„Poezijos pavasario“ išvakarėse, gegužės 13-ąją, vienas žymiausių kartos poetų Algimantas Mikuta pasitinka 80 metų jubiliejų. Pasitinka taip pat kaip ir 70-metį ar 75-metį – su nauju poezijos rinkiniu „Paukšteliai laksto pažemiais“ (leidykla „Kauko laiptai“) ir anksčiau šiemet išleista didelės aprėpties knyga „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“.
Jubiliatui šiandien labiau rūpi sveikata ir ramybė. Neatsisako trumpai atsakyti į vieną kitą klausimą, tačiau čia pat suabejoja – ar apskritai verta, jei trumpai?..
„Gyvenau be laikrodžio“
Gyvenau be laikrodžio kaip vargšas,
gyvenau be laikrodžio kaip dievas.
Buvo mano naktys, buvo mano dienos,
buvo mano langas visados atvertas...
„Pagal mano valią skleidėsi alyvos, / vasaros ir žiemos nėrėsi iš kailio...“ – sakytume, programinis A. Mikutos eilėraštis „Gyvenau be laikrodžio“, kurio eilutės atskamba energingu, forsuotu bigbito pradininko Miko Suraučiaus balsu.
„Mikutos lietuvių poezijoje esama daugiau, negu matome“, – teigia literatūrologė Viktorija Daujotytė („Literatūra ir menas“). Karo metais Mažeikiuose gimęs kūrėjas, vertėjas, eseistas, kurio eilėraščiai virto dainomis, kurio pastangomis lietuviškai prabilo „Ešafotas“, „Meistras ir Margarita“, „Daktaras Živaga“, į poezijos pasaulį atėjo 1962 metais eilėraščių rinkiniu „Gėlės braižykloje“, nors eilėraščius pradėjo publikuoti dar būdamas 15-os.
Išleisti debiutinę knygą jį, Kauno politechnikos instituto pirmakursį, laišku paskatino Justinas Marcinkevičius. Kitus rinkinius jau rengė neskatinamas.
1960–1964 metais A. Mikuta studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) pramonės ekonomiką, 1964–1965 metais dirbo Kazachijos statybų mechaninėse dirbtuvėse, 1965–1967 metais studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Nei vienų, nei kitų studijų nebaigė, kaip pats sako – dėl poezijos.
1966-aisiais tapo Rašytojų sąjungos nariu. 1979 metais už rinkinį „Švytuoklė“ pasipuošė festivalio „Poezijos pavasaris“ laureato vainiku.
A. Mikuta yra Vyriausybės, Rašytojų sąjungos, Bernardo Brazdžionio premijų laureatas. Yra net pelnęs premiją „už geriausią tikrovės atspindėjimą poezijoje“ – žvelgiant į visą A. Mikutos kūrybą ši premija, ko gero, pati taikliausia.
„Algimantas Mikuta atėjo kiek iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio, kuris su lyrika mažai kuo susisiekdavo. Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, skaičiai, motorai, tie patys džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai...“ – 1976 metais rašė Marcelijus Martinaitis („Triptikas apie tris“). „Mikuta kilo, stiprėjo ir iš kažkokio galynėjimosi su pasauliu, iš ryžto nepasiduoti, išsilaikyti“, – priduria V. Daujotytė.
1967–1972 metais A. Mikuta buvo žurnalo „Nemunas“ Literatūros skyriaus vedėju, 1972–1982 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūriniu konsultantu, 1982–1988 m. – atsakinguoju sekretoriumi, 1991–2004 m. žurnalo „Nemunas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Reanimacija
„Keisti dabar tie mano poezijos rašymai. Ko gera, ant grafomanijos ribos. Tiesa, ne visi. Bet dauguma eilėraščių atsiranda iš senų užrašų, kažkada galvon šovusių įrašų. Nemažai jų drauge su publicistinėmis pastabomis ir prisiminimais yra minėtuose „languotuose sąsiuviniuose“, dabar juos perkeliu į kompiuterio failą, pavadinęs jį „Nebaigti sumanymai“. Jie ten vėl guli mėnesius, metus, kol nei iš šio, nei iš to prie jų kažkas prilimpa, nebūtinai toliaregė prasmė, dažnai – tik kitas sakinys, – 2017 metais rašė A. Mikuta (cituojama „Iš languotų sąsiuvinių“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023). – Kitąkart prisimenu pirminę pagavą, tuokart siektą turinį, norimą kryptį, bet nieko iš to neišeina, kalba, besiformuojantis tekstas pasisuka kita linkme. Vis dėlto aš esu jau kitas.“
Tada teigęs, kad senieji įrašai jam pasitarnauja, nes naujų „sąmonės blykstelėjimų“, „skvarbių frazių“, kurios per pusvalandį virstų eilėraščiu, retai bepasitaiko.
„Sumažėjo dėl to, kad retai vaikštau vienas gatvėmis. Kadaise taip nutikdavo, lyg buvo norma – grįždamas iš Senamiesčio arba iš Ąžuolyno galvoje turėdavau kelias skirtingų eilėraščių pradžias arba pabaigas ar šiaip keletą įstrigusių ritmiškų sentencijų. Tereikėdavo tik prisėsti su pieštuku rankoje prie stalo“, – rašė poetas.
Tremtinių vežimai Salantuose
Poetas yra sakęs, kad įsimintinų vaikystės vaizdų jam liko nemažai, kartais juos mėgindavęs užrašyti, kad nepasimirštų senatvėje. Šiek tiek jų pažymėjęs užrašų knygoje „Kompostas“, dar kiti nugulė į knygą „Mėnulio peilis“. Dabar pridurtume – ir į „Languotus sąsiuvinius“.
Tragiškiausi gyvenimo įvykiai, anot A. Mikutos, nutiko kūdikystėje – 1945 metais mirė jo mama ir kelių dienų broliukas. Pats jis gimė „vokietmečiu, palyginti neblogomis sąlygomis“, o štai broliuką mama gimdė atkampiame Žemaitijos kaime be jokios medicinos pagalbos.
Poeto tėvą suėmė 1946-aisiais, daugelio Algimanto moksladraugių tėvai taip pat buvo stalininių lagerių kaliniai.
„Į atmintį įsirėžė vežimų vora, nusidriekusi per visą Salantų miestelį, ūkininkai buvo vežami į Kartenos geležinkelio stotį, iš ten tremiami į Sibirą“, – yra pasakojęs poetas.
Neniekino stadionų
Kauno politechnikos institutas mokė fizikos, metalų apdirbimo technologijos, medžiagų atsparumo. „O rašyti poeziją nelabai kas ir skatino, nebent tokie pat jaunieji literatai, su kuriais bendravau Mažeikiuose ir Kaune, ir redakcijų darbuotojai, rašę laiškus ir vertinę mano bandymus, įkyriai siunčiamus bent į kelias tuometinių leidinių redakcijas“, – yra sakęs A. Mikuta.
Jaunystėje, mokyklos metais, A. Mikuta žaidė futbolą, tačiau visi sportai nutrūko pabaigus vidurinę. „Futbolą pažaisdavau nebent su vaikais ir žurnalistais. Institute dar bandžiau kilnoti štangą, bet pasitempiau nugarą. Kaune nueidavau į stadioną žiūrėti futbolo, kol Mažeikių komandoje žaidė mano bičiuliai broliai Skeiviai, vėliau persikėlę į Šiaulius. Futbolą dabar stebiu per televizorių, bet tik tarpvalstybines rungtynes. Mėgstu lengvąją atletiką. Man pakako tų kelerių jaunystės metų, kad neniekinčiau stadionų“, – yra pasakojęs kaunietis poetas.
Spraga
Nuo 1984 iki 1998 metų A. Mikutos poetinėje biografijoje žioji spraga, du rinkinius skiria 14–15 metų kūrybos pauzė. Poetas teigia, kad poeziją tada apleido dėl kitų darbų – vertė dideles knygas, tarkime, Boriso Pasternako „Daktarą Živagą“, buvo įsikinkęs tempti „Nemuno“, žurnalo, laivą. Be to, Sąjūdžio metais plūstelėjo didelė draustos ar slėptos poezijos banga, tremtinių poezijos tekstai tuo metu buvo kur kas įtaigesni, laukiami ir reikalingi.
„Atvirai kalbant, pamanydavau, kad su eilėraščiais jau atsisveikinta“, – teigęs poetas.
Paklusęs rimui ir ritmui
A. Mikuta sakė visada buvęs ištikimas klasikinei eilėdarai, rimui ir ritmui, tačiau jam lygiai taip pat patinka ir džiazuojantys, sinkopėmis kalbantys poezijos autoriai.
Anot jo, poezija yra nekasdienė kalba. „Netgi teigiama, kad senovėje ji buvo sumanyta pokalbiui su dievais. Tiek giliai nesikasant, man pakanka suvokimo, kad eiliuota kalba lengviau įsimenama ir gali teikti estetinį pasitenkinimą net tiems, kurie apie tai net nėra girdėję, tarkime, vaikams. Kai kurie įsimena pirmuosius posmus ir jų nebepamiršta. Galima sakyti, kad toks mano aiškinimas primityvus, bet jis pamatinis. Autoriai, iš principo atsisakę aiškios eilėdaros, pasilengvina darbą, tačiau bet koks užduoties pasilengvinimas kada nors smogia per galvą. Tą galiu pasakyti kaip pagyvenęs žmogus, kelių vaikaičių senelis. Viskas juk aišku: tie, kurie yra atsisakę rimo ir ritmo, rašo ne eilėraščius, bet tekstus. Beje, džiazuojantys poetai, kalbantys sinkopėmis, man patinka, netgi labai“, – yra sakęs A. Mikuta.
Poetas yra prisipažinęs, kad per kūrybos metus yra susapnavęs ir eilėraščio eilutę, ir atskirus žodžius, net neegzistuojančius. „Esu susapnavęs pavadinimus, temas, bet išbaigto eilėraščio – niekada. Mano kvailu įsitikinimu, pranašų ir taip per daug. Pernelyg gerai manau apie literatūrą, kad suteikčiau jai šią funkciją. Neraganauju ir nepranašauju, rašau apie tai, ką mačiau, girdėjau, jaučiau“, – yra kalbėjęs A. Mikuta.
Taškas niekaip nenutinka
„Languotuose sąsiuviniuose“ poetas prisipažįsta ne kartą šnektelėjęs, kad laikas padėti tašką. Tačiau tai kažkaip nenutinka. Po rinktinės „Gyvenau be laikrodžio“ sudėliojo poezijos knygelę „Kelias į Laumes“, dar vėliau atsirado pašaipių, ironiškų, „senstančio žmogelio nuotaikas atspindinčių dalykėlių“ knyga „Septynios širšės“.
„Kaip ir jaunystės laikais, situacija dabar panaši – atrodo, kad viskas išrašyta, galima negadinti popieriaus, tačiau nei iš šio, nei iš to ima galvoje zvimbti koks nors sakinys, mąsli mintis. O senatvėje tai dar blogiau – nebegaliu užmigti, žodžiai lyg užsispyrę slepiasi, nenori gražiai ir teisingai sugulti. Tokia realybė – norisi šokti, bet kojos linksta“, – 2019 metais rašė A. Mikuta, šiandien sulaukęs 80 metų.
Išbandymų Meistras
Iš tolo
pro dūmus,
pro priemiesčio krūmus,
ateina Išbandymų Meistras.
Chromas ir lakas.
Magiko frakas.
Per nugarą –
apkabų pleistras.
Na, sako,
jaunuoli,
užteks minkyt guolį,
skaityt knygeles dorovingas,
stebėti pro stiklą
žmogelių malyklą
ir kankiniu dėtis aptingus.
Va stogas
jau lūžta,
įšilusią gūžtą
tuoj vėjai suplėšys kaip kurtai.
Tai ko nekvatoji,
į dangų neloji,
tai ko debesėlių nepurtai?
O gal
dar tikiesi
pakilt iš degėsių,
stovėt ir nuo vėjų negriūti?
O gal taip iš karto,
lyg nukirstas kardo,
geidi teatrališkai žūti?
Nežūsi,
nežūsi!
Pasaulį išplūsi,
apdegsi, sušalsi, klejosi.
O kai praregėsi,
man giesmę sudėsi
ir ranką sutikęs bučiuosi.
***
Apsuptas žmonių ir restoranų,
Į kažką iškeitęs pilkas gatveles,
Stoviu kaip medinis, Dieve mano,
Ir rašau šias ilgesio eiles.
Neišmokau suktis, neišmokau lįsti,
Neišmokau belst į apmuštas duris.
Nei aš mašinistas, nei aš žurnalistas,
Nei aš diplomuotas juokdarys.
Gyvenu palėpėj. Kaip kiekvienas paukštis
Čiulbu rytmečiais iš savo aukštumų.
Būna – tik prakaukši, būna – ir atkaukši
Du gelsvi batukai iš gelsvų namų.
Numeta ji skėtį.
Valandą pasėdi.
O paskui išeina – paskaitos, mama.
Lieka vienas plaukas,
Ir už lango laukas
Su varpų varpelių klegančia gama.
Geria mano broliai, pluša mano priešai,
Ieško mano paukščiai duonos ir dainų.
Kad bent vieną kartą džiaugsmas eitų pėsčias.
Vieną kartą pėsčias. Be sparnų.
Gal ir sužinočiau, kas yra ta laimė,
Gal ir nepralėktų viskas kaip kine.
Vasara ateina į kiekvieną kaimą
Ir kaip varna suka lizdą kamine.
Žemaitija. Vėlinės
Dar niekada taip nejutau tavęs,
kaip šitą vakarą, kai sningant degė žvakės
ir kiaurai pro išretintas girias
mirgėjo Beržoras, Barstyčiai, Šatės.
Gyvieji prisišliejo prie daiktų,
prie akmenų, prie tų retų giraičių,
kurios jau nebepaslepia šimtų
į liepsną atsiliepiančių žemaičių.
Dar ne visi nusinešė vardus,
bet jau visi apleido savo darbus.
Palikę margus, sugulė kartu,
ir juos visus sujungė vienas vardas.
Jie žemė. Jie – Žemaitija. Gelmių šviesa
prasikala pro vandeningą sniegą.
Kaip gaudžia, tėviške, kaip gaudžia kalvose.
Kaip gieda tėviške, kaip gieda.
