkiais gyvenimo išbandymais, yra imlūs charizmatinių figūrų žinutėms, kurios pasiūlo paaiškinti pasaulį, nurodyti priešą ir padėti sutvarkyti gyvenimą“, – rašo žurnalistas N. J. Robinsonas.
J. Petersonas yra panašaus tipo mišinys: puikus, charizmatiškas, įtaigus kalbėtojas, jo pasaulėvaizdis, į jį per daug nesigilinant, atrodo gana aiškus, jame veikia tam tikri principai, juoda–balta kategorijos (pavyzdžiui, chaosas vs. tvarka arba gera vs. bloga), jo politiniai priešai – liberalūs aktyvistai. Priešai jam – svarbus dalykas. Jie sukuria tapatybę ir jam, ir jo (pa)sekėjams, leidžia jaustis tvirtai.
Pirmoji minėtojo „The Telegraph“ pokalbio su S. Edingtonu dalis ir skirta priešams. Kalbėdamas apie liberalių pažiūrų žmones, LGBTQ+ teisių aktyvistus (beje, apie pačius LGBTQ+ žmones šiame interviu J. Petersonas nekalba), feministinių pažiūrų žmones, J. Petersonas juos šaržuoja.
Šaržuoja ne tik jų žodžius – „cituodamas“ jų mintis, jas supaprastina. Daug ką pasako ir jo kūno kalba: „cituodamas“ jis vaiposi ir kraiposi, tarsi šaipytųsi iš minėtų grupių minčių ir žmonių. Taip lengva sukurti priešo karikatūrą, patogią bokso kriaušę, kurią galima daužyti, nė kiek neįsigilinus į jų vidinį pasaulį ar nepadarius emocinės ar intelektualinės empatijos prielaidos: pavyzdžiui, nepaklausus savo oponento, kodėl tu taip teigi ir manai. Panašią strategiją naudoja ir J. Petersono nekentėjai – iš jo kurdami tą pačią bokso kriaušę, vadindami jį šarlatanu ar vatniku. Abi pusės yra visiškai įsitikinusios savo teisumu ir tuo, kad kitas tikrai klysta.
Įdomu, kad S. Edingtonui pradėjus J. Petersono klausinėti apie egzistencinius, psichologinius arba filosofinius dalykus šis pasikeičia – kalbėsenoje atsiranda pauzių, per jas apmąstomas atsakymas. Egzistuoja bent du J. Petersonai: vienas – akademikas, intelektualas, mielai dalyvaujantis diskusijoje apie religiją ar filosofiją, o kitas – politiniais klausimais priešgyniaujantis maištininkas.
J. Petersonas – priešgyniaujantis maištininkas
Priešus J. Petersonas susikūrė ne būdamas akademiku, o viešai išsakydamas savo poziciją įvairiais aštriais klausimais. Pirmasis pasirodymas įvyko 2016 m., kai jis pats Youtube.com platformoje įkėlė įrašą „Profesorius prieš politinį korektiškumą“.
Tuo metu Kanados parlamentas rengėsi priimti įstatymą „C-16“ (jis vėliau ir priimtas), kuris, anot J. Petersono, turėjo suvaržyti jo žodžio laisvę. Įstatymas buvo skirtas drausti diskriminuoti žmones dėl jų „lytinės išraiškos“ ar „lytinės tapatybės“. J. Petersonas tuo metu teigė, kad toks įstatymas suteikia pagrindą bausti žmones, kurie atsisako vadinti kitą žmogų tais įvardžiais, kuriuos jis pats pasirinko. Jo manymu, tai žodžio laisvės ribojimas. Ne viename interviu jis teigė, kad jeigu jam bus skirta bauda už tai, kad jis nesikreipia į savo studentą ar kokį nors kitą žmogų jo pasirinktu įvardžiu, tai jis atsisakys ją mokėti, o jei bus pasodintas į kalėjimą – imsis bado streiko.
Kanados teisininkai tuomet teigė, kad tiesiog nenoras vadinti žmonių jų pasirinktais įvardžiais nebūtų pagrindas jų suimti ar bausti. Anot jų, grasinimas translytį asmenį nužudyti jau būtų traktuojamas kaip „neapykantos kalba“, už kurią galima bausti. Įdomu, kad kiek vėliau Kanados teisininkai pripažino, kad minėtame įstatyme numatyta galimybė bausti žmones už kitų pasirinktų įvardžių nenaudojimą.
„Taip galėtų nutikti. Bet ar taip tikrai nutiks? Abejoju. Mano nuomone, tai priklausys nuo kiekvieno paskiro atvejo“, – sakė CBC Toronto teisininkas Jaredas Brownas.
Kad ir kokia įstatymo taikymo praktika galiausiai įsigalios, J. Petersonas dėl šių pareiškimų sulaukė daugybės reakcijų. Ir, žinoma, pritraukė įvairių jam politiškai pritariančių žmonių, kurie kartu su juo priešinasi „gender ideologijai“.
Vėliau ėjo įvairūs susidūrimai su feministėmis, pokalbis su slovėnų filosofu Slavojumi Žižeku, daugybė viešų pareiškimų apie COVID-19 pandemijos valdymą, kurį jis prilygino Kinijos „socialinio kredito sistemai“. Sekėjų skaičius augo. Šiuo metu J. Petersono Youtube.com kanalas turi apie 7,3 mln. sekėjų, o „Twitter“ paskyra – 4,5 mln., tad jo įtaka gana didelė.
Bene jautriausią stygą J. Petersonas užkliudė pasisakęs apie karą Ukrainoje. Šia tema psichologas pirmą kartą pasisakė Islandijos „Channel 2“ interviu 2022 m. liepos 6 d. J. Petersonas buvo paklaustas apie tai, kas yra didesnė grėsmė – Rusija ar Kinija.
„Jaudintis dėl Rusijos turime šiuo metu. Jie turi daug atominių bombų. (...) Manau, kad įvyko katastrofa, kai mes nesugebėjome Rusijos integruoti į NATO, kai turėjome tokią galimybę. Šią galimybę mes sunaikinome, tai didelė mūsų klaida. Tik vienas Dievas težino, kiek už tai sumokėsime“, – kalbėjo J. Petersonas.
J. Petersonas pokalbyje išreiškė nerimą dėl galimai ištiksiančios maisto krizės, kuri reikš masinę migraciją iš Ukrainos į Europą.
„Ką jau kalbėti apie nesuskaičiuojamas mirtis“, – sakė J. Petersonas.
Vėliau J. Petersonas plačiau kalbėjo apie tai savo Youtube.com kanale, citavo dalyje pasaulio prieštaringai vertinamą politikos mokslininką Johną Mearsheimerį, kalbantį apie NATO įtaką Rusijos invazijos į Ukrainą pradžiai.
„Kiek kartų per pastaruosius trejus metus buvome susėdę kalbėtis su Vladimiru Putinu? Matyt, beveik niekad. Jeigu jis linkęs į paranoją, o jis – rusas, tad tikrai galėtų. (...) Nežinome, kiek tarptautinė taika priklauso nuo šių keistų kvazipasitikėjimu grįstų santykių, kurie yra sukuriami ne dėl to, kad turime tuos pačius įsitikinimus, o dėl to, kad atpažįstame pamatinį vienas kito žmogiškumą“, – savo Youtube.com kanale kalbėjo J. Petersonas. Anot jo, bet kokiam santykiui svarbūs kasdieniai dalykai, pavyzdžiui, valgymas kartu, tokie paprasti dalykai veikia ir valstybiniu lygmeniu.
Vėliau J. Petersonas buvo smarkiai kritikuojamas dėl tokio požiūrio į karą Ukrainoje, vadintas ir „beverčiu Rusijos idiotu“.
Galiausiai J. Petersonas pasisakė apie karą Ukrainoje ir Pierso Morgano laidoje „Piers Morgan Uncensored“ (liet. Piersas Morganas. Necenzūruota) kanale praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Anot jo, V. Putiną laikyti Hitleriu ar Stalinu yra kvailoka (angl. foolish), o kiekviename iš mūsų „yra šiek tiek Hitlerio ir Stalino“.
J. Petersonas, o tai susiję ir su jo ilgamečiais tyrinėjimais, yra įsitikinęs, kad kiekviename žmoguje yra galimybė atsirasti blogiui, didelę dalį savo psichologo karjeros jis paskyrė būtent klausimui apie tai, kodėl žmogus su kitu elgiasi žiauriai, negailestingai, iš kur apskritai atsiranda blogis. Jo nuomone, kiekvienas mūsų gali elgtis žiauriai su kitu, kiekvienas turi tokią galimybę ir žinojimas apie šią galimybę gali mums padėti taip nesielgti.
„Naivu tikėtis, kad Rusija pralaimės, o mes laimėsime. Sunku laimėti prieš V. Putiną dėl to, kad sunku laimėti prieš tai, kam tiesiog negali pasakyti „ne“. O mes jam negalime pasakyti „ne“, nes pardavėme savo sielą jam už jo dujas ir degalus“, – apie Vakarų santykį su Rusija kalbėjo J. Petersonas.
Komunikacijos ekspertas Mantas Martišius LRT RADIJO reportaže sakė, kad J. Petersonas yra linkęs priešgyniauti ir dažnai negeba pripažinti savo klaidų.
„Jei visi sako vienaip, tai jis sako priešingai. Tam tikrą laiką tai labai veikė, jį darydavo išskirtinį. Bet žinote, tam tikros temos baigėsi“, – kalbėjo M. Martišius, turėdamas omenyje J. Petersono pasisakymus apie karą Ukrainoje.
Psichologė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Aurelija Auškalnytė LRT RADIJUI teigė, kad J. Petersonas mėgsta prisistatyti klinikiniu psichologu, tačiau jo teiginiai – kvestionuotini.
„Nors jis yra baigęs psichologijos mokslus ir prisistato klinikiniu psichologu, iš tikrųjų tai, ką jis rašo ir kalba, nėra paremta moksliniais šaltiniais ar modernios psichologijos žiniomis. Jeigu gerai išlukštentum sudėtingas frazes, kurias jis naudoja, ir klampius argumentus, rastum iš esmės konspiracijos teorijas“, – sakė A. Auškalnytė.
Anot psichologės, J. Petersono kalbose yra homofobijos ir seksizmo.
„Stumia moteris iš profesinio gyvenimo į namus, į vaikų auginimą. Pasitelkiami pavyzdžiai, kad esą pasidažiusios lūpas moterys darbovietėje trukdo vyrui. Jos laikomos neturinčiomis tokio užsidegimo darbui, tokio noro pasiekti karjeros. Jis savo knygose pasakoja, kad pas jį ateina klienčių, kurios sakosi patyrusios seksualinę prievartą, o jis jomis netiki“, – pasakojo ji.
Kodėl J. Petersonas toks populiarus?
LRT.lt kalbintas G. Sungaila pažymi, kad J. Petersonas išgarsėjo savo politiniais pareiškimais, tačiau ne tik tai yra jo populiarumo priežastis. G. Sungaila kaip vieną iš J. Petersono populiarumo priežasčių įvardija jo patarimų paprastumą – gali jau rytoj imti daryti tam tikrus veiksmus. Pavyzdžiui, J. Petersonas sako nemeluoti, o stengtis nemeluoti gali pradėti jau dabar, šiandien. G. Sungaila dalijasi, kad patrauklus jo sekėjams ir maištininko ar priešgyniautojo viešojoje erdvėje amplua.
„Kaip amerikiečiai sako, tam tikras X faktorius“, – šypsosi pašnekovas.
Svarbus faktorius, anot pašnekovo, ir tai, kad J. Petersonas kalba racionaliai apie dalykus, kurie įprastai įsivaizduojami kaip iracionalūs. Pavyzdžiui, religiniai pasakojimai.
„Jo paskaitos yra ne iš teologinės ar tikėjimo perspektyvos, o tam tikra analizė. Kita vertus, už tai jį ir kritikuoja, bet jis stengiasi pateikti visokių gamtos mokslo faktų, sieja juos su evoliucinės psichologijos idėjomis, teiginiais ir teorijomis, nes mokslas yra retoriškai svarbus šiuolaikiniame pasaulyje. Mokslas ir protas šiuolaikiniam žmogui svarbus, jis į tai apeliuoja. Kritikai sako, kad jis netiksliai gamtos faktus pateikia, bet tai kaip retorinė priemonė šiuo metu yra paveiku“, – teigia pašnekovas.
Politinės kontroversijos pritraukia tam tikrą kategoriją žmonių, atliepia jų politines pažiūras. G. Sungaila teigia, kad po pirmųjų politinių pareiškimų apie lyčiai neutralios kalbos įstatymus Kanadoje prie žymiojo psichologo sekėjų gretų prisijungė ir Donaldo Trumpo gerbėjai, tarsi matydami sąjungininką, o gal ir pats J. Petersonas, svarsto pašnekovas, yra veikiamas didžiausių savo gerbėjų ir klientų.
„Matyčiau vieną Petersoną, kuris siūlo psichologinį savigalbos produktą, ir kitą Petersoną, kuris stengiasi būti viešumoje tyčia liesdamas įvairias kontroversiškas temas, tyčia pasisakydamas skaudžiausiais klausimais. Dažnai galima matyti, kad tie pasisakymai gal net nėra tokie kategoriški, o veikiau apmąstymo forma. Jis stengiasi išlaikyti tam tikrą aktualumą. Jis nepritaria vyraujančiai seksualinei etikai, nepritaria įvairioms vyraujančioms nuostatoms. Šiuo požiūriu jis gana konservatyvus. Ir tai jau daug ką provokuoja ir užkabina. Tačiau tai, ką jis sakė apie karą Ukrainoje, yra nepateisinama. Manau, kad čia būdas apie viską pasisakant ir ypač apie tai, kas yra tuo metu antraštėse, reklamuoti savo produkciją“, – komentuoja G. Sungaila.
J. Petersonas padeda pritraukti žmonių ir į religijos pasaulį.
„Pats J. Petersonas yra pasisakęs apie savo paskaitų poveikį žmonėms: nemažai daliai jaunų žmonių jo knygos tampa tokiu tiltu į tradicinį religingumą. Žmonės atranda apskritai, kad yra tam tikros praktikos, kurias sąlyginai pavadinau asketinėmis, kurios keičia tavo gyvenimą, padeda pajusti prasmę ir pasijausti laimingesniam. Tiesa, J. Petersonas pabrėžia, kad prasmingas gyvenimas yra svarbesnis nei laimingas gyvenimas. Susidomėję J. Petersono interpretuojamais didžiųjų religijų pasakojimais žmonės susidomi ir krikščionybe, islamu ir panašiai. Tada žmonės neria į religinę tradiciją“, – pasakoja G. Sungaila.
Pats J. Petersonas, teigia G. Sungaila, nėra tikintis ir nepriklauso jokiai religinei bendruomenei, tačiau tampa įkvėpimu tokios ieškantiems.
LRT.lt kalbintas G. Sungaila pabrėžia, kad lietuviškai išleista pirmoji J. Petersono populiariosios psichologijos knyga „12 gyvenimo taisyklių“ išversta nekokybiškai. Pats pašnekovas teigė bandęs skaityti knygą lietuviškai, bet nusivylęs, nes joje nemaža netikslumų. Žmonėms, norintiems susipažinti su J. Petersono mintimis, jis siūlytų ieškoti arba kitų vertimų, arba skaityti knygą angliškai.
„Vietomis kartais netgi yra atvirkščiai išversta prasmė. Sunku pasakyti, kodėl taip įvyko, bet kaip tik LRT (Jutos Liutkevičiūtės reportaže LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ – LRT.lt) girdėjome labai kritišką pirmosios knygos vertėjos požiūrį į J. Petersoną“, – pabrėžia G. Sungaila.
