Tikrai ne veltui gegužės mėnuo senovėje buvo vadintas žiedžiu. Ir paskutiniosios jo dienos nuostabios: tūkstančiai žalumos atspalvių, sninga obelų ir kaštonų žiedlapiais, topolių pūkais, bangomis sklinda maloniausi gamtos kvapai. Savo žiedus praskleidė ir erškėtrožė; pasak gamtininkų, tai jau fenologinės vasaros pradžios požymis.
O šis sekmadienis – ypatingas, nes prabėgo 7 savaitės po šv. Velykų; tad švenčiamos Sekminės, Šv. Dvasios atsiuntimas. Per ilgus šimtmečius, praėjusių nuo Lietuvos krikšto, išskirtinė krikščioniškojo kalendoriaus data įgavo ir tautinių spalvų. Tradicinių papročių kalendoriuje tai žalumos suvešėjimo, jos augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Pabrėžiant tai, kaime berželių šakelėmis būdavo puošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. O pašventintą šakelę užkišdavo už stogo grebėsto – saugos nuo perkūno.
Sekmadienį sugrįžę iš bažnyčios, ūkininkai su šeimyna būtinai apeidavo rugių lauką. Jaunimas ten išdainuodavo skambiąsias „parugines“. Ten tokie žodžiai: „Aisiu į laukelį / Pažiūrėt rugelių. / Gražūs, žali rugeliai / Dėl mūsų brolelių...“ Iki pat rugiapjūtės tokios dainos skambėdavo ten, kur žaliuoja, vėliau plaukėja ir noksta būsimoji duonelė. O jau namuose kiekvienam šeimynykščiui pietums privalu po septynis skanius virtinius.
Senojo kaimo piemenėliai Sekminių rytą būdavo kėlę kuo anksčiausiai. Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus vadinamas spirgučiu. Ir visi nemalonūs darbeliai ganiavoje – tik jam. Vakarop piemenys karves ir aveles papuošdavo gėlių vainikais ir pargindavo, švilpiais grodami ir raliuodami. Tai iš priedainio: „Ralio, mano karvutės, ralio...“
Paskui vyriausias iš piemenėlių apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdamas geros sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – sūrių, kiaušinių, dešros ringę. Tada pamiškėje piemenėliai surengdavo bendras vaišes. Vienas kuris jų, pasilypėjęs į medį, šaukdavo kartu pasivaišinti miško žvėris – vilkus, lūšis, lapes. Šiems į kvietimą neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“ Santarvės su miško žvėrimis siekimo paprotys gal net iš akmens amžiaus iki mūsų dienų bus atriedėjęs.
Antrą Sekminių dieną piemenukams valia ilgėliau pamiegoti, o gyvulius išgindavo šeimos merginos. Netrukus pievose suskamba gražiosios rytagonių dainos. Tada prisideda ir vaikinai su muzikos instrumentais. Tai Rytelis – aukštaitiška jaunimo šventė. Jos dainos pačios lyriškiausios, atliepiančios gamtos suvešėjimą ir jos grožį.
Tad ir jaunimas žaisdavo netikras vestuves. Kuris su kuria tinka poron? O kas liko be poros, pabus „kunigu“. Ir jei galvijai įsibruks į kieno pasėlius, atlygio už padarytą žalą tegu nesitiki, paprotys tądien ganytojoms nuolaidus. Štai šiuose papročiuose ir slypi prosenoviškos meilės šventės paslaptis. Švelniausi jausmai būdavo išsakomi daina, žaisme.
Karvės namo pargenamos vėlgi vainikuotos, o šeimininkės „rytelninkes“ aptaško vandeniu iš milžtuvių – tegu vasara bus šilta ir lietinga, teaugs gerai žolė, karvės teduos daug pienelio. O merginos tebus „kaip iš pieno plaukusios!“
Rytagonių dainos šiomis dienomis skamba ir Vilniuje – juk vyksta folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Graži sostinės tradicija taip pasitikti vasarą; o šventė šiemet jubiliejinė, jau penkiasdešimtoji.
Sekminės ir po jų sekančios Devintinės būdavo įspūdingai pažymimos mūsų sostinėje Vilniuje. Dar prieškariu iš Arkikatedros aikštės maldininkų eisena su vėliavomis, žalumynų vainikais giedodami giesmes eidavo į Kalvarijas. Stabteldavo už Žaliojo tilto, kur ant kalvelės stovėjo grakšti barokinė koplytėlė su Kristaus, nešančio kryžių, statula. Toji koplytėlė vilniečių buvo laikoma stebuklinga; malda prie jos padėdavusi atgauti prarastą turtą. Ar pamestą, ar apgaule išviliotą, ar pagrobtą.
Koplytėlė buvo nugriauta pokario metu rusų kariniams daliniams atstatant susprogdintą Žaliąjį tiltą. Dabar jos vietoje prie laiptų į Šnipiškių gatvelę auga tik keletas gudobelių. Ryžtingai atsikratome sovietmečio paveldo; o ar sugrąžiname miestui tai, kas ilgus šimtmečius buvo jo savastimi, dvasingumo raiška, istorijos ženklais?
Vilniaus viešosios erdvės – skverai, aikštelės, žalieji plotai – daug kur tokios nebylios, neturinčios nei mažosios architektūros akcentų, nei paminklų, įprasminančių vietą, įvykį, svarbios asmenybės veiklą. Kitaip yra Europos valstybių miestuose, kitaip kitados buvo ir mūsų istorinėje sostinėje.
