Lietuviškai pasirodė vieno įtakingiausių pasaulio intelektualų, klinikinio psichologo, pasaulinio bestselerio „12 gyvenimo taisyklių“ autoriaus Jordano B. Petersono nauja knyga „Kitapus tvarkos“. Į lietuvių kalbą knygą vertė Rasa Dirgėlė. Knygoje autorius pateikia 12 naujų taisyklių, kaip suvaldyti chaosą, kurti drąsesnį, nuoširdesnį ir prasmingesnį gyvenimą.
Autorius remiasi žmonijos sukaupta patirtimi ir itin asmeniškomis pamokomis iš savo gyvenimo bei klinikinės praktikos.
Jūsų dėmesiui – leidyklos „Tyto alba“ parengta knygos „Kitapus tvarkos“ ištrauka, – 12-oji taisyklė, kuri pačiam autoriui buvo sunkiausiai įgyvendinama. Ši taisyklė skelbia – būkite dėkingas net ir kentėdamas. Pasak J. B. Petersono, sunkiausiais momentais ši taisyklė jam buvo ir pati naudingiausia.
„Nuolatinis bandymas sau priminti apie viską, dėl ko turėčiau jaustis dėkingas, padėjo išvengti iš perteklinio nerimo ir skausmo kylančios nevilties“, – pastebi knygos autorius.
Žinodamas, kas yra žemiau, supranti, kas yra aukščiau
Ištisus dešimtmečius ieškojau tikrumo. Kalbu ne tik apie kylančias kūrybines mintis, bet ir apie mintis bei bandymus jas sukompromituoti ir galiausiai sunaikinti, o tada atidžiai įvertinti ir išsaugoti išlikusias. Taip randamas kelias per pelkę po dumblinu vandeniu ieškant akmenų, ant kurių būtų galima saugiai atsistoti.
Ir nors aš kančių neišvengiamumą ir jų polinkį į blogį laikau nepajudinama egzistencine tiesa, dar tvirčiau tikiu, kad žmonės sugeba psichologiškai ir praktiškai įveikti savo kančias, suvaldyti savo piktus norus ir tą blogį, kuris yra būdingas socialiam ir gamtos pasauliams.
Žmonėms būdingas gebėjimas drąsiai stoti į kovą su savo kančiomis – įveikti jas psichologiškai, taip pat sumažinti jas praktiškai. Taip tampame drąsesni. Tuomet galime sumažinti tas kančias dar labiau – tai vyksta, kai rūpinamės savimi ir kitais. Atrodo, kad tam negalioja jokios ribos. Galite tiesiog nuoširdžiai ir kompetentingai pradėti rūpintis savimi ir savo šeima. Tuomet galite pradėti taip elgtis platesnėje bendruomenėje.
Kai kuriems žmonėms tai puikiai pavyksta. Paliatyviosios slaugos skyriuose dirbantys žmonės yra geriausi tokių žmonių pavyzdžiai. Jie nepailsdami rūpinasi kenčiančiais, merdinčiais žmonėmis, kurių dalis kiekvieną dieną miršta. Bet tokiuose skyriuose dirbantys žmonės vis tiek kiekvieną rytą sugeba pakilti iš lovos, jie eina į darbą ir žvelgia tam skausmui, tragedijoms ir mirčiai į akis. Jie, galima sakyti, keičia pasaulį esant nepakenčiamoms aplinkybėms.
Dėl tokių priežasčių ir dėl tokių pavyzdžių – matydamas, kaip žmonės drąsiai ir efektyviai tvarkosi su egzistencinėmis gyvenimo katastrofomis, – esu labiau optimistas nei pesimistas ir tikiu, kad fundamentaliu požiūriu optimizmas yra patikimesnis už pesimizmą. Prieiti prie tokios išvados ir suprasti, kad ji yra nepajudinama, yra geras pavyzdys, kaip ir tai, kodėl kartais svarbu pabūti tamsoje norint išvysti šviesą.
Būti naiviu optimistu nėra sunku. Lengva naivų optimizmą nustumti šalin ir jo vietoje leisti reikštis cinizmui. Bet žvelgiant giliai į tamsą įmanoma išvysti negęstančią šviesą, o tai nepaprastas stebuklas ir didelis palengvėjimas viename.
Tą patį galima pasakyti ir apie dėkingumo problemą. Netikiu, kad galima būti deramai dėkingam už patiriamą gėrį ar nepatirtą blogį, kol nejauti tos didelės ir kiek gąsdinančios egzistencinės naštos. Negali deramai įvertinti to, ką turi, kol nežinai, kokie siaubingi dalykai gali nutikti ir kokia didelė tikimybė jiems nutikti. Tai žinoti nepaprastai svarbu. Kitaip gali kilti pagunda paklausti: „Kam man apskritai žiūrėti į tamsą?“
Kita vertus, regis, mes mielai į ją žiūrime. Blogis mus žavi. Mes mielai žiūrime filmus apie serijinius žudikus, psichopatus ir organizuotų nusikaltėlių vadeivas, gaujų narius, prievartautojus, samdomus žudikus ir šnipus. Mes savanoriškai gąsdiname save ir keliame sau pasišlykštėjimą žiūrėdami trilerius bei siaubo filmus, ir taip darome ne vien iš paiko smalsumo. Taip mokomės suprasti žmonijos egzistencijos moralinę struktūrą ir savo vietą tarp gėrio ir blogio polių.
Šį supratimą būtina ugdyti, nes taip suvokiame, kas yra po mumis ir kas yra virš mūsų, teisinga linkme nukreipiame savo pasaulio suvokimą, motyvus ir veiklą. Ir tai mus saugo. Jei nesuprasite, kas yra blogis, tikėtina, į jį įklimpsite. Esate jautrus jo poveikiui, esate pažeidžiamas.
Sutiktas tikrai blogas žmogus gali jus kontroliuoti būtent tiek, kiek nenorite ar negalite jo suprasti. Todėl į tamsą reikia žiūrėti, kad galėtumėte apsaugoti save, jei tamsa kada ir vėl užslinks, taip pat ir tam, kad atrastumėte šviesą, o tai padaryti labai naudinga.
Už drąsą pranašesnė meilė
Jei pasipiktinimas bei kartėlis, kaip ir jų nulemta neapykanta, vilioja mus kankinti ir naikinti viską, kas gyva ir kas kenčia, tuomet situaciją galbūt gali pataisyti aktyvi meilė. Toks sprendimas man panašus į tvirtą gyvenimo sprendimą, kurį galima vertinti kaip geros valios aktą. Kandumo, pykčio, nepasitenkinimo ir blogio priežasčių yra daug ir jos yra rimtos. Dėl to reikalingas tikėjimo šuolis – reikalingas sprendimas dėl būties modelio, kuris nėra toks akivaizdus, ypač sunkiais laikais, – kad savo tikslais ir elgesiu stiprintume ir palaikytume Būtį.
Taip reikia elgtis nepaisant „Eli, Eli, lema sabachthani“ jausmo – „nepaisant nieko, nepaisant to, kas tai yra, visada reikia judėti aukštyn ir pirmyn“ – būtent tai yra tas sunkiai pakeliamas moralinis įsipareigojimas, kurio iš kiekvieno mūsų reikalaujama, kad pasaulis funkcionuotų tinkamai (kad jis išvengtų žlugimo ir nevirstų pragaru).
Būtent priėmus tą sunkų įsipareigojimą – apsisprendus mylėti – pasireiškia drąsa, padedanti visus pasirinkusius drąsos kelią daryti sudėtingus dalykus, kurie yra būtini siekiant gėrio net ir sunkiausiais laikais. Pasiryžęs gyvenime tuo pačiu metu vadovautis tomis dviem vertybėmis – meile ir drąsa – sąmoningai apsisprendžiate gyventi taip, kad situacija pagerėtų, o ne pablogėtų, bent jau sau pačiam, net ir žinodamas, kiek daug prarasta dėl padarytų klaidų ir aplaidumo.
Teks stengtis, kad jūsų gyvenimas pagerėtų, tarsi būtumėte tas, kurio darbas yra padėti jums. Taip pat elgsitės su savo šeimos nariais ir platesne bendruomene. Sieksite harmonijos, kad ji pasireikštų visais tais lygiais net ir matant netobulą, apgadintą daiktų esmę, net jei dėl to buvo pažeistas jūsų gebėjimas matyti. Tai yra tinkamas ir drąsus kelias pirmyn. Galbūt tai net yra dėkingumo esmė, kuri, mano nuomone, yra neatskiriama nuo drąsos ir meilės.
Galite paklausti: „Ar žmonės tikrai šitaip suvokia pasaulį ir šitaip elgiasi?“ ar net „Ar jie tikrai tai gali?“ Vienas svarbiausių įrodymų šiuo atveju, mano manymu, yra sielvartas, kurį patiriame netekę artimo žmogaus. Net jei jūsų nuomonė apie gyvenimą prieštaringa ir net jei ji tam tikra prasme prieštaringa to žmogaus, kurio netekote, atžvilgiu, nes tai taip pat tikrai gali nutikti, labai tikėtina, kad jūs vis tiek pajusite sielvartą po to žmogaus mirties.
Tokia reakcija nėra visiškai sąmoninga. Sielvartas yra keista patirtis. Jis užklumpa netikėtai. Jus ištinka šokas, jūs sutrinkate. Nebežinote, kaip toliau reaguoti. Ir ką daryti. Sąmoningas sielvartas – savanoriškas menamai deramo elgesio aktas – nėra tikras, bent jau tikrai ne toks, kuris užklumpa netikėtai.
Jei nesijaučiate užkluptas sielvarto, kai neva derėtų, galite pradėti galvoti: „Nesijaučiu taip, kaip turėčiau jaustis. Aš neverkiu. Manęs neužtvindė liūdesys. Aš per daug normaliai jaučiuosi tvarkydamas kasdienius reikalus“ (kažkas panašaus paprastai nutinka, kai gauname žinią apie gana tolimo žmogaus mirtį).
Bet tada visai tikėtina, kol būsite užsiėmęs savo reikalais, elgsitės kaip įpratęs, sielvartas iš pasalų smogs jums visa jėga. Taip nutinka dažnai ir nežinia, kaip ilgai gali trukti. Toks sielvartas pakyla iš kažkur giliai ir suspaudžia tvirtai savo gniaužtuose.
Sielvartas yra tarsi meilės atspindys. Jis tikriausiai yra geriausias meilės įrodymas. Sielvartas yra nekontroliuojama išraiška jūsų įsitikinimo, kad mirusio asmens egzistencija, kad ir kokia ribota ir netobula, buvo reikšminga nepaisant net ir paties gyvenimo ribotumo ir trūkumų. Nes kodėl dar jūs jaučiatės toks sutrikęs? Kodėl nesavanoriškai jaučiatės liūdnas ir prislėgtas (ir to tikrai negali lemti saviapgaulė)?
Jūs sielvartaujate, nes nebeliko kažko, ką jūs išties vertinote. Taigi savo Būties šerdyje nusprendėte, kad nors tas žmogus kėlė nemažai rūpesčių jums ir net sau pačiam, jo gyvenimas nepraėjo veltui. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad taip nutinka net tada, kai miršta išties siaubingi žmonės. Retai pasitaiko žmonių, kurių gyvenimai būtų tiek katastrofiškai siaubingi, kad jų mirtis nenuliūdintų.
Sielvartaujant kam nors mirus giliai mumyse yra priimamas sprendimas, kad mirusio žmogaus egzistencija nebuvo beprasmė. Galbūt tai yra kur kas fundamentalesnio sprendimo atspindys: nepaisant nieko pati Būtis nėra beprasmė. Dėl to dėkingumas yra sąmoningai vykstantis procesas drąsiai bandant išlikti dėkingam gyvenimiškos katastrofos akivaizdoje.
Kažkas panašaus vyksta susitikus su giminėmis per šventes, vestuves ar laidotuves. Tokie renginiai paprastai būna sudėtingi, juose netrūksta konfliktų. Mes jaučiame paradoksalią, kankinančią įtampą. Suartėjame su pažįstamais, mylimais žmonėmis ir džiaugiamės jų egzistencija bei artumu, nors kartu norėtume, kad jie būtų kitokie, kad jie būtų geresni. Mes neišvengiamai nusiviliame vieni kitais ir savimi.
Per bet kurį giminės susibūrimą tvyro įtampa tarp šiltų jausmų, kuriuos vieni kitiems jaučiame, bendrų prisiminimų, bendros patirties ir nuo viso šito neatsiejamo sielvarto. Matote, kad kai kurie artimieji yra apgailėtinai įstrigę gyvenime, o gal yra pasirinkę neteisingą kelią. Matote, kaip žmonės sensta, praranda gyvybinę energiją bei sveikatą (ir tas vaizdas trikdo, nes prisimenate juos stipresnius ir jaunesnius, taigi patiriate dvigubą dabarties ir praeities netektį). Tokia patirtis išties skausminga.
Tačiau šiuo atveju svarbiausia išvada yra tokia: „Labai gerai, kad mes susirinkome ir galime susėsti prie bendro stalo, matyti vieni kitus ir kalbėtis, kad visi esame čia, švenčiame arba liūdime kartu.“ Ir visi tikisi, kad „galbūt bendromis jėgomis mums tai pavyks“. Taigi susitikdami su giminėmis ir vėl priimate tvirtą sprendimą kaip ir sielvartaudami: „Nepaisant nieko, gerai, kad esame kartu ir kad vienas kitą turime.“ Ir tai išties kažkas labai pozityvaus.
Tą patį galima pasakyti ir apie santykius su vaikais. Pastaraisiais dešimtmečiais nepaprastai daug sielvartavau dėl dukters, kuri dažnai ir sunkiai sirgo vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje. Vaikas yra būtybė, turinti nepaprastą potencialą, kurio nepriklausomumas ir gebėjimai vystosi neįtikėtinai intensyviai, bet kai jiems treji, ketveri ar penkeri (o gal net penkiolika ar dvidešimt penkeri), jie yra nepaprastai trapūs (tėvai niekada negali atsikratyti nerimo, nes jis per daug giliai įsišaknijęs, o tai neišvengiamai įvyksta rūpinantis mažais vaikais).
Turėti vaikų iš vienos pusės reiškia didelį džiaugsmą, iš kitos – nemažai skausmo. Skausmas kyla iš suvokimo, kad dėl trapumo jiems gali nutikti kažkas blogo. Mąstydamas, kaip apsaugoti savo vaikus, supratau, kad juos apsaugojęs kartu sunaikinčiau ir tai, už ką esu dėkingas turėdamas vaikų.
Gerai atsimenu, kad taip galvojau, kai mano sūnui buvo treji, nes jis buvo nepaprastai mielas ir smagus berniukas. Bet tuomet jam buvo treji, jis buvo dar labai mažas ir jam grėsė daugybė pavojų – jis galėjo pargriūti, susitrenkti galvą į stalą, nukristi nuo laiptų ar įsivelti į peštynes su kitais vaikais. Arba žaisdamas prekybos centro automobilių aikštelėje užsimiršęs galėjo pulti bėgti, o tokioje vietoje tai daryti labai pavojinga.
Taip, vaikus supa daugybė pavojų, dėl to jūs dažnai trokštate juos apsaugoti, bet vienintelė galimybė tai padaryti yra ugdyti jų savarankiškumą ir leisti jiems pasinerti į pasaulį, nes tik taip jie taps stipresni. Dėl to vaikų pažeidžiamumo jūs galite pradėti pykti ant gyvenimo, net galite pradėti keikti likimą.
Galvodamas apie savo tėvus suprantu tą patį. Jie sensta, o sendami žmonės tampa vis kategoriškesni. Mano tėtis ir mama nepaprastai tvirto charakterio. Su jais, įkopusiais į šeštą dešimtį, buvo nelengva, ką jau kalbėti, kokie jie yra dabar. Jie turi savų trūkumų ir privalumų (tiesa ir ta, kad šie vieni be kitų paprastai negali egzistuoti). Jiems jau per aštuoniasdešimt ir jie labai smulkmeniški.
Kartais su tokiais žmonėmis bendrauti gali būti labai sunku. Pradedame galvoti: „Ar nebūtų geriau, jei jie būtų šiek tiek kitokie?“ Nemanau, kad taip apie savo tėvus galvoju dažniau, nei kiti žmonės taip galvoja vieni apie kitus. Ir taip tikrai jų nekritikuoju. Be to, nėra abejonės, kad tėvai (kaip ir kiti žmonės, kurių yra tikrai daug) tą patį galvoja apie mane. Šiuo atveju svarbu suprasti – kaip ir auginant vaikus, – kad visas tas smulkmeniškumas, pažeidžiamumas ir trūkumai yra svarbi dalis to, ką jūs mylite.
Taigi, galite mylėti žmones nepaisydamas jų trūkumų, kita vertus, mylite juos dėl tų trūkumų. Tai svarbu suprasti, nes tada bus lengviau suvokti, kaip netikėtai kartais pasireiškia dėkingumas. Nors pasaulis yra labai tamsi vieta ir visi savo viduje turime ne vieną juodą dėmę, vienas kitame matome unikalų realybės ir galimybių mišinį, kuris iš esmės yra stebuklingas – toks, kuris gali pasireikšti realiame pasaulyje visa jėga plėtojant pasitikėjimu ir meile pagrįstus santykius. Už tai galite drąsiai būti dėkingas, nes būtent tai yra dalis chaoso ir tamsos priešnuodžio.
Būkite dėkingas net ir kentėdamas.
