Kaip veikia kritika Putinui: rusų tinklaraštininkė gali tapti naująja Sobčiak?

Interneto ribojimas Rusijoje tampa vienu iš jautriausių visuomenės nepasitenkinimo veiksnių – svarbesniu nei sankcijos ar net karo grėsmės. „Susirašinėjimo programėlėmis naudojasi kiekviena šeima. Jos leidžia susisiekti su artimaisiais, todėl jų ribojimas, skirtingai nei daugelis kitų valdžios sprendimų, suvokiamas tiesiogiai“, – interviu LRT.lt sakė politologas, „NEST Centre“ ekspertas Aleksandras Morozovas. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Remiantis naujausiais nepriklausomų sociologinių tyrimų duomenimis, beveik pusė respondentų Rusijoje (apie 47 proc.) nurodo, kad ryšio blokavimas ir atjungimas yra skausmingiausios priemonės – sankcijos ir vakarietiškų prekių ženklų pasitraukimas iš rinkos sukelia kur kas menkesnę reakciją. Dėl vis dažnesnių mobiliojo interneto sutrikimų ir populiarių susirašinėjimo programų ribojimų pastebimas ir laipsniškas pasitikėjimo valdžia mažėjimas.

Tokie yra nepriklausomo sociologinio projekto „ExtremeScan“ 2026 m. vasario–kovo mėnesiais atliktos apklausos rezultatai.

Šie pokyčiai jau atsispindi politinėse nuotaikose. Remiantis Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro (VCIOM) duomenimis, balandžio pradžioje Vladimiro Putino reitingas sumenko iki 67,8 proc. – tai mažiausias rodiklis nuo plataus masto karo su Ukraina pradžios. Nors kritimas nėra staigus, ekspertai atkreipia dėmesį į kaupiamąjį efektą: nepasitenkinimas dėl ekonominių sunkumų, nuovargis dėl karo ir nauji skaitmeniniai apribojimai palaipsniui formuoja kritiškesnį požiūrį į tai, kas vyksta.

Politologo A. Morozovo nuomone, šią tendenciją nesunku paaiškinti, nes interneto blokavimas paliečia beveik kiekvieną. Jo teigimu, skirtingai nuo karo, kuris didžiajai šalies daliai lieka „kažkur ten“, skaitmeniniai apribojimai „paveikia kasdienį gyvenimą“, todėl visuomenė į juos reaguoja itin jautriai.

– Remiantis tyrimo duomenimis, rusai interneto tiekimo sutrikimus ir paslaugų blokavimą vertina kaip didesnę grėsmę nei karines grėsmes ar sankcijas. Kaip jūs tai pakomentuotumėte? Ką tai rodo?

– Taip, iš tiesų apklausos rodo, kad įvairių platformų ir susirašinėjimo programų blokavimo tema šiuo metu labai jaudina rusus – nepasitenkinimas stebimas gana plačiu mastu. Jį nesunku paaiškinti. Galima išskirti keletą priežasčių.

Pirma, daugelį anksčiau įvykusių ir Rusijos visuomenę paveikusių krizių žmonės suvokia kaip vietinės reikšmės. Kitaip tariant, tai vyksta „kažkur ten“. Rusija – milžiniška šalis, teritoriniu požiūriu nepaprastai įvairi. Didžiajai daliai gyventojų karas su Ukraina iš tiesų vyksta kažkur ten, toli. Konkrečiai kalbant, tik apie dešimt regionų iš daugiau nei aštuoniasdešimties galima pavadinti priešakiniais, nes ten karas juntamas kasdieniame gyvenime.

Tačiau, pavyzdžiui, regionuose už Uralo ar Tolimuosiuose Rytuose įvykių suvokimas yra visiškai kitoks. Tai pirmas svarbus aspektas.

Antras dalykas – interneto blokavimas, skirtingai nei daugelis kitų politinių sprendimų, tiesiogiai paliečia kiekvieną. Jei, tarkime, valstybė padidina mokesčius smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms, tai paveikia tik dalį gyventojų.

Susirašinėjimo programėlėmis naudojasi visi. Beveik kiekviena šeima. Tai pagrindinė bendravimo priemonė – ryšys su artimaisiais. Todėl reakcija yra daug labiau tiesioginė ir suprantamesnė. Žmonės tai iškart pajunta savo kailiu.

Aš net pasakyčiau, kad pagal poveikio mastą interneto blokavimas prilygsta tokioms priemonėms, kaip, pavyzdžiui, banko indėlių įšaldymas. Tai taip pat paveikia beveik kiekvieną – dauguma žmonių turi kokių nors santaupų.

Todėl ir matome tokią stiprią reakciją – ji atsispindi tiek sociologiniuose tyrimuose, tiek skaičiuose.

Interneto blokavimas, skirtingai nei daugelis kitų politinių sprendimų, tiesiogiai paliečia kiekvieną.

– Beje, jūs palietėte svarbų klausimą. Šiuo metu daugelis ekspertų teigia, kad, susidūręs su ekonominiais sunkumais, Kremlius gali imtis papildomų priemonių, pavyzdžiui, konfiskuoti gyventojų ar verslininkų lėšas. Ar tai realu? Kokios yra jūsų prognozės?

– Jei pažvelgtume į Vyriausybės, ypač jos ekonomikos ir finansų padalinio, veiklą, labiau tikėtinas scenarijus yra ne radikali intervencija, pavyzdžiui, indėlių įšaldymas, o visų pirma mokesčių didinimas, papildomų rinkliavų ir baudų įvedimas – kitaip tariant, priemonės, leidžiančios papildyti biudžetą be drastiškų sprendimų.

Taip pat galima numanyti, kad bus imtasi diferencijuotų priemonių, pavyzdžiui, papildomų mokesčių už didelius indėlius. Logika čia paprasta: turintieji daugiau privalo „pasidalinti“.

Tačiau vis dėlto nemanau, kad Kremlius imsis masinių priemonių, kurios tiesiogiai paveiks visą gyventojų masę.

Beje, tai jau rodo ir situacija, susidariusi dėl susirašinėjimo programėlių blokavimo. Matome, kad net Kremliaus aplinkoje nėra visiškos vienybės. Viena pusė mano, kad tai buvo klaida, nes tokios priemonės sukelia žmonių pasipiktinimą. Kita pusė, atvirkščiai, tvirtina, kad šią politiką reikia įgyvendinti iki galo – ir ši grupė gana įtakinga.

Manau, V. Putinas neatsisakys pačios blokavimo idėjos, bet greičiausiai nuspręs, kad reikia elgtis atsargiau. Todėl, kalbant apie indėlius, masinio įšaldymo, ko gero, nebus.

Tuo metu vadinamosios „valstybinės karinės paskolos“ idėja yra visiškai reali. Formaliai tai gali atrodyti kaip savanoriška priemonė, o realybėje viskas priklausys nuo spaudimo organizacijų viduje. Jei dirbate didelėje korporacijoje ir vadovybė sako, kad „pageidautina dalyvauti“, savanoriškumas tampa gana sąlyginis. Žmogus greičiausiai sutiks: „Gerai, šį mėnesį atiduosiu dalį algos.“

– Grįžtant prie interneto blokavimo temos – ar šis nepasitenkinimas yra labiau kasdienio pobūdžio, ar jau pradeda įgauti politinį atspalvį? Ar galima, pavyzdžiui, intensyvesnį VPN naudojimą laikyti nepasitenkinimo ar net protesto forma?

– Svarbu tai, kad pati blokavimo politika nėra vieno asmens sprendimas. Čia matome visą aljansą – labai galingą ir įtakingą. Jį sudaro ir valstybinės struktūros, ir didžiosios korporacijos. Tai, pavyzdžiui, Skaitmeninės plėtros ministerija, FSB, prezidento administracija, „Sber“, „Gosuslugi“ sistema, „Yandex“. Susidaro didelis interesų mazgas, ir kiekvienas jo dalyvis turi savų motyvų.

Pavyzdžiui, FSB laiko blokavimą apsaugos priemone nuo duomenų nutekėjimo ir kibernetinio šnipinėjimo. Reikia suprasti, kad jiems tai yra jautri tema – nuolat pasitaiko duomenų nutekėjimo atvejų, susijusių su specialiųjų tarnybų veikla, asmens duomenimis ir operacijomis.

– Be to, svarbu pabrėžti, kad interneto blokavimo klausimais užsiima FSB Antroji tarnyba, susijusi su Aleksejaus Navalno ir Vladimiro Kara-Murzos apnuodijimais…

– Taip, todėl jie turi visiškai pragmatišką interesą „uždaryti“ informacinę erdvę.

„VKontakte“, „Yandex“ ir „Sber“ vadovaujasi kitokia logika. Jie suinteresuoti, kad vartotojai pereitų į jų platformas ir mokėtų jiems, o ne kam nors kitam.

Savo ruožtu valstybinės institucijos įgyvendina ilgalaikes skaitmeninės erdvės priežiūros programas ir teikia ataskaitas apie jų įgyvendinimą.

Be to, yra dar viena naudos gavėjų grupė – vadinamojo „patriotiško“ arba „pozityvaus“ turinio kūrėjai. Jei alternatyvios platformos yra apribojamos, auditorija automatiškai pereina prie prieinamo turinio – net jei tai daro nenoriai.

Tam tikra prasme tai primena sovietinį modelį: jei turite rinktis tarp sairos ir šprotų, valgote arba sairą, arba šprotus, o apie tai, kad kažkur yra atlantinių sardinių, jums kartą per metus papasakoja tik grįžusieji iš užsienio.

Žinoma, yra ir pralaimėtojų. Tai tinklaraštininkai, žmonės, per pasaulines platformas uždirbantys pinigus. Paimkime, pavyzdžiui, Monake gyvenančią tinklaraštininkę Viktoriją Bonią ir jos kreipimąsi į V. Putiną. Jos pajamų modelis tiesiogiai priklauso nuo prieigos prie auditorijos. Todėl jos reakcija yra suprantama – ji viešai reiškia savo nuomonę, nes praranda pinigus.

– Kaip apskritai vertinate jos pareiškimą? Atrodo, ji konkrečiai kreipėsi į V. Putiną ir išdėstė problemų sąrašą, įskaitant interneto atjungimą, tačiau po Dmitrijaus Peskovo reakcijos gana emocingai ėmė dėkoti valdžiai.

– Svarbu suprasti: pirmame emocingame kreipimesi ji, be abejo, kalbėjo ne tik savo vardu.

Ji įgarsino daugelio žmonių poziciją, nesvarbu, kokios jų pajamos. Problema yra labai paprasta: nebeįmanoma susisiekti su artimaisiais, paskambinti močiutei, seneliui, vaikams iš Europos į Rusiją arba atvirkščiai.

Juk šiuo metu labai daug šeimų gyvena išsiskirsčiusios – vieni Rusijoje, kiti užsienyje. Jiems susirašinėjimo programos – ne tik patogumas, bet ir būtinybė. Todėl jos pasisakymas yra šios visuomenės dalies balsas.

Tačiau tuo pačiu metu ji išreiškė savo lojalumą. Ji aiškiai leido suprasti: nereikia jos priskirti politinei opozicijai ar V. Putiną kritikuojančiai nepriklausomai žiniasklaidai. Tai buvo kreipimasis būtent į V. Putiną – su viltimi, kad jis išgirs. Iš esmės jis išgirdo – ta prasme, kad priešiškos reakcijos nebuvo.

Beje, šiuo metu jau sklando gandai, kad prezidento administracija gali pasiūlyti jai dalyvauti rinkimuose į Valstybės Dūmą. Pavyzdžiui, kaip „Naujų žmonių“ partijos narei. Kremlius šiuo metu aktyviai plėtoja šį projektą, siekdamas sumažinti socialinę įtampą ir pritraukti dalį nuosaikiai nepatenkintų rinkėjų.

Beje, šiuo metu jau sklando gandai, kad prezidento administracija gali pasiūlyti jai [V. Boniai] dalyvauti rinkimuose į Valstybės Dūmą.

– Tai būtų tokia pati kontroliuojama alternatyva, kaip kadaise buvo Ksenija Sobčak?

– Būtent. Taip jau buvo. Galima prisiminti, pavyzdžiui, K. Sobčak vaidmenį prezidento rinkimuose – ji atliko „saugaus“ kandidato tam tikrai auditorijai funkciją. Todėl neatmetama galimybė, kad situacija gali vystytis šia linkme. Pažiūrėsime.

– Grįžkime prie apklausų: iš jų matyti, kad V. Putinui lojalių žmonių grupės – tarp jų valstybės tarnautojai ir pensininkai – kur kas rečiau kalba apie interneto problemas. Su pensininkais viskas aišku. O kaip dėl valdžios šalininkų? Ar tai, jūsų nuomone, žmonės su tvirtomis pažiūromis, kuriuos sunku išjudinti?

– Manau, atsakymas gana paprastas, bet svarbus. Reikia suvokti valstybinio sektoriaus mastą Rusijoje. Jei dirbate įmonėje „Gazprom“, statybų sektoriuje, „Rostec“ sistemoje, gynybos pramonės komplekse ar metalurgijos srityje, iš esmės priklausote valstybinei sistemai.

Be to, šioje sistemoje atlyginimai paprastai yra didesni nei šalies vidurkis. Tai reiškia, kad jūsų šeimos gerovė tiesiogiai priklauso nuo jūsų lojalumo. Tokiame sektoriuje dirbantis žmogus nebūtinai aktyviai demonstruoja patriotizmą, tačiau kai jo paklausia, jis atsako „teisingai“, nes nenori rizikuoti savo padėtimi.

Tai neapsiriboja siaura grupe. Tą labai svarbu pabrėžti. Kalbame ne apie šimtus tūkstančių žmonių ir ne apie oligarchus. Kalbame apie maždaug 30 milijonų žmonių – tai beveik pusė visų dirbančiųjų.

Jie brangina savo statusą. Ir puikiai supranta: prarasti darbą didelėje valstybinėje korporacijoje reiškia staigų pajamų sumažėjimą, kartais net perpus. Tai galingiausias lojalumą užtikrinantis veiksnys.

Apskritai visa V. Putino valdymo laikotarpiu sukurta sistema daugeliu atžvilgių remiasi būtent tuo – lojalumu, užtikrinamu per valstybines struktūras ir korporacijas.

– Kaip manote, kas toliau vyks šioje srityje? Ar skaitmeninė cenzūra stiprės? O gal bus kokių nors švelninimo priemonių?

– Mano nuomone, nereikėtų tikėtis, kad padėtis švelnės. Tas aljansas, apie kurį kalbėjome – valstybinės institucijos ir didžiosios korporacijos, tebėra labai įtakingas ir suinteresuotas stiprinti kontrolę.

Vienintelis scenarijus, kurio atveju būtų galima tikėtis padėties švelnėjimo, galėtų būti politinis posūkis: karo pabaiga, kurso pasikeitimas. Tačiau šiandien, 2026 m. pradžioje, matome visiškai priešingą situaciją.

V. Putinas nerodo jokio noro baigti karą, paskelbti ugnies nutraukimą ar pradėti rimtas derybas. Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad sistema ruošiasi kitam karo etapui. Kokiam būtent – sunku pasakyti, bet kryptis akivaizdi.

V. Putinas nerodo jokio noro baigti karą, paskelbti ugnies nutraukimą ar pradėti rimtas derybas. Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad sistema ruošiasi kitam karo etapui.

Tęsti karą besiruošianti valstybė neišvengiamai stiprina vidaus saugumą. Įskaitant ir informacinį saugumą. Ji daro išvadas: mato, kokios galingos yra JAV ir jų sąjungininkų palydovinės žvalgybos galimybės, mato kibernetinio įsikišimo per nekontroliuojamas platformas riziką. Todėl atitinkamai siekia kuo labiau užsidaryti. Tokia yra karo meto logika.

Jei bus nuspręsta per ateinančius 10 metų didinti, pavyzdžiui, dronų gamybą, tai bus įgyvendinta. Lygiai taip pat bus stiprinamos ir interneto kontrolės priemonės.

Taip, piliečiai skųsis: „Kontrolė pernelyg griežta, ji žlugdo verslą, riboja mūsų gyvenimą.“ Tačiau teisėsaugos institucijos jiems atsakys: „Jūs nesuprantate – yra grėsmė, yra priešas.“

– Šiuo metu VCIOM užfiksavo V. Putino reitingo smukimą iki 67,8 proc. – tai mažiausias rodiklis nuo karo pradžios. Viename iš paskutinių savo interviu sakėte, kad tokia situacija gali paskatinti V. Putiną imtis kokių nors veiksmų. Dažnai tokiais atvejais kalbama apie „mažą pergalingą karą“. Jis jau ne kartą ėmėsi panašių aktyvių veiksmų. Kaip manote, ko V. Putinas gali imtis šiandien, esant dabartinei situacijai?

– Taip, reikia pabrėžti, kad kai VCIOM ir kitos sociologinės tarnybos rodo V. Putino reitingo smukimą, prezidento administracija tai vertina kaip tiesioginį raginimą imtis veiksmų. Kitaip tariant, susirenka politologai, kuriems iš esmės pasakoma: „Matote, turime problemą – sugalvokime ką nors, ką nors darykime.“

Tačiau ir pats V. Putinas tokioje situacijoje turi ką nors parodyti. Jis visada elgėsi būtent taip. Jis negali pasirodyti kaip savo paties administracijos įkaitas – priešingai, jam svarbu parodyti, kad būtent jis yra tautos paramos šaltinis, kad parama nėra sukuriama pareigūnų pastangomis. Kitaip jis tiesiog negalės valdyti visos tos milžiniškos sistemos – nei politinės, nei ekonominės.

Jei pažvelgtume į ankstesnę praktiką, pamatytume, kad jis paprastai rinkdavosi vieną iš trijų sprendimų variantų.

Pirma – tai staigūs kadrų pokyčiai, pavyzdžiui, Vyriausybės atsistatydinimas arba pagrindinių veikėjų pasikeitimas. Tai vidaus politikos žingsnis, sukuriantis tam tikrą intrigą. Tarsi sakoma: „Viskas klostėsi ne itin gerai, bet dabar situacija pasikeis.“ Paprastai tariant, jei anksčiau buvo Michailas Mišustinas, tai dabar horizonte pasirodo tokia figūra, kaip Sergejus Sobianinas, ir visuomenei siūloma tikėti, kad būtent jis sugebės „ištaisyti padėtį“.

Antras variantas – nedidelis regioninis konfliktas. Tam tikri veiksmai, kuriuos būtų galima pateikti kaip sėkmingą užsienio politiką, siekiant parodyti, kad ne tik V. Putinas imasi veiksmų, bet ir Rusija apskritai „sprendžia problemas“, be to, įtikinamai ir ryžtingai.

Tačiau svarbu suprasti: šiuo metu jis turi kur kas mažiau galimybių imtis tokių veiksmų. Formaliai jų yra – pavyzdžiui, diskutuojama apie Uždniestrės klausimą. Taip pat periodiškai pasigirsta kalbos apie galimus veiksmus prieš Baltijos valstybes. Bet aš sakyčiau, kad būtent dabar tai jam būtų nenaudinga. Puldamas Baltijos valstybes nepasididinsi reitingų – atvirkščiai, tai gali sukelti papildomų rizikų.

Jis jau giliai įklimpęs į karą prieš Ukrainą, todėl jam reikia kažko „suprantamesnio“ ir „greitesnio“ – bent jau kalbant apie poveikį gyventojams. Anksčiau tai buvo tokie žingsniai kaip Abchazijos pripažinimas – situacijos, kurios buvo pateikiamos kaip pergalė, tačiau nereikalavo iš gyventojų gilaus įvykių eigos supratimo.

Todėl, kalbant apie galimas tendencijas, mano nuomone, šiuo metu daugiau priežasčių nerimauti turi ne Narva, o, tarkime, Tiraspolis, Kišiniovas ar, pavyzdžiui, Armėnija. Armėnijoje šiuo metu vyksta rinkimai, ten padėtis yra įtempta, o santykiai su Maskva nėra paprasti.

Mano nuomone, šiuo metu daugiau priežasčių nerimauti turi ne Narva, o, tarkime, Tiraspolis, Kišiniovas ar, pavyzdžiui, Armėnija.

– Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas paskutinio susitikimo su V. Putinu metu elgėsi gana užtikrintai ir netgi pareiškė, kad Rusijos piliečiai negalės patekti į Armėnijos parlamentą.

– Jis elgiasi kaip lapinas – leidžia suprasti, kad bendradarbiavimas turi tęstis, tačiau kartu moko V. Putiną. Tai, be abejo, gali erzinti Kremlių, tuo labiau, kad Armėnijoje vis dar veikia Rusijos karinė bazė.

Be to, pastaraisiais metais Kremlius apskritai susilpnino savo įtaką Pietų Kaukaze, sustiprėjo Azerbaidžano pozicijos, išaugo Armėnijos savarankiškumas. Esant tokiai situacijai, Maskva gali bandyti Rusijos gyventojams parodyti, kad tebėra pajėgi daryti įtaką procesams regione.

Galiausiai trečiasis variantas – tai kokios nors akivaizdžios išmokos skyrimas gyventojams. Anksčiau tai gana sėkmingai veikė: V. Putinas skelbdavo apie išmokų didinimą, socialinių programų plėtrą, papildomas išmokas. Tai kūrė valstybės rūpestingumo įspūdį.

Tačiau šiuo metu padėtis yra kur kas sudėtingesnė. Ekonomika patiria spaudimą, išteklių yra mažiau, o Vyriausybė nebeturi ankstesnių galimybių imtis didelio masto socialinių iniciatyvų.

Vis dėlto yra ir alternatyvių sprendimų. Pavyzdžiui, plačios apimties amnestija – ne siaura politinė, o masinė, kurią pritaikius, į laisvę išeitų dešimtys tūkstančių žmonių. Tai tiesiogiai susiję su daugybe šeimų ir galėtų turėti tam tikrą emocinį poveikį.

Taip pat galima prisiminti neseniai įvykusį V. Putino susitikimą su stambaus verslo atstovais. Formaliai jis iš jų nereikalavo nieko konkretaus, tačiau jam būdingu stiliumi leido suprasti: šalis „padeda frontui“, o verslas, kaip sakoma, taip pat turėtų įnešti savo indėlį. Tokie subtilūs signalai realybėje gali virsti labai konkrečiais veiksmais.

Teoriškai įmanomi ir griežtesni populistiniai veiksmai, pavyzdžiui, spaudimas didžiausiems verslininkams, bandymas perskirstyti išteklius. Tai jau beveik klasikinė idėja „paimti iš turtingųjų ir atiduoti vargšams“, kuri, žinoma, atrodo radikali, tačiau tam tikromis aplinkybėmis gali būti panaudota kaip politinis įrankis.

– Paskutinis klausimas – pakalbėkime apie rudenį vyksiančius rinkimus į Valstybės Dūmą. Šiuo metu matome, kad „Vieningosios Rusijos“ reitingai krinta, o nepasitenkinimas auga – dėl mokesčių, kainų kilimo ir interneto ribojimų. Ar tai gali kaip nors paveikti rinkimų rezultatus? Ką valdžia darys, kad sušvelnintų kilusį nepasitenkinimą?

– Svarbu suprasti vieną dalyką: šiuose skaičiuose visada yra tam tikras apgaulės elementas. Kremliaus politologai dažnai sąmoningai sukuria situaciją, kai rinkimų kampanijos pradžioje „Vieningosios Rusijos“ reitingai nužeminami, o vėliau, kampanijai įsibėgėjus, jie „auga“.

Po to galima pareikšti: „Žiūrėkite, partija sugebėjo mobilizuotis, sugalvojo naują strategiją, susigrąžino paramą.“ Toks scenarijus jau ne kartą buvo panaudotas.

Tačiau, kalbant atvirai, tai visiška nesąmonė. Rinkimų rezultatus didžiąja dalimi lemia administraciniai ištekliai. Valstybinės institucijos, valstybinės korporacijos, biudžetinės įstaigos – visos jos įtrauktos į rinkėjų mobilizavimo procesą. Žmonės demonstruoja lojalumą taip, kaip iš jų tikimasi.

Todėl sunku būtų kalbėti apie tikrą rinkimų intrigą. Taip, susidaro konkurencijos įspūdis – pavyzdžiui, kad partija „Nauji žmonės“ gali sustiprinti savo pozicijas ir užimti antrąją vietą. Tačiau daugeliu atžvilgių tai yra dirbtinai sukurta situacija.

Labai tikėtina, kad išliks ankstesnė konfigūracija: „Vieningoji Rusija“ – dominuojanti jėga, po jos – Rusijos Federacijos komunistų partija ir Rusijos liberalų demokratų partija, kurios tarpusavyje dalijasi antrąją ir trečiąją vietas; barjerą taip pat turėtų peržengti „Teisingoji Rusija“ ir „Nauji žmonės“.

Svarbiausia, kad pats parlamento darbo pobūdis nepasikeis. Mes jau matome, kaip jis veikia: įstatymai priimami žaibišku greičiu, dažnai jie yra represiniai arba tiesiog absurdiški. Tai apima pačias įvairiausias sritis – nuo knygų konfiskavimo bibliotekose iki švietimo, nuo informacijos reguliavimo iki apribojimų visuomeniniame gyvenime.

Iš tiesų kalbama ne tiek apie reguliavimą, kiek apie nuolatinį ideologiškai nuspalvintų sprendimų srautą – savotišką „teisėkūros putą“. Po rinkimų ši sistema, greičiausiai, toliau veiks taip pat, kaip veikė pastaraisiais metais.